Naujas tūkstantmetis į dailiosios lyties atstovių pustuštes galveles įnešė visišką sumaištį. Televizijos serialuose ir madų žurnaluose, aukštinančiuose šiuolaikinės Kinijos buitį, dėl rekvizitų nesismulkinama. Aktoriai, aktorės, manekenės bei fotomodeliai padabinami brangius papuošalus imituojančiais plastmasiukais, nes taip pigiau.
Formuojant nacijos skonį, savo žodį tarė ir animaciniai filmukai. Todėl dabar dauguma subrendusių ir perbrendusių moterų ten dėvi tokius skarmalus bei aksesuarus, kokiais pamėgusios dabintis mūsų dvylikametės mergaitės: tai marškinėliai su frazėmis anglų kalba, blizgučiai, plastmasiniai papuošalai, prisiūti pliušiniai meškiukai, minipandos, širdelės, lipdukai.
Ypač madingomis jaučiasi tos siaodzės, kurios, pasiklydusios tarp etikečių, mano, kad jų elitinėse parduotuvėse įsigyti aprėdai vis dėlto yra labai stilingi. Pirkėjos paprastai neskiria „Enzo” nuo „Kenzo”, „Mike” nuo „Nike”, „Cucci“ nuo „Gucci“, „George Armani“ nuo „Giorgio Armani“, „Mahmara“ nuo „MaxMara“.
Tos geltonodės, kurios atrodo tvarkingos ir išties elegantiškos, dažniausiai būna ištekėjusios už europiečių arba kilusios iš Honkongo. „Kvepiantis uostas” Azijoje – kaip Milanas Europoje: ten įsivyravęs etikečių kultas ir tradicija prisižiūrėti. Honkonge augusios merginos sugeba sau išsirinkti tinkamo dydžio ir kokybiškus rūbus. Be to, nuo mažumės įpratintos apsiprausti kiekvieną rytą.
Galutinai tenykščių mergiočių ir berniukų, moterų ir vyrų mąstymą sujaukė Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas suteikti galimybę rengti olimpiadą nuolat šiurkščiai žmogaus teises pažeidinėjančiai komunistinei Kinijai. Mat Vakarų buržujai įtarė, ir ne be pagrindo, ten esant neribotų galimybių rinką savo prekėms ir paslaugoms.
Ir iš tiesų, rengdamasi 2008 metų vasaros olimpinėms žaidynėms, Kinijos valdžia visais įmanomais būdais skatino sportinę psichozę. Tai lėmė ir treninginės kedinės mados išplitimą šalyje. Tačiau vakarietiškos sportą eksploatuojančios stambaus kapitalo kompanijos, turinčios gausybę gamyklų filialų Kinijoje, besitikėdamos milžiniškų pelnų, smarkiai išsidūrė. Pirmiausia joms teko aršiai konkuruoti su vietiniais gamintojais.
Prieš Pekino olimpiadą buvo sukurta kiniškų vardinių prekinių ženklų, labai panašių į sportinę aprangą gaminančių vakarietiškų kompanijų. Pavyzdžiui, atsirado „Puma“ primenantis plėšrus katinas ir „Lacoste“ krokodiliuko klonas, tik uodegą užsukęs į kitą pusę, o firma pasivadino „Crocodile“.
Maža to, pakerėti „Crocodile“ sėkmės, vietos verslininkai atidarė dar vieną aligatorinę firmą, pavadinimu „Clio Coddle“, svarbiausia – be „r“ raidės, matyt, kad tenykščiams būtų lengviau ištarti.
Toliausiai plagijavimo srityje pažengė kinų firma „Li Ning“, kurios veidu tapo buvęs žymus gimnastas Li Ningas. Plagiatoriai prie „Nike“ uodegėlės pridėjo vos matomą kojytę ir gimė „naujas“ ženklas, beveik niekuo nesiskiriantis nuo „Nike“.
Nors didžiuosiuose miestuose gyvenantys ir sportu besidomintys jaunuoliai perkando gudrybę ir pirko originalius „Nike“ produktus, provincialai tarp šių firmų gaminių neįžvelgė visai jokių skirtumų.
