Nuodėmės verta kaina, tačiau su keletu kabliukų – išskridimas iš Varšuvos ir naktinis sustojimas Dohoje.
Ir čia iškyla pirmas klausimas. Iš Vilniaus į Bankoką su kokiais „Finnair“ ar „Lufthansa“ gali nuskristi už 2,5 tūkst. litų, jeigu labai pasiseks, galbūt už 2 tūkstančius. Ar tas sutaupytas tūkstantis (skrendant dviese – du) vertas vargo ir nepatogumų? Aiškaus atsakymo nėra. Vieni pasakys, kad tikrai vertas, kitiems toks maršrutas sapnuosis košmaruose. Turbūt priklauso nuo požiūrio į skrydžius ir oro uostus – jeigu jums jie atrodo kaip neišvengiamas blogis, o kelionė prasideda tik įžengus į viešbutį, tuomet tas tūkstantis gal vertas reliatyviai mažiau. Bet man kelionė prasideda išėjus iš namų, labai patinka skrydžiai ir dar labiau dideli blizgantys ir pašėlusiu ritmu gyvenantys oro uostai, priimantys ir išleidžiantys tuos, kurie negali sėdėti vienoje vietoje.
Nusistačius atskaitos tašką ir datas prasidėjo sudėtingiausias, bet ir maloniausias procesas – kelionės planavimas. Visų pirma, reikėjo apsispręsti, kur norime nuvažiuoti per kelionei skirtas 16 dienų. Toks santykinai neilgas laikas gan smarkiai apribojo pasirinkimus.
Iš pradžių dėliojau maršrutą Tailandas-Kambodža-Vietnamas, tačiau pasikonsultavęs su daug keliaujančiais ir pasiskaitęs kelionių forumus supratau, jog tokiu atveju praleistume daug laiko autobusuose, lėktuvuose ir ne kažką pamatytume. Kambodža atkrito. Po to atkrito ir dalis Vietnamo, kadangi teko rinktis – Šiaurės ar Pietų Vietnamas ir smarkiai nesiblaškyti. Pasirinkau Šiaurę. Tada pridėjau dar kelias dienas Bankoke ir Koh Samui saloje, kuri turėjo padėti aklimatizuotis po ilgos kelionės.
Skaičiuojant valandomis, visas pasiruošimas kelionei užėmė kelias savaites, kadangi viską dariau pats (beveik niekada nesinaudoju kelionių agentūrų paslaugomis) ir dariau nuosekliai. Tikrinau viešbučius pagal atsiliepimus, analizavau jų vietas miestuose, derinau nakvynes oro uostų viešbučiuose su ankstyvais skrydžiais, dėliojau geriausių restoranų ir barų dešimtukus, lyginau skirtingas ekskursijas ir panašiai. Man patinka labai išsamiai pasiruošti kelionei. Aišku, galbūt šiek tiek dingsta tas spontaniškumas, kai turi tik kuprinę ant pečių ir nežinai, kur šią naktį galvą padėsi, bet tokios „open ended“ kelionės yra gerai, kai turi daugiau laiko. Kai brangi kiekviena valanda, norisi kuo geriau ir efektyviau pasiruošti iš anksto, kad tos valandos nenueitų veltui.
Maršrutas kelis kartus buvo dėliojamas, kaitaliojamas, taisomas, talpinamas į „TripAdvisor“ forumus prašant patarimų, kol galiausiai atrodė štai taip: 2 dienos Koh Samui, 9 dienos Vietnamas (Hanojus), 3 dienos Bankokas.
Didžioji dalis laiko ir pinigų turėjo būti skirta aktyviam pažintiniam poilsiui, o nakvynes užsakinėjau remdamasis principu, kad būtų lova, dušas ir kondicionierius. Nors važinėdamas į pokerio turnyrus dažnai gyvendavau penkių žvaigždučių viešbučių ir suprantu tokių isteblišmentų kaip Wynn ar Hilton privalumus ir trauką, tačiau man vis tiek tai yra vieta, į kurią aš grįžtu vėlai vakare, be pulso nukrentu ir anksti ryte išeinu. O ko tada reikia – lovos, dušo ir kondicionieriaus.
Su pirmomis problemomis susidūriau iš karto bandydamas suvokti, kaip geriausiai nuvykti į Varšuvą. Savo mašina važiuoti nenorėjau, skristi brangu, o autobusų laikai nėra labai patogūs. Galima važiuoti naktiniu autobusu, bet turint omeny, kad laukė dviejų parų kelionė, šitas variantas irgi nelabai tiko. Bet visada galima nušauti du zuikius. Pavyzdžiui, pernakvoti Varšuvoje ir dar apžiūrėti senamiestį, kuriame dar nė karto neteko būti.
