Sufijų, pašų ir sultonų kapinėse, mečečių kiemuose, muziejuose, krautuvių vitrinose, restoranuose, Bosforo pakrantėse ant akmenų, Šv. Sofijos soboro menėse – gyvos, murkiančios skulptūros. Stambulas – katėms priklausantis miestas. Bendrasavininkiai – šunys. Palaidi, porelėmis ir kolonomis šmirinėjantys, saulės atokaitoje besiilsintys keturkojai darniai įsilieję į uosto gyvenimą. Neturinčiųjų nuolatinės pastogės benamiais nepavadinsi. Jų namai – visas miestas.
Kiekviena katinų klajoklių šeima, šunėkai turi savo kebabines, viešbučius ir hostelius, kur jiems kasdien duoda maisto ir kas nors paglosto. O parkuose pastatyti specialūs dubenėliai, skirti įdėti ėdalą ir pripildyti gėralo ištroškusiems praeiviams murkliams arba amsiams.
Grįžus į Vilnių, visa tai atrodo netikra vizija ar vien sapnas. Lietuvos miestuose vieni išvarytus, valkataujančius sutvėrimus maitina, kiti – nuodija ir žaloja, o valdžia gyvūnžudystės idėją tik palaiko ir keturkojų augintojams vis prigalvoja naujų draudimų bei bausmių, kad tik dievobaimingame lietaus krašte nepakantumas kitoms gyvybės formoms nenusilptų.
Tiesa, vienu metu, jau XX amžiuje, Stambulą mėginta apvalyti nuo palaidų gyvūnų, tačiau veltui. Čia jie gyvena niekam netrukdydami ir yra savarankiški, neagresyvūs, nes dar nuo persų klestėjimo laikų šiame Azijos pakraščio regione keturkojus įprasta gerbti ir jais pasirūpinti.
Svetingas, bet karingas miestas
Stambule geranoriškai nusiteikę ne tik keturkojai sutvėrimai. Ypač šilti ir draugiški senukai. Jie išreiškia rūpestį, pasiruošę padėti atvykėliams ir nemokėdami jokios užsienio kalbos, o tik intuityviai bendraudami. Kai kuriems atvirkščiai – rūpi pademonstruoti anglų arba vokiečių kalbos įgūdžius, todėl pirmi iš smalsumo reikšmingai užkalbina ir iškloja visą savo gyvenimą.
Kai pasakoju apie stambuliečius ir vadinu juos svetingais bei dosniais, tai nėra vien tuščias, iš inercijos parinktas epitetas, beje, kabinamas prie bet kurios pasaulio tautos reklaminiuose aprašymuose. Stambuliečiai svetingi yra tikrai ir dėl svetingumo rungtyje galėtų varžytis su gruzinais.
Jau pirmą kartą apsilankę kokioje nors kuklioje gatvės valgykloje ar arbatinėje, iškart pajusdavome namų jaukumą, o antrą trečią kartą ten užėję jau būdavome priimami kaip seniai pažįstami svečiai ir mus pavaišindavo saldumynais, tradicine turkiška arbata arba kava.
Jei bendrakeleivis menininkas Mantas atsidėkodamas dar nupiešdavo šeimininko, pagrindinio virėjo arba jo vaiko šaržą, tai atsisveikinimas su mumis virsdavo ceremonija, tarsi būtume seni kaimynai ar bičiuliai, kuriuos reikia gražiai išlydėti į tolimą kelionę ir atminimui būtinai pasidaryti visos kompanijos nuotraukų.
Tokia nuoširdi reakcija į svetimšalius nėra būdinga iš atvykėlių besipelnantiems, jų prisižiūrėjusiems ir persisotinusiems chaotiškiems megapoliams – veikiau primena tolimus tolimosios Azijos kaimelius, beveik niekada nemačiusius baltaveidžių ir nežinančius, kas yra turizmo verslas.
Stambulas, galintis pasigirti ir vienu didžiausių pasaulyje turgumi po stogu, nuo turistų pinigų ir dėmesio tikrai išlepo. Prekeiviai nesidrasko bandydami įsiūlyti suvenyrus ir skarmalėlius, derasi palyginti šaltai ir šykštėdami stulbinančių „nuolaidų“, lyg norėtų išlaikyti orumą. Karingos derybos, kad net žiežirbos lėktų, čia nėra itin dažnas cirkas.
Stambule į savo krautuves užsukti turkai kviečia irgi atsargiai. „Nenorite? Ok, tuomet ateikite kitą kartą, kai ko nors jums prireiks“, – paprastai šitaip nešiurkščiai nuskamba pasiūlymas anglų kalba. O kai kada jis išauga į pašnekesį apie visiškai neprekybinius dalykus.
Tokiomis ramiomis, taikiomis akimirkomis sunku patikėti, kad tai ta pati tauta, kurią ypač lengva sukurstyti panikai ir riaušėms. Arba toks įspūdis, kad prieš sostinę Ankarą ir Stambulą apėmusius aršius, ugningus protestus, kurių metu skraido ir paskui sproginėja Molotovo kokteiliai, įvyko masinis velniavirsmis.
