Joninės užbūrė vaikystėje
A. Raščiauskui dar vaikystėje giliai širdin įstrigo vasaros saulėgrįžos šventė, kuriai dideli ir maži ruošdavosi iš anksto.
„Anuomet jau birželio pradžioje pradėdavome krauti laužą – visi vaikai pradėdavome nešti sausuolius, degutuotus ratus“, – pasakojo vyras, kurio gimtinė – netoli Antalieptės.
Naktis, laužai ir senosios tradicijos paliko jam neišdildomą įspūdį. Tad Joninių uteniškis kasmet nekantriai laukdavo ir dalyvaudavo visose gausesnėse šventėse.
Skirtingais laikais – skirtingi vainikai
Uteniškis tiksliai prisimena metus, kai pradėjo kaupti savo kolekciją - tai buvo 1982-ieji. Netoli Utenos Jonines šventęs ansamblis, kaip įprasta, išplukdė vainikus su degančiomis žvakėmis į vandenį.
„Šventei pasibaigus ant kranto radau kelis sudrėkusius ir iširusius vainikėlius. Pagailo man kruopštaus merginų darbo, tad susirinkau juos, atkūriau teisingą pynimo giją, išdžiovinau ir pakabinau ant sienos“, - pasakojo uteniškis.
Kitais metais per Jonines jis jau specialiai išsiruošė į vainikų paieškas. Šią tradiciją tęsia iki šiol.
Vyras niekada nerenka vainikėlių prieš dvyliktą nakties, kol jie, jo tikinimu, dar neatliko savo ritualinės pareigos. Taip pat neliečia tų, kuriuose dar dega žvakė.
Būdavo metų, kai A. Raščiauskas namo parsigabendavo septynis ar aštuonis vainikus, o pasitaikydavo ir tokių, kai nerasdavo nė vieno. Uteniškis vainikus yra rinkęs ir Kaune, ir Tauragėje, bet daugiausia surinkta jo gimtinėje, aplink Uteną.
Sovietiniais metais, kolekcininko teigimu, vainikai būdavo mažesni ir skurdesni, mat anais laikais žolynai būdavo naikinami, šienaujami.
Dabar yra apleistų pievų, kuriose veša įvairiausi augalai. Tad vainikėliai tapo storesni, turtingesni.
Pateko į rekordų knygą
Kolekcijai A. Raščiauskas paskyrė vieną kambarį – ant vienos sienos kabo dvidešimtojo amžiaus vainikai, ant kitos – dvidešimt pirmojo.
Uteniškis didžiuojasi, kad niekas kitas neturi tokios kolekcijos.
„Dvidešimtojo amžiaus vainikėlių dabar nerasi už jokius pinigus“, - įsitikinęs vyras, kurio kolekcija yra patekusi į Lietuvos rekordų knygą.
Jam pačiam vainikai sukuria nuotaiką, kad Joninių nakties stebuklas niekad nesibaigia.
Be to, A. Raščiauskas tikina, kad vainikai jam teikia stiprybės, mat juos sudaro patys vaistingiausi augalai.
Šventė – gyvybės šaltinis
Joninių nakties A. Raščiauskas nepraleidžia ne tik dėl kolekcijos.
„Iš šios šventės grįžtu pajaunėjęs, pasisėmęs gaivos, minties skaidrumo – juk pati gamta per vasaros saulėgrįžą trykšta gyvybe.
Joninių naktį reikėtų vadinti ne naktimi, o sidabrine prieblanda, nes tai - šviesiausia naktis. Tai gyvybės, motinos saulės šventė“, - tikino uteniškis, šiemet vainikus rinksiantis Antalieptėje.
