Jūs visi važiuokit tų savo Joninių. Su šašlykiukais ir bambaliukais, šaldytu baltu „Chenet“ po 14 litų, kurį vadinate Čenetu, kaip anais laikais motociklą vadino Čezetu. ČZ, Česká zbrojovka, Čekijos tankų ir vibratorių kombinato gaminys. Buvo toks.
Važiuokit Joninių, ir dėliokit nuotraukas, ir skelbkitės, kaip jums gerai ir puiku, o aš štai pabūsiu mieste prie kompiuterio ir kūrybos, ir būsiu jūsų nesamos sąžinės vietoje. Man reikia dirbti, nes kai dirbu, tai uždirbu labai daug pinigų ir paskui galiu ilsėtis taip, kad apie tai negėda parašyti.
Ir, be to, aš jau pailsėjau. Man daug nereikia. Buvau Palangoje su šeima paskutinę savaitę prieš prasidedant sezonui, ir pasakysiu aš jums, buvome nustebinti. Aš nustebau iki pat kašmyrinio megztuko rankovių, krokodilo odos piniginės ir brangių įsispiriamų batų loaferių, jei po teisybei.
Buvo labai keista, kad sezonas prasideda tik per Jonines.
Mes rimtai buvome jau susiplanavę, kad reikės važiuoti kur nors prie Nemirsetos ar Būtingės, kad nereikėtų brautis pro atvykusius ilsėtis kūnus, bet atėjome pirmą popietę nuo viešbučio Dariaus ir Girėno gatve prie jūros (ten, kur tas raudonas pastatas, kuris labai gražus, bet niekada neapgyvendintas, rodos, ten anksčiau buvo kažkokia kavinė keistu pavadinimu „Voveraitė, vardu Arkadijus“, ar kažkas panašaus, dabar tik toliau griūva senieji pastatai prie Žuvėdros, ir viskas) - ir prie jūros buvo tuščia.
Taip tuščia, kad gali rengtis nors ir paplūdimyje, ir niekas nepamatys gėdos ar pasididžiavimo ar kaip norėtum tatai pavadinti.
Ir tuo pačiu metu dar klausimas: kodėl Palangoje persirengimo kabinos savo plotu sudaro gal tik 40 proc. nuo Nidos analogiškos kabinos ploto? Nejau čia iš tikrųjų kita respublika? Na, atsiprašau. Nidoje nors gali persirengti patogiai, kaip ponas. O čia, matyt, primena, kad atvykai pas proletarus, tai ir būk susispaudęs kabinkoje, kaip koks vargeta.
Švelnus prabangos glostymas
Ingrida Sabonienė, kurios viešbutyje visi nuostabūs darbuotojai mus jau ne pirmi metai priima, kaip kokius mylimus savus žmones*, mums papasakojo, kad sezonas for real prasideda tik nuo Joninių. Tai kai mes buvom, ten buvo paskutinės ruošimosi dienos didžiajam sezonui.
Jau vietoje nudžiūvusios senos pušies (ji dabar tik paveiksle, kuris pakabintas visiems apžiūrėti, ir taip pat jo replikos - popierinėse servetėlėse restorane) pasodinta nauja, gana aukšta, bet virš stogų ji dar kurį laiką nesieks.
Paplūdimyje žmonių nėra, užtat nemenkai smirda krūvos karkvabalių - kodėl jie nesugrėboti ir neišvežti, negaliu pasakyti, bet galimai dėl tų pačių priežasčių, kodėl kai kuriuose Lietuvos miestuose gatvės duobėtos. Tiesiog, mat, nėra kas pasirūpina.
Basanavičiaus gatvė, Lietuvos siaubas ir mokymo priemonė visiems jos žmonėms (ji vaizdžiai parodo, kodėl gyvenime reikia mokytis ir stengtis, ir daug dirbti, ir netingėti, o jei nesistengsi, tai vaikščiosi su krepšiuku-gėjuku, su dirželiu skersai krūtinės, ir plastikinėmis šlepetėmis, ir valgysi tuos kebabus) - jau užsukta kaip turi būti.
Čia ji, visa paprastoji Lietuva (vaikščiodamas vis pats sau kartoju - jie visi turi balso teisę, ir ta balso teisė verta tiek pat, kiek ir maniškė, ir jeigu tai negąsdina, tai nežinau, kas dar gali išgąsdinti), visos fyfos juodais plaukais ir nuolatinio pasišlykštėjimo kupina veido išraiška, apygirčiai marozėliai spyruokliuojančiom eisenom, diedai dideliais pilvais, aptemptais pigioms maikėmis, ir niauktais snukiais, su savo išplerusiom beigi nepatenkintom bobelėm ir negražiai aprengtais vaikais. Dar ne sezonas, dar nėra tų diedų kapitono kepure ir dryžuota smirdinčia maike, su trikampėm glaudėm, bet bus ir jie, ateis laikas.