Turkai didžiausius žiaurumo gaivalus, persipynusius su nacionalistine ideologija ir imperialistinėmis užmačiomis, buvo apnuoginę dar netolimoje praeityje. Osmanų imperijos apokalipsės metu, 1915-1918 m., Jaunųjų turkų judėjimas vykdė armėnų genocidą. Kiek kaimyninės krikščioniškos šalies žmonių buvo išžudyta, tikslus skaičius nėra aiškus – šaltiniai nurodo nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų aukų.
Armėnams tai giliai įsigraužusi nuoskauda. Iki šiol jiems visa, kas susiję su Turkija, yra tabu arba kelia vien juodžiausius jausmus.
Su bendrakeleiviais bekalbant apie apskritai kaimynams būdingus įtemptus, žaizdotus santykius, draugė muzikantė prisiminė savo viešnagę Maskvoje, kai buvo apsistojusi namuose pas armėnų kilmės kolegą.
Norėdama atsidėkoti už svetingumą, dar jauna studentė, ji iškilmingai įteikė jam turkiškų želė saldainių – lukumų dėžę, ką tik parsivežtą iš Stambulo. Vaikinas tada labai sutriko ir dovanos nepriėmė. Jis su liūdesiu paaiškino, jog jo šeima tai būtų palaikiusi didžiausiu įžeidimu.
Įsijautus į daugiasluoksnę Stambulo istoriją, kurią nuo Bizantijos ar Osmanų imperijos laikų kūrė skirtingos tautos, kosmopolitiška dvasia garsėjančiame uoste per XX a. politines dramas ir nacionalistinius apsišlavimus gerokai praretėjo ne tik armėnų, bet ir žydų, graikų, kurdų gretos, o likusieji čia vis surengia protestus. Atskiri jų rajonai – tai miestai mieste su savu kvapu, skoniu ir kalbomis.
A. Mickevičiaus Konstantinopolis
Stambule vertėtų nepraleisti ir karų, gaisrų nualintų kvartalų, kad ir kaip uosto įvaizdžiu susirūpinę turizmo verslininkai norėtų juos paslėpti nuo tvarkingos mozaikinės ir sultoniškos egzotikos ieškančių užsieniečių.
Čia dar peršasi šabloniniu palyginimu virtusi prancūzų rašytojo Gerardo de Nervalio pastaba, kad Stambulas – tarsi dekoruota teatro scena, kuria reikia grožėtis iš žiūrovų salės, vengiant miesto užkulisių.
Jei ne lietuvių poetas Adamas Mickiewiczius (ironiją supratote), tai greičiausiai ir nebūtų tekę paliesti tą purviną ir skurdžią Stambulo dalelę, apie kurią kai kurie vietiniai publicistai ir rašytojai įpratę pasakoti su gėda ir pasibjaurėjimu.
Vertėtų priminti, kad G. de Nervalio amžininkas A. Mickiewiczius, lietuvių vadinamas Adomu Mickevičiumi, gimęs Naugarduke, studijavęs Vilniuje ir daug laiko praleidęs Vakarų Europos miestuose, paskutinius savo gyvenimo metus sutiko Konstantinopolyje. Iš bajorų šeimos kilęs kūrėjas masonas čia 1855-aisiais atsikraustė sutaikyti už Turkiją prieš Rusiją Krymo kare kovojusius lenkų pulkus, kad šie susivieniję siektų Lenkijos nepriklausomybės.
Poetas mirė nuo choleros. Pasakojama, kad A. Mickiewicziaus vidiniai organai iš pradžių buvo patalpinti namo pusrūsyje. Vėliau balzamuotas kūnas nusiųstas į Paryžių, kur Rytų Europos veikėjas dėstytojavo, ir palaidotas Madleno bažnyčioje. 1890 m. A. Mickiewicziaus kaulai pasiekė Lenkiją ir amžino poilsio atgulė Krokuvoje, Vavelio katedroje. Pastate Stambule liko simbolinis A. Mickiewicziaus kapas ir veido kaukė.
Muziejus jo garbei Azijos ir Europos žemynų sankirtą žyminčiame uoste atidarytas 1955 m., žinoma, lenkų iniciatyva. Jame galima rasti informacijos apie poeto veiklą ir trumpą gyvenimo blyksnį Turkijoje.
Namas, papuoštas iškaba su A. Mickiewizciaus pavarde, stūkso europinėje Stambulo dalyje, šiaurinėje Aukso rago įlankos pusėje, visai netoli centrinės Taksimo aikštės. Senasis Tarlabaşı kvartalas, priklausantis čigonams, o pastaruosius dvidešimt metų apgultas ir iš pietryčių Turkijos suvažiavusių kurdų bei migrantų iš Afrikos šalių, šliejasi prie judriojo Beyoğlu rajono.