Maža to, „Li Ning“ prisuko Shaquille'ą O'Nealą Kinijos rinkai reklamuoti jų gaminamus sportbačius. Tačiau įdomiausia yra tai, kad „Li Ning“ sugalvotą šūkį „Anything is possible“ nukirto „Adidas“, tik sukeitė žodžius vietomis – „Impossible is Nothing“. Žinoma, „Adidas“ teigė priešingai – esą jie pirmieji sugalvojo šūkį. Žodžiu, firmos vienos nuo kitų pradėjo kopijuoti įvairias kvailystes, visai nesigilindamos į reklamos reikalo esmę. Kinai prigalvojo ir prigamino ne tik sportinės, bet ir turistinės, klubinės aprangos, imituodami vardą pasaulyje pelniusių kompanijų stilių. Visuose miestuose pridygo prabangių ir brangių parduotuvių, kuriose aptarnaujančio personalo žymiai daugiau nei lankytojų ir kurios dirba absoliučiai nuostolingai. Vietiniai mieliau perkasi fufliakus turguose praktiškai už grašius.
Daugiausia garsiais ir į juos panašiais firminiais ženklais pažymėto chlamo gaminama Džedziango provincijoje Yvu mieste. Žinoma, turginiai niekalai suyra po dviejų trijų savaičių, ir tai geriausiu atveju. Gan dažnai pasitaiko, kad madingomis etikėtimis pažymėti rūbai praplyšta, o lagaminai subyra jau pirmą naudojimo dieną.
Būtent tokias vienadienes prekes, supakuotas baūluose, į Lietuvą, Lenkiją, Rusiją, Ukrainą masiškai gabena visokie verteivos. Pastaruoju metu Marijos krašte baūliniams turginiams rimtą konkurenciją šlamšto importo srityje sudaro didieji mažmeninės prekybos tinklai. Tokia tat plastmasinius sintetinius blizgančius trumpalaikius niekalus gaminanti ir į visas keturias pasaulio puses juos eksportuojanti tapo „Vidurio valstybė“.
Kadangi dabar komunizmas „Vidurio valstybėje“ kastruotas ir realiai funkcionuoja tik ideologijoje, o ekonomikoje išvešėjęs laukinis planinis kapitalizmas, atsirado ir vidurinioji klasė, ir milijonierių klanų. Išpuikę kinai savo statusą demonstruoja paukščio nagu arba ilgais iš apgamų styrančiais šeriais.
Paukščio nagu galima pavadinti tokį žmogaus anatomijos reiškinį, kai visi nagai apkarpyti, o vienas kuris nors nekerpamas dešimtmečius, išskirtiniais atvejais – ir visą gyvenimą. Be kitų tuščių reikšmių, jis atspindi ragienos šeimininko statusą, atseit gali sau leisti tokį nešioti, nes niekada nedirba sunkaus fizinio darbo. Kiti praturtėję kinai įsigyja retų veislių šunų, o labai prakutę pasirenka Tibeto mastifus. Už brangiausią, anot kai kurių oficialių šaltinių, sumokėta net šeši šimtai tūkstančių Amerikos dolerių.
Turčių viršūnėje stovintys „Vidurio valstybės“ gyventojai, nebežinodami kaip save išreikšti, perkasi „Rolls Royce“, „Mercedes“, „BMW“, „Audi“ markių limuzinus, tačiau nelabai yra kur jais pasipuikuoti, nes miestuose – didžiulės spūstys, ir realiai kur kas praktiškesni dviračiai ar motoroleriai, neblogai ir „Suzuki“ mažalitražiai automobiliukai. Be to, vairuoti nedidelių gabaritų mašinas lengviau, nes lengviau pasiekti pedalus. Todėl tie gigantiški limuzinai važinėja mažai, o didžiąją laiko dalį riogso kur nors prie kontorų.
Išdardėję į miestą pasipūtę turčiai juos stato neleidžiamose vietose arba vidury kelio, o policijos pareigūnai, kurie pastaraisiais metais Honkongo pavyzdžiu buvo aprėdyti tamsiai mėlynos spalvos gerai išveltos vilnos uniformomis, tik pagarbiai suka ratus aplinkui.
Tiesos dėlei reikėtų pažymėti, kad mados tyruose šiuolaikinėje Kinijoje dar ne viskas prarasta, ne viskas nustumta užmarštin. Norint pažinti tikrą grožį ir eleganciją, reikia vykti į tibetiečių apgyvendintas teritorijas dabartinėse Činghajaus, Sičuanio ir Junanio provincijose, taip pat į Tibeto autonominį rajoną.
Ten vietiniai gyventojai išlaikę originalų stilių ir iki šiol dėvi tokius drabužius, kokie išliko madingi ištisus šimtmečius. Tačiau žodžiais nusakyti šio nepaprasto grožio neįmanoma – jį būtina išvysti.