Jau išlindo ir biblinės baidyklės: Kauno ir provincijų pagyvenusios bobos, išsipešiojusios antakius ir užsibraukusios juos juodu flomasteriu maždaug per delno aukštį nuo viršutinio voko. Jos atrodo kaip pabėgusios iš lėlių teatro. Labai baisaus, makabriško lėlių teatro. Plastinei operacijai pinigų nėra, todėl akių vokai užkritę praktiškai iki skruostikaulių, saulėje žybčioja auksiniai dantys, ir, žinoma, iš po sintetinių marškinių smirdi prakaitas, atsivežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos. Jų dvoko jūra nenuplauna, nes jos į jūrą nelenda – vartosi pliaže prie kopų savo nuskalbtais apatiniais. Jos žiūri į viską pikto nuovargio žvilgsniu. Jos yra tarybinio gyvenimo mumijos, baisios, kaip mirtis. Jos labai tinka prie Basanavičiaus gatvės.
Čia, Basanavičiaus gatvėje, Lietuva yra arčiausiai Rusijos.
Čia ir yra Rusija, dvasine ir estetine prasme, tik ji daugiausiai komunikuojama lietuvių kalba. Skoniai, spalvos, vaizdai, apsirengimas yra lietuviai, kurie yra amžinai prirakinti prie visko, kas iš Rytų. Restoranuose jau daug kur garsiai groja rusiška muzika, tačiau, prisiartinus prie tų restoranų, kur groja lietuviška, geriau nepasidaro (nes lietuviška populiari muzika yra tiek pat lietuviška, kiek E. Ostapenkos Dviratukas).
Geriausia ir blogiausia
Vienas laikraštis paprašė manęs įvertinti Palangos restoranus - geriausius ir blogiausius. Geriausių ir eitinų - vos keli (apie juos rašysiu Laukinėse Žąsyse ir Stiliuje ir lrytas.lt, kai ateis laikais), tačiau blogiausių... Dieve mano, nežinai nuo ko pradėti. Be to, kad ir kaip būtų blogai Palangoje, poilsiautojų gatvėje, niekas savo išieškotu, pragarišku, siaubingu nykumu nesusilygins su Nidos „Kuršiu“.
Nidos „Kuršis“ yra kulinarinio pragaro ambasada žemėje, ir dar su samčiu taukų ant viršaus. Ši kavinė unikaliai supynė savyje viską, dėl ko lietuviams (išskyrus ypatingus atvejus) negalima leisti gaminti maisto, nebent jie kokius penkerius metus būtų pabuvę užsienyje, arba jei jie būna išmokyti užsieniečių.
Bet aš žinau, kad kaip ir „Kuršis“ visada bus populiarus, taip ir Palangos J. Basanavičiaus gatvė nebus tuščia, kad ir kaip atrodytų, kad ji turėtų ištuštėti, jei pasaulyje būtų teisingumas.
Man patinka Palangos Basanavičiaus gatvė taip, kaip man patinka užkandžiai per pašarvojimą laidojimo rūmuose, taip, kaip man patinka nevalyti autobusų stoties tualetai, trenkiantys jau nebe myžalu, bet perrūgusio šlapimo amoniaku. Aš myliu šią gatvę taip, kaip myliu baltarusiškos tabokos smarvę, sumaišytą su troleibuso keleivių kūnų kvapu, kai Vilniuje +25 C. Aš taip pat norėčiau būti Basanafkėje, kaip norėčiau praleisti ramią popietę su Juozo Erlicko kūrinių knygele arba dviem, kaip aš norėčiau dar kartą apsilankyti medicinos komisijoje kariniame komisariate sovietiniais laikais sostinės Mindaugo gatvėje.
Štai kaip mane traukia Basanavičiaus gatvė.
Ji, tačiau, turi didelę prasmę, kaip pastebėjau ne aš vienas: ji, kaip valymo įrenginys susiurbia visą subkultūrą, kuri ten prilipusi prie kebabinių ir atrakcionų ir nemokamų koncertų. Ir todėl jos nebelieka Palangos parke, Meilės ir Birutės alėjose ir kitur, kur žmonės gali ramiai sau ilsėtis ir džiaugtis prabanga ir kultūringa draugija.