Išvažiavome iš Vilniaus po pietų ir dešimtą vakaro atsiradome Varšuvoje. Autobusas pakankamai patogus, yra bevielis internetas ir elektros lizdai, tai ko daugiau reikia. Tik žaisti pokerį nėra labai patogu, nes interneto ryšys trūkinėja ir nervina, kai gavęs gerą kortą lieki be ryšio.
Autobusas važiuoja tik su vienu sustojimu Kaune, tad verta iš anksto pasirūpinti gėrimais ir užkandžiais. Varšuvoje apsigyvenome nakvynės namuose prie stoties, atrastame ir gerai įvertintame booking.com ir dar spėjome paragauti skanių meksikietiškų sparnelių ir lenkiško alaus. Veržiausi išbandyti fliakus, bet, deja, likau be jų. Grįžus į nakvynės vietą paaiškėjo, kad liksim dar ir be vieno iš būtinų komponentų – dušo, kadangi įvyko vandentiekio avarija ir pusė Varšuvos liko be karšto vandens. Na, ką darysi. Nakvynės namų darbuotojai užtikrino, kad ryte vanduo tikrai bus, bet žinodami, jog „Varšuvos vandenys“ dirba ir pažadus vykdo panašiai kaip ir „Vilniaus vandenys“ neskubėjome tuo tikėti. Taip ir nutiko – nei ryte, nei prieš pietus karštas vanduo taip ir neatsirado.
Kitą rytą neskubėdami pasivaikštinėjome po centrą ir senamiestį. Varšuva tikras didmiestis, didžiuliai dangoraižiai, vis dar jaučiamos futbolo čempionatų pasekmės ir galybė mokinių ekskursijų iš visos Lenkijos, matyt, taip baigiančių mokslo metus. Jos gerokai apsunkino ir lobių paieškas (buvau nusprendęs kiekvienoje šalyje surasti bent po vieną lobį). Palindus po tiltu ir registruojant radinį ūmai iš visų pusių sugužėjo gal trys ekskursijos ir teko ilgai palaukti, kol sugebėjau grąžinti lobį į savo vietą.
Taksi nuo centro iki oro uosto kainavo apie 25 litus ir įlipę į lėktuvą pradėjome pažindintis su išgirtosiomis „Qatar Airways“. Pirmas įspūdis – įgulos narių vos ne daugiau nei keleivių. Lėktuvas ne pustuštis, o apskritai beveik tuščias. Rinkis kokią nori vietą ir gulkis bet kurioje pozoje. Stiuardesės super mandagios, filmų ir pramogų pasirinkimas asmeniniame ekranėlyje įspūdingas, o štai maistas nuvylė – iš geriausių pasaulio avialinijų tikėjausi šiek tiek daugiau nei standartinio beskonio paketo.
Mūsų persėdimas pagrindiniame Kataro hube – Dohoje, tačiau čia teks praleisti naktį. Ir ją praleisti reikės oro uoste, mat lietuviams reikia Kataro vizos, ji nėra pigi, ir pakankamai sudėtingai gaunama, tad atskridus prieš vidurnaktį, o išskrendant kitą vidudienį telieka oro uostas. Pasinaudojame keliautojų patarimais ir užsisakome dvi vietas oro uosto „Oryx lounge“. Kaina – 40 dolerių, bet čia nemokamas internetas, nemokami valgiai ir gėrimai, dušai ir keliasdešimt kėdžių, ant kurių įsitaisius galima visai neprastai nusnausti.
Minusas – daugiausiai gali būti šešias valandas, registracijoje pažymimas tavo įlaipinimo pasas. Atėjus į „Oryx“ čia pilna žmonių, tačiau po truputį ima tuštėti ir pavyksta nugriebti dvi miegojimui skirtas kėdes. Labai įdomi alkoholio sistema – jis nemokamas, bet tik iki antros valandos ryto ir jo niekur nėra. Turi prieiti prie virtuvės durų, pasižiūrėti į akis ten rymančiam patarnautojui ir pasakyti, ko nori. Ir taurė akimirksniu tavo rankose. Bet reikia prašyti ir žinoti, kur prašyti, todėl nemažai sutrikusių keliautojų klausinėjo vienas kito: „ei, o iš kur gi tu viskio gavai?“
Mano ūgiui net ir miegamosios kėdės yra mažokos, tylos čia irgi nerasi – pokalbių nuotrupos, barškinami indai, visa laimė, kad bent nėra pranešimų apie skrydžius. Bet pavyksta snūstelėti kokias keturias valandas ir anksti tekanti Kataro saulė atranda mane jau duše. Vėlgi reikia atrasti patarnautoją, kuris trinasi aplink tualetus ir valo vos ne po kiekvieno kliento, ir pasakyti, kad nori pasinaudoti dušu.
Gauni kabiną, rankšluostį ir netgi dantų šepetėlį ir mini pastą. Nice.
