Paklauskite užkietėjusio aviatoriaus, kodėl šis, priešingai nei dauguma mirtingųjų, ignoruoja Žemės traukos dėsnį ir geriau jaučiasi skrosdamas debesis, o ne tvirtai dėdamas koją ant juodo grumsto, ir jis jums atsakys: „Kai nučiuožia stogas – atsiveria dangus.“
Galima juoktis, galima stebėtis, žavėtis, galima pasukioti pirštu palei smilkinį ar imti moralizuoti, kad kilti į pusės kilometro aukštį, kai pro ausis švilpia vėjas, gali tik savižudžiai.
Kai žodžio kišenėje neieškanti močiutė manęs paklausė, kodėl neatvyksiu jos aplankyti – nenoromis prasitariau, kad ketinu važiuoti į Valkininkus.
– Kas ten?
– Skrisiu.
– Skrisi?!
– Taip, kilsiu parasparniu.
Tuomet stojo tylos pauzė. Galiausiai ją pakeitė bandymas pamokyti stengiantis įtikinti, kad tai – didžiausia įmanoma kvailystė.
Galbūt ji ir teisi. Tačiau jei visos kvailystė būtų panašios į tokias pramogas, gyventi būtų linksmiau. Dangus atveria naujų galimybių. Įjungia kitokį mąstymą ir sukuria naujas erdves.
Kokios jos, nusprendėme išbandyti ir mes – lrytas.lt komanda pakilo specialiu „Laisvalaikio dovanų“ parasparniu.
Nesvarbu, darbo diena ar savaitgalis, jei už lango pro debesis vis išlenda saulė ir vėjas nemaišo dangaus su žeme – parasparnių mylėtojų pamėgtose vietose visuomet sutiksi būrį bendraminčių.
Kai kurie jų atvyksta kelioms valandoms, kiti čia praleidžia ištisas savaites. „Mes čia smagiai gyvename: turime ir pakilimo taką, ir žaliąjį viešbutį. Ko daugiau reikia?“ – rodydamas ranka į atokiau pastatytą ir apgyvendintą palapinę šmaikštavo vienas iš skristi pasiruošusių pilotų.
Vieni kitus jie vadina narkotikų prekeiviais. Tokiais, kurie parduoda svaiginantį paukščio skrydį ir jausmą pavadinimu „kartą paragavęs – negali sustoti“. Tiesa, nuo pirmos tokios „dozės“ niekas net nebando atkalbėti. Tik linksmai paklausia, ar nebaisu. Baisu-nebaisu, bandyti ar ne – teisė rinktis. Tačiau jei jau prisiruošei išvažiuoti iš namų, apsiavei patogiais batais ir su šypsena veide įvažiavai į oro stichijos mylėtojų teritoriją, pripažink, kad ir pats, greičiausiai, turi panašių silpnybių.
Valkininkuse mus maloniai pasitinka pilotas, parasparnių instruktorius Gediminas Žuolys. Pasiteiravęs, ar esame gerai nusiteikę, jis ima pakuoti ryškiaspalvę skraidymo priemonę. „Kilsime dviviečiu parasparniu, kuris sveria apie 27 kilogramus, turėtume pasiekti apie 500 metrų aukštį“, – prieš skrydį pasakoja jis.
Parasparnis – tai mobilus, minkštą sparną turintis ir į kuprinę telpantis sklandytuvas, kurio paskirtis – kuo ilgiau skrieti ore. Naudodami specialius prietaisus pilotai bando gaudyti šilto oro sroves – termikus, dėl kurių parasparnis gali pakilti net į kelių kilometrų aukštį.
Tiesa, tai nėra taip paprasta – reikia ne tik palankių oro sąlygų, bet ir gerų parasparnio valdymo įgūdžių. Tuomet parasparnis gali būti ne tik smagi pramoga, bet ir savotiška susisiekimo priemonė. Iki šiol Lietuvoje užfiksuotas rekordas – nuo Birštono iki Varšuvos 286 kilometrus nuskridęs parasparnis. O pasaulyje parasparniu įveiktas atstumas siekia apie 400 kilometrų.
Pakilti į orą galima nuo kalvų šlaitų, o lygiose vietose – naudojant specialius vilktuvus. Tai – ilgas trosas, kuris parasparnį pakelia panašiu principu kaip vėjas aitvarą. Pakilęs į reikiamą aukštį parasparnis atkabinamas ir tuomet skrenda pats – jį vairuoja pilotas.
Jausmas, kai trosas atsikabina – viena labiausiai įsimenančių skrydžio akimirkų. Tuomet per visą kūną perbėga malonūs šiurpuliukai. Tabaluoji kojomis kelių šimtų metrų aukštyje ir jautiesi patenkintas lyg saulėje besikaitinantis ruonis.
Gebėjimas atitrūkti nuo žemės – pakeri. Skrendi virš laukų, miškų, pastatų, ištisų kaimų, žvelgi žemyn ir matai miniatiūrinį pasaulį. Lyg liniuote nubrėžtos ir suskirstytos žemės teritorijos, o aplink – tyla. Girdisi tik švilpiantis vėjas.