Ieškoti A. Mickiewizciaus muziejaus Stambule – reiškia leisti sau prabangą paklaidžioti. Tarlabaşı regis, gyvuoja žemiau Stambulo bambos. Nusmigus ten, bohemiškų Beyoğlu kavinių ir restoranų, europinio tipo ledainių tinklą su jį užsėdusių užsieniečių, stilingo vietos jaunimėlio bei tobulai išmokusių svečiams pataikauti tarnautojų avilį pakeičia skalbinių eilėmis susaistytų pilkų gatvių džiunglės su pajuodusių bėdžių knibždėlynu.
Čia, prie žiurkių kontroliuojamų konteinerių ir namų griuvėsiuose susikaupusių sąvartynų pašonėje, tarpsta tikra murzių vaikystė: vaikėzai spardo futbolo kamuolį, klykauja ir žaidžia slėpynių. Jie pavienius fotoaparatais apsikarsčiusius užklydėlius iš Lenkijos arba Lietuvos pasitinka vaipydamiesi. Padūkėlius gainioja ir tarpusavy plepa ant dulkinų fotelių liekanų ir lovų su iššokusiomis sprandžinomis įsitaisiusios, į suklypusius medinius laiptus arba aplūžusias duris atsirėmusios senės.
Daugybė anglies juodumo akių porų į mus spigino ir iš apgriuvusių, apdegusių namų laiptinių. Čia riba tarp žmonių ir šmėklų arba parazitų pasaulio vos įmatoma ar net sunkiai nustatoma. Štai vietomis pastatai pagal paskirtį padalyti perpus – viena dalis apgyvendinta dvikojų būtybių ir jų draugų keturkojų, o kita, apdegusi arba apgriauta, – virtusi vaiduoklių buveine.
Rodyklė į A. Mickiewicziaus muziejų paklydusi tarp apdraskytų plakatų ant aptriušusio nuo atsilupusių dažų pastato sienos. Dar keli posūkiai, ir štai ta Tatli Badem gatvelė! Poeto namas iš aplinkinių triaukščių keturaukščių pastatų išsiskiria tvarkingesniu ir šviesesniu fasadu.
Galiausiai tos vieno iš garsesnių Rytų Europos poetų muziejaus paieškos abipus Bosforo vandenų knibždančiame Stambule visiškai atitiko ir paliudijo seną rytiečių posakį, kad kelionės tikslas – tai pati kelionė.
Apgultis prie Šv. Sofijos soboro – amžina
Grįžtame į tipiškam turistui artimesnį Stambulo pasaulį. Paradoksas: gyvenome Sultanhamete, vos dvi minutės kelio iki Šv. Sofijos soboro (Hagia Sophia), tačiau į šį garsiausią Turkijos ir vieną lankomiausių planetoje muziejų patekome tik priešpaskutinę viešnagės mieste dieną. Lankymą vis atidėdavome kitam kartui, naiviai vildamiesi, kad rytoj, kai bus ne savaitgalis ir darbo dienos pradžia, turistų ten susirinks mažiau.
Tačiau iš visų Turkijos galų suvažiavę autobusai ir toliau suko į įstabaus bizantų statinio pusę, kantrių vėpsotojų būriai prie bilietų kasų ir įėjimo nesisklaidė. Jeigu visus reikėtų sustatyti į vieną liniją, tai ji geidžiamą aplankyti Šv. Sofijos soborą sujungtų su priešais, už fontano, lyg varžovė stūksančia Mėlynąja mečete. Tokių milžiniškų eilių neteko matyti nė prie ypač tirštai žioplinėtojų aplipusio Tadž Mahalo Indijoje.
Ne veltui apie bet kokia kaina patekti į Hagia Sophia užsidegusius atvykėlius sukinėjasi vietiniai bilietų perpardavinėtojai. Prisipirkę įėjimą užtikrinančių popierėlių, apsukruoliai juos karščio ir laiko prislėgtiems užsieniečiams siūlo įsigyti 10 lirų brangiau mainais už galimybę išvengti dviejų trijų valandų laukimo po kaitria Stambulo saule.
Mes irgi nesiruošėme dalį dienos aukoti čirškinantis ant turistų nutrypto asfalto, tačiau apsiėjome ir be bilietais mojuojančių smulkiųjų spekuliantų. Remdamiesi savo patirtimi, patariame savarankiškiems keliautojams pasiųsti vieną žmogų iš kompanijos ankstyvą rytą prie Šv. Sofijos soboro bilietų kasų, geriausia – valandą ar pusvalandį prieš joms atsidarant.
Auštančius miestus mėgstantis fotografuoti bendrakaleivis į pusryčių džemu ir tirpia kava pakvipusį hostelį grįžo su laimikiu, eilėje tarp tokių pat gudruolių atstovėjęs vos keliolika minučių.
Pabaigai – daugiau praktinės informacijos apie nakvynės vietas ir kainas Stambule.
