Atlikėjo studiją Vilniuje dabar puošia paveikslėlis su rytietiškais motyvais, o namus – geišos statulėlė.
Tačiau svarbesni už suvenyrus dainininkui – įspūdžiai, kurių jis su sužadėtine iš Japonijos parsivežė tiek, kad pokalbio pradžioje nė nežinojo, nuo ko pradėti pasakoti.
„Tai buvo brangi kelionė, bet negaila nė vieno išleisto lito“, – sakė pirmą kartą Tekančios Saulės šalyje lankęsis atlikėjas.
Už tolimiausias keliones savo gyvenime dainininkas turi būti dėkingas domėjimuisi Rytų kovos menais.
2011-aisiais su Veronika jis viešėjo Vietname – kartu su bendraminčiais lankė kovos meno niatnamo, kuriuo jie abu domisi, garsų profesorių.
Šįmet į Japoniją juos vėl nuginė kovos menai – į Tokiją pora vyko kaip Lietuvos aikido aikikai federacijos prezidento Prano Golovačo svečiai.
„Jis ir Niatnamo federacijos vadovas – broliai dvyniai, tad viskas susiję. Tai buvo svarbi viešnagė“, – sakė Donatas.
Lietuvių delegacija lankėsi didžiulėje treniruočių arenoje, į kurią susirenka šio kovos meno propaguotojai iš viso pasaulio.
Net ir aikido nepraktikuojančiam Donatui ši vieta paliko didžiulį įspūdį – ne tik dėl sportininkų judesių, bet ir dėl pagarbios atmosferos.
„Parodomosios varžybos buvo labai įspūdingos. Didžiulis renginys arenoje, kurioje telpa aštuoni tūkstančiai žmonių.
Atvyko žmonės iš Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Penki dideli tatamiai, ant kurių grupės keičiasi kas dvi minutes.
Dalyvauti šįmet buvo leista tik japonams, rusams ir lietuviams. Tai pagarbos ženklas mums.
Dėmesio centre – aikido judėjimo įkūrėjo anūkas Moriteru Ueshiba. Jam 62-eji, kasdien pusę šešių ryto jis vedė pratybas.
Gavome progą su juo nusifotografuoti – tai reta galimybė, nes norinčių tai padaryti labai daug.
Gauni ženklą, kad galima, pribėgi, atsistoji šalia, tada jis ramiai nueina. Tai tik sekundžių reikalas“, – pasakojo Donatas.
Viešai padainuoti per dvi savaites jam neteko, nors atlikėjas buvo pasiruošęs ir net norėjo tai padaryti.
„Japonai vertina meną. Kai sužinodavo, kad esu dainininkas, reaguodavo pagarbiai. Bet nebuvo progų ir tinkamos vietos padainuoti“, – pasakojo atlikėjas.
Kasdieniai susitikimai ir pratybos buvo sudėlioti pagal griežtą grafiką. Salėje stebint kovas reikia sėdėti nė nekrustelint, kol duodamas ženklas, kad galima judėti.
„Porą kartų gavome pastabą. Priėjo ir pasakė: jei negalite išbūti ramiai, išeikite. Ten daug taisyklių, kurių reikia laikytis“, – neslėpė Donatas.
Po privalomų susitikimų dainininkas su mylimąja galėjo pasimėgauti laisvalaikiu – spėjo ne tik pasižvalgyti po Tokiją, bet ir aplankyti vieną senųjų Japonijos sostinių Kiotą.
Tokijas dainininką pritrenkė ne tik dydžiu, šurmuliu, bet ir žmonių elgesiu ir įpročiais.
„Veronika yra buvusi ir JAV didmiesčiuose, ir Maskvoje, tačiau ir jai Tokijas kur kas įspūdingesnis“, – tikino Donatas.
Jiems iškart krito į akį – nors žmonių beprotiškai daug, to nejuntama. Dėl japonų gyvenimo būdo nesusidaro automobilių spūstys, nes daugelis važinėja viešuoju transportu ir dviračiais.
Metro vagonai pilnutėliai, bet niekas niekada nesusiduria, nesiliečia vienas prie kito. Jie išmokyti pagarbos ir suteikti kitam erdvės.
Gatvėje nėra šiukšlių dėžių, nes japonai tiesiog nešiukšlina. Sukramtytą gumą vynioja į popierėlį ir deda į kišenę.
Viskas taip tvarkinga, kad net parduotuvėje atsiskaitydami už prekes kupiūras ir monetas japonai paduoda tam tikra konkrečia seka.
Įvažiuoji automobiliu į požeminę aikštelę, mašina atsiduria kabinoje, kuri kyla kelis aukštus ir centimetro tikslumu sustoja prie skirtos vietos. Japonijoje daug dalykų, kurie glumina.
„Kai visa tai papasakojau tėvams, jie pasakė, kad japonai – kompleksuoti žmonės. Bet taip nėra. Jie nėra robotai, bet turi daug taisyklių, kurių mes galėtume iš jų pasimokyti.
Tegul niekas nesupyksta, bet prisipažinsiu – grįžęs į Lietuvą pajutau, kad vėl padaugėjo suirzimo, pykčio. Mes, lietuviai, esame emocingi ir netaupome savo nervų.
Sėdi į automobilį ir pradedi niršti, kaip kiti vairuoja, mintyse juos keiki. Ten tokių dalykų nėra“, – emocingai kalbėjo Donatas.
Tokijuje jis su visa delegacija spėjo aplankyti budistų šventyklas, visame pasaulyje garsų parką, kuriame penkiolika akmenų išdėstyti taip, kad žiūrint bet kuriuo kampu jų atrodo keturiolika.