Būdami sąžiningi ir suskaičiavę šešias valandas traukiame prie išėjimo, bet registratūroje atiduoda mano įlaipinimo pasą ir pasako, kad dar turime valandą. Šiaip jau greičiausiai teisūs tie, kurie sako, kad nelabai kas ten tikrina, kiek tu laiko prabūni „Oryx“ – nes po tos valandos galėjome prasėdėti dar kad ir tris, nelabai kas kreipia dėmesio. Bet nepiktnaudžiaujame ir įsitaisome ant kėdžių pačiame oro uoste.
Dohos oro uostas savotiškas – kadangi jis veikia visą parą, tai jame stovi galybė kėdžių, niekur nemačiau tiek daug. Bet kėdės nėra labai patogios, o ir žmonių srautas bei pranešimai nepadeda sumerkti akių. Tiesa, yra dar vadinamosios tylos zonos, bet ten beveik visos prailgintos kėdės užimtos, tad sakyčiau, kad „Oryx lounge“ nakvojantiems Dohoje yra geriausias variantas ir nebloga investicija. Keista, kad visame oro uoste nėra nei vieno apynormalio restorano, tik dvi fast foodo užkandinės ir „Costa“ kavos kioskas.
Sulipam į lėktuvą, kuris dar tuštesnis nei ankstesnis. Matyt, Kataro šeichams nelabai rūpi, ar jų lėktuvai pakankamai užpildyti, jiems svarbiau, kad pačios avialinijos būtų laikomos geriausiomis pasaulyje (beje, šiemet QA praleido į priekį „Emirates“, tad Katarui reikės pasukti galvą, kaip kovoti su nekenčiamais konkurentais).
Skrydis malonus, stiuardesė supainioja mano prašymą nedėti ledo į viskį ir nemaišyti jo su kola ir atsiprašinėja taip ilgai ir nuoširdžiai tarsi būtų mano šunį pervažiavus. Jau „teisingą“ gėrimą atnešęs stiuardas pastebi, kad jis irgi geria viskį tik taip – neat – ir atsidusęs pripažįsta, kad moterims visuomet sunku suprasti tokias nedideles, bet svarbias detales.
Bankoke nusileidžiame jau po vidurnakčio, skrydis į Koh Samui šeštą ryto, tad užsakiau viešbutį pačiame oro uoste. Ir čia prasideda nesusipratimai. Viešbutis (tiksliau, net ne viešbutis, o Day Rooms, kuriuos užsisakai keturioms arba šešioms valandoms) yra uždaroje zonoje, o informacijoje mane patikina, kad turime praeiti pasų kontrolę, pasiimti lagaminą ir tada pasidarę naują check-iną atsirasti viešbutyje. Na, OK. Nelaimingas sutapimas – atskrenda dar keli lėktuvai ir eilės prie Visa-on-Arrival susidaro visai nemažos. Norint gauti vizą reikia sumokėti 1 tūkst. Tailando bahtų (apie 30 dolerių), užpildyti anketą ir turėti nuotrauką. Viską pasidaryti ir nusifotografuoti galima ir vietoje arba dar paprasčiau prieiti prie staliuko ir paslaugus tailandietis viską padarys už tave – nufotografuos, užpildys anketą. Tik tai kainuos 100 batų.
Atstovime eilėje ir pasiėmus lagaminą laikrodis jau rodo pusę dviejų. Keliaujam registruotis kitam skrydžiui ir hello – visi langeliai uždaryti ir atsidarys tik pusę penkių. Bandau vėl aiškintis su informacija, bet lieku nieko nepešęs – niekaip kitaip į viešbutį nepateksiu. Patarimas – jeigu esate tranzitiniai keleiviai, tada toks viešbutis jums tinka, o jeigu turite du nesusijusius skrydžius geriau paieškoti kitų nakvynės variantų, arba skristi be registruoti bagažo, arba tiesiog palikti jį suktis ir tikėtis, kad ryte pavyks surasti.
O mūsų nuotaika šiek tiek sugenda, vis tiek antra para be normalios lovos, bet ją greitai pataiso visą parą veikiančio restoranėlio tailandietiška sriuba – tiršta, karšta ir aštri, nors besišypsanti padavėja tvirtino, kad „not spicy, not spicy“.
Skaitome knygas, lūkuriuojame ir atsidarius registracijai papusryčiaujame dar viename lounge, priklausančiame „Bangkok Airways“. Pajuokauju, kad tuoj tapsim oro uostų lounge ekspertais. Eidami į lėktuvą pamatome nuostabaus grožio Bankoko saulėtekį ir po valandos jau leidžiame Koh Samui.
Po pustrečios paros atvykome.
Kitame įraše skaitykite apie Koh Samui ir Bankoką, o trečiajame - apie Vietnamą. Daugiau Andriaus Tapino įrašų galite rasti tinklaraštyje tapinas.lt