JAV komikas Chrisas Rockas yra kalbėjęs, kad jei nori, blogame rajone gyvendamas, gerai paslėpti pinigus nuo vagių, sudėk juos į knygas. Knygos marozams yra kaip kriptonitas, tas magiškas Supermeną gąsdinantis akmuo, kurio jie bijo kaip ugnies. Panašiai gerose Palangos gatvėse turtingi viešbučiai su dailiais staliukais ir tyliai grojančiu džiazu turbūt veikia visus skeltanagius liumpenus taip, kad jie deda į kojas kuo toliau. Jiems ten labai nejauku ir nesmagu. Jei kuris per klaidą įsliūkintų, juos vis tiek atbaidys, kaip specialūs dūmai atbaido uodus, malonus padavėjas su šypsena. Tada jie tikrai pasijus ne vietoje ir dings.
Kitas žmogus gali paklausti - tai ko tu ten eini, iškrypėli tu? Todėl, kad vasarą ten nebuvęs jau daug metų, buvau pasišovęs pasižiūrėti, ar taip pat viskas blogai, kaip buvo anksčiau, prieš gerus keturiolika metų. Todėl, kad aš esu visuomenės stebėtojas ir aiškintojas, ir net baisiausius dalykus, dvokiančius, atgrasius, kaip tie nugaišę smirdantys vabalai, man tenka priėjus pabaksnoti ir pažiūrėti iš arčiau, kad galėčiau jums papasakoti.
Pavyzdžiui, jaučiausi, kaip mokslininkas, žiūrėdamas į išsigimėlių elitą - ant šaligatvių atvairavusius padarus automobiliuose angliškais numeriais, niauktais langeliais, neoniniais papiktinimais. Jie atsidaro langus ir sėdi savo mašininkėse, dairydamiesi, ar visi juos mato. Į juos žiūrėti yra įdomu, bet reikia neįsijausti: reikia apsibrėžti akademinio eksperimento ribas ir suvokti, kad su jais santykio jokio nėra. Jie niekada nebus tokie, kaip jūs, mano skaitytojai, o jūs - niekuomet nebūsite tokie, kaip jie. Užteks vietos visiems, tiesiog gyvenimo įdomumas glūdi prie skirtingų pasaulių susikirtimo taškų.
Juolab, kad objektyviai - tai irgi puikus variantas: Basanavičiaus gatvė nuo jų jau nebebus baisesnė, tačiau iš jų bus paimti jų uždirbti stroikėse ir faktoriuose pinigai, kruopščiai sutaupyti, ir įsilies į Lietuvos ekonomiką. Tai nėra labai elegantiškas būdas valstybei daryti pinigus, tačiau kažkas pasidaro pinigų ir iš lauko tualetų, tai kodėl nepasidarius iš šių žmonių? Viskas galų gale baigiasi puikiai, sukasi ekonomikos ratas, ir pinigai byra Lietuvai.
Jau klausi manęs, skaitytojau - tai ar gerai pailsėjai, Užkalni, pora kartų praėjęs Basanavičiaus gatve?
Pailsėjau puikiai, nuvažiavau dešimtis kilometrų dviračiu, plaukiojau ir baseine, ir jūroje, vaikščiojau, kroviausi jėgų ir net išbandžiau iš draugų žinomą, bet retai praktikuojamą būdą, pradėti alų gerti jau prie pusryčių, kaip daro kai kurie (daugelis) anglų subkultūrinių elementų, išvykę atostogoms į Viduržemio jūros teritorijas. Variantas fantastinis: pradedi vėl miegoti, vos tik prabudęs, protas pasiilsi, juo labiau, kad galingam protui, tokiam kaip mano, reikia ir didelio poilsio. Bet dabar aš vėl prie darbo stalo, ir vėl su jumis.
* * *
Prašom nieko neįsivaizduoti, nes jau man tie jūsų įsivaizdavimai žinokit skersai gerklės. Gyvename už pinigus, valgome jų geriausiame restorane Palangoje irgi už juos. Viešbutis Pušų paunksnėje, apartamento kaina High Season nuo 800 Lt iki 1800 Lt per parą, su pusryčiais. Reikia daug dirbti, ir tada galėsit irgi taip gyventi, so there. Jei jus konkrečiai domina, kiek aš galiu jus erzinti ir pasakoti apie savo vakarienes už 500 Lt ir kaip mano šeima gyvena per dvejus apartamentus, nes mums ne prie širdies grūstis ir patinka daug erdvės, tai štai jums atsakymas: taip numatau daryti tol, kol į tai bus gausiai atsiliepiančių.
Taip, tai labai primityvu ir vaikiška. Taip, aš jaučiuosi geriau, juos visus palodęs. Taip, man patinka iš jų spausti, kaip iš nuodingų gyvačių, jų burbuliuojančio pavydo syvus. Ir taip, jie visi man pavydi.