Kioto mieste dainininką įspėjo iš anksto, kad yra galimybė sutikti geišų. Donatui pasisekė – per penkias valandas šiame sename mieste jų pamatė keletą.
„Klausinėjau, ar tai, kas rodoma filme „Geišos memuarai“, yra tiesa. Japonai sakė – beveik šimtu procentų.
Geišos atrodo kaip iš filmo – išdažytais veidais, susikaupusios skuba ir nereaguoja į bandymus užkalbinti ar nusifotografuoti. Kartais matai, kaip jos įsėda į privažiavusią brangią mašiną ir nuvažiuoja. Egzotika“, – šypsojosi Donatas.
Su dar vienu tik filmuose matytu japonišku reiškiniu jis susidūrė pirtyje – pasikaitinti ir išsimaudyti užsuko gausiai tatuiruotas vyras, priklausantis japonų mafijai – jakudzai.
„Truputį neįprasta, bet japonai nuramino – pašaliniams mafijos atstovai nekelia jokios grėsmės, yra panirę į savo šešėlinio pasaulio reikalus, tarpininkauja geišoms, prie paprastų žmonių nekimba“, – juokėsi dainininkas.
Jeigu reikėtų pasirinkti vieną priežastį, dėl kurios būtų smagu ilgiau pagyventi Japonijoje, Donatas nedvejodamas išskirtų maistą.
Brangiausiuose restoranuose lankytis porai neleido kišenė, bet ir paprastesnėse užeigose patiekalai buvo tokie, kad dainininkas suprato, kodėl japonai – ilgaamžiškumu garsėjanti tauta.
„Aš niekur, net Azerbaidžane, nesu ragavęs tokio gero skonio arbūzų ar melionų. Žuvys, jūrų gėrybės – atskira tema.
Sako, kad kuo šviežesnės žuvys, tuo mažiau juntamas jų skonis. Ten pagal skonį neįmanoma atskirti, pavyzdžiui, lašišų nuo tunų.
Ikrai ne tik pigūs, bet ir puikios kokybės, valgai grynus baltymus. Net paprasčiausi čiulpiamieji saldainiai Japonijoje daug geresnio skonio.
Ledai tokio riebumo, lyg grietinę valgytum“, – susižavėjęs kalbėjo dainininkas.
Pribloškė ir Tokijo prekybos centrai. Ausines įsigyti norėjęs atlikėjas apstulbo pamatęs, kad vien joms yra skirtas visas parduotuvės aukštas.
„Iš pradžių pasijunti kaip vaikas saldainių fabrike, o po to matai, kad šalia yra dar vienas ir dar vienas dangoraižis, pilnas technikos. Tada supranti, kad tai beprasmiška – visų prekių vis tiek neišbandysi.
Nusipirkome originalių rūbų, jie labai spalvingi, tikrai išsiskiria. Dar kremo, šampūno – mums tai rekomendavo vietos gyventojai.
Lietuvoje kirpykloje perki šampūną už šimtą litų, kad plaukai neiškristų, o Japonijoje tris kartus pigiau gali įsigyti kur kas geresnio.
Dar parsivežiau žaliosios arbatos – jos skonis kitoks nei pirktos Lietuvoje, draugams, su kuriais susitinku, truputį įberiu“, – šypsojosi Donatas.
Tokijuje dainininkas aplankė Lietuvos ambasadą, kurioje dirba tik keletas žmonių.
„Išgėrėme arbatos su sausainiais, papasakojo apie japonų kultūrą, požiūrį į Europą. Ne, padainuoti neprašė. Man regis, ten dirbantys žmonės nėra girdėję mano dainų“, – sakė atlikėjas.
Dainininkas dar neseniai buvo nedidelis kelionių entuziastas – į užsienį dažniausiai vykdavo tik koncertuoti. Tačiau Japonija pakeitė jo mąstymą.
„Sako, kai žmonės yra kartu, jie supanašėja. Iki pažinties su manimi Veronika daug keliaudavo – ir Indijoje turistų nenumindytais takais vaikščiojo, ir dar daugelį šalių aplankė.
Aš keliaudavau mažai. Dabar aš keliauju daugiau, o ji mažiau nei įpratusi. Šįmet Veronika mane tiesiog ištempė pailsėti į Turkiją – sakė, tu darboholikas, tau būtina pailsėti.
Patiko. Gal po metų jau aš pasakysiu – važiuojam kur nors toli. Norėtųsi pamatyti, pavyzdžiui, Australiją ar Pietų Ameriką“, – planavo Donatas.
Kelionė į Japoniją sutapo su džiugiomis naujienomis dainininko gyvenime. Grįžusi pora pranešė, kad laukiasi kūdikio. Japonijoje Donatas ir pasipiršo mylimajai.
„Seniai buvau apsisprendęs, su savimi nešiojau tą apsisprendimo simbolį. Tai galėjo įvykti bet kurioje pasaulio vietoje. Tiesiog intuityviai pajutau, kad reikia tai padaryti Japonijoje.
Juokauju, kad mums, vyrams, paprasčiau – užmauni žiedą, ir viskas. Moterims kitaip – reikia ypatingos vietos, tinkamo momento.
Manau, jį radau. Tai įvyko vieno aukščiausių Tokijo prekybos centrų apžvalgos aikštelėje – 340 metrų aukštyje“, – išdavė Donatas.
Su besilaukiančia mylimąja į Japoniją vykusiam dainininkui prieš kelionę nekilo abejonių, ar Veronika dar gali keliauti.
„Kelionė tolima, bet Veronika puikiai jaučiasi, turi jėgų ir sveikatos. Viską pasvėrėme ir nutarėme, kad galime vykti kartu“, – sakė atlikėjas.