Įsitaisai sau patogiai specialiame, pakaba vadiname krėsle ir mėgaujiesi laisvės pojūčiu. Tas „krėslas“ - ne šiaip sau patogus fotelis. Jame telpa visa skrydžiui reikalinga amunicija: atsarginis parašiutas, aukštimatis, navigacinė sistema. Planuodami ilgesnius skrydžius pilotai su savimi pasiima ir fotoaparatą, maisto ir gėrimų.
Nepaisant to, didžioji dalis paskraidyti sumaniusių žmonių į orą pakyla dviese – drauge su instruktoriumi. Savarankiški skrydžiai leidžiami tik tiems, kurie išklauso specialų mokymo kursą ir išsilaiko reikalingą licenciją. Susigundę ją gauti taupyklėje turės sukaupti apie 2 tūkst. litų – maždaug tiek kainuoja poros mėnesių mokymai.
Vėliau poreikiai natūraliai auga: prisireikia asmeninio parasparnio, visų reikalingų priedų, prasideda konkursai, turnyrai, kelionės po Lietuvą, užsienį.
Skristi parasparniu nėra baisu. Esi pririštas, už nugaros sėdi patyręs instruktorius, po užpakaliu su savimi turi atsarginį parašiutą. Drauge su pilotu, jei tėvai leidžia, gal skristi net mažamečiai vaikai ar kone šimtmečio sulaukęs seneliai. Amžius čia – ne riba. Nors populiariausiais parasparnininkų amžius siekia nuo 25 iki 40 metų, licencijas turi ir savarankiškai skraido net 10-mečiai.
Viena, ko sunku išvengti, – kai kuriuos žmones, kurių vestibiuliarinis aparatas silpnesnis – neretai užsupa, gali supykinti, kai kurie ir apsivemia. Tačiau G. Žuolys skuba nuraminti – juk ne visiems bloga būna ir plaukiant laivu. Kitas juk negali nė knygos mašinoje skaityti.
Kiekvienas pilotas atsakingai įvertina ir skrendančio žmogaus pasiruošimą: vienam norisi lengvesnio skrydžio, kitas mėgsta adrenaliną ir prašo ekstremalesnių įspūdžių.
Pradžioje lengvi pasiūbavimai palaipsniui stiprėjo. Bloga nebuvo, todėl galiausiai pasiryžau išmėginti, ką reiškia aštresni pojūčiai.
Prisipažinsiu, nors nesu bailė, klausimas, ar norėčiau ore atlikti „mirties kilpą“, kiek suglumino. „Kaip kaip? Mirties kilpą?“ – pasitikslinau G. Žuolio, ar gerai išgirdau jo klausimą. Jis linktelėjo. Ir nors šis klausimas viso labo buvo tik pokštas, pilotas leido įsitikinti, kad akrobatiniai triukai čia taip pat galimi.
Sukiniai į šonus, sukiniai pirmyn ir atgal, pasivartymai įvairiomis netikėtomis kryptimis – tai tik dalis to, ką teko patirti. Buvo ir šypsenų, ir juoko, bet buvo ir žvygtelėjimų. Tačiau ne tiek iš baimės, kiek iš netikėtumo.
Pilotas prisiminė situaciją, kaip viena moteris pakilusi taip susijaudino, kad vos atsiplėšusi nuo žemės pradėjo balsu save kaltinti keldama sau klausimus, kodėl pasiryžo tokiai avantiūrai. Kai už nugaros sėdintis instruktorius norėdamas nuraminti uždėjo jai ant peties ranką, šį nesavu balsu klyktelėjo klausdama, kas jis. Pasirodo, ji įsivaizdavo, kad skrenda viena.
Kuriozinių situacijų per daugelį metų patirties buvo visokių. Tačiau vis dėlto tos kelios ar keliolika minučių skrydžio palieka neišdildomą įspūdį. Nusileidimas dar paprastesnis už pakilimą – tiesi kojas į priekį ir atsisėdi ant minkštos žolės. Išsivadavęs iš specialių apsaugų bandai eiti, tačiau žingsniuoti normaliai neišeina. Pasak piloto, kai kurie kelias minutes po skrydžio ima vaikščioti lyg kosmose – plačiais, atsispiriančiais žingsniais.
Keliauji iki draugų ir supranti – norisi dar. Ir dar. Ir dar kartą. Vėliau prieina pilotas, paspaudžia ranką, nusišypso ir viltingai paklausia: „Kada kitą kartą susitiksime?“ Mintyse suvoki, kad nesąmoningai imi ieškoti atsakymo. Į šypseną atsakai šypsena ir pradedi kurti planus apie naują skrydį.
Atrodo, tai tikrai užkrečiama.
* * *
Galimybę pasijusti paukščiu lrytas.lt komandai suorganizavo platų dovanų idėjų pasirinkimą siūlančios „Laisvalaikio dovanos“.
