Lietuvoje likę L. Salasevičiaus draugai su nekantrumu laukė, kada jų bičiulis sugrįš iš egzotiškos kelionės ir parveš lauktuvių. Tačiau dizaineris juos nuvylė. Nei pats ką parsivežė, nei draugus suvenyrais ar vardinių rankinių kopijomis pradžiugino, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
„Geri drabužiai ir Kinijoje kainuoja brangiai. Vitrinoje išvydau įdomius batus. Užėjau į parduotuvę, pakeliu batą ir žiūriu – vienoje pusėje puikuojasi logotipas „Armani“, o kitoje – „Prada“. Griūk negyvas! Gatvėse irgi apstu prekeivių, siūlančių vardinių daiktų kopijų. Nusprendžiau, kad šį kartą „Chanel“ kopijų draugams nevešiu“, – pasakojo į Aziją pasidomėti naujausiomis madų tendencijomis vykęs lietuvių dizaineris.
Užsukęs į turgų jis nusižiūrėjo nėrinių. Tačiau paaiškėjo, kad norint jų įsigyti būtina pirkti kone tris kilometrus.
Oro uoste paskutinę akimirką Liutauras nusipirko vestuvinių madų žurnalą ir įvairių spalvų akių vokų šešėlių. „Bus kuo klientes pagražinti“, – nusišypsojo Liutauras.
Kurdami savo stilių kinai stengiasi būti panašūs į europiečius: „Vaikinai ir merginos trokšta būti šviesiaplaukiai. Bet jiems tai sunkiai pavyksta, todėl ten išvydau daugiau rusvaplaukių nei blondinų.“
L. Salasevičių nuvylė ir Kinijos Gvangdžou mieste vykusi tekstilės paroda. Nors tai buvo kelionės tikslas, parodoje Liutauras neužsibuvo: „Nieko ypatingo ten nepamačiau. Viskas per daug kiniška.“
Užuot slankiojęs po didžiulius paviljonus, dizaineris apžiūrinėjo miestą ir aplankė Honkongą. Vaizdai pro prabangių penkių žvaigždučių viešbučių langus atėmė žadą – didžiuliai tiltai, viadukai ir pastatai lietuvį nukėlė į ateitį.
„Gvangdžou gyvenome 16-ajame aukšte, Honkonge – 44-ajame. Pro kambarių langus atsivėrė nuostabi miestų panorama. Viešbučių fojė panašaus dydžio kaip Tarptautinis Vilniaus oro uostas. Aukso apdaila, marmuras, prabangūs kilimai – interjeras stebino“, – pasakojo Liutauras.
Liutauras paneigė mitą, kad Kinija – pigi šalis. Be 100 litų Honkonge dviese nepavalgysi. Ir tai už tokią sumą gausi tik vištos šlaunelę, ryžių ir gaiviojo gėrimo skardinę.
„Lietuvoje kinų restorane už panašią sumą ne tik sočiai pavakarieniausi, bet ir gerai išgersi, – nusijuokė dizaineris. – O ten – porcijos nedidelės, tačiau lėtai valgant lazdelėmis sotumo jausmas greitai atsiranda. Palikti arbatpinigių – blogas ženklas, juos pamatę padavėjai vydavosi klientą, kad galėtų pinigus grąžinti.“
Nebrangiai Kinijoje pavalgyti galima nebent nusipirkus gatvėje prekeivių siūlomo maisto.
„Bet nerimą kėlė tai, kad toje šalyje nematyti lakstančių benamių šunų ir kačių. Jeigu tik skrandis sugurgdavo, man iškart atrodydavo, kad kažkas ne taip“, – nusijuokė L. Salasevičius.
Dizaineris išvydo ir skurdžiąją Kinijos dalį. Jeigu palyginsime kai kuriuos Kinijoje matytus vaizdus su vienu nepatraukliausių Lietuvos sostinės rajonų – Kirtimais, pastarasis primintų pasaką. Vargingai gyvenantys kinai nesibodi miegoti ir valgyti toje pačioje vietoje, kurioje atlieka gamtinius reikalus.
