Savaitę Paryžiuje su seserimi Vaida praleidusi aktorė po kelionės prisipažino: „Žiūrovams, kurie „Kino pavasario“ metu balsavo už mane, esu skolinga saldainių.
Tačiau išvykstant iš Paryžiaus užsitrenkė buto durys, už kurių liko lagaminas ir jame buvusios lauktuvės.“
Vilnietė tikisi susigrąžinti lagaminą, o jeigu gatvėje kas nors prisipažintų, jog už ją atidavė savo balsą renkant geriausią aktorę, iš tiesų įteiktų saldainį.
Vilniaus mažojo teatro aktorė, besifilmuojanti ir Maskvoje, džiaugėsi, kad Lietuvos žiūrovų valia jai atiteko kelionė į Paryžių, nes jame lankėsi pirmąkart.
Į meilės miestą V.Bičkutė susiruošė su seserimi ne dėl to, kad būtų pašliję aktorės ir jos širdies draugo santykiai. Birželio pabaigoje Vaida gavo viešųjų ryšių magistro diplomą, Valda ją pasveikino ir nutarė pasidalyti savo dovana.
- Ar Paryžiuje viešint pirmąkart išsipildė lūkesčiai, kokius jos buvo susikūrusios?
Valda: Pirmas kartas Paryžiuje – kaip pirmas pasimatymas. Tarsi pirštų galiukais apėjome turistų lankomas vietas. Nors iš pirmo pasimatymo dažniausiai daug tikimasi, Paryžius manęs nenuvylė.
Vaida: Filmai ir knygos suformuoja Paryžiaus veidą, todėl žmonės susikuria mitą, kad šis miestas – lyg kažin kas. Bet nebuvo taip, kad eitume ir aikčiotume dėl to, jog matome vienokį ar kitokį vaizdą.
Atvirkščiai, atvykusios į Paryžių vėlai vakare nutarėme pasivaikščioti po Eliziejaus laukus ir pirmas įspūdis nebuvo geras: mėtėsi daug šiukšlių, cigarečių nuorūkų. Kai miestą išvydome dienos šviesoje, viskas jau buvo sutvarkyta.
Valda: Man buvo įdomu stebėti žmones. Pavyzdžiui, sekmadienio vakarą pažvelgęs į butų langus, kuriuose įsižiebė šviesos, supranti, kas yra paryžietiška elegancija: žmonės namuose ramiai bendrauja, gurkšnoja arbatą, vyną.
Dieną niekas neskuba ir, atrodo, mašinos ten tyliau važiuoja. Net metro spūstyse paryžiečiai elgiasi kitaip negu elgtųsi vilniečiai.
Žodis „atsiprašau“ nuskamba labai tyliai, bet natūraliai. Sveikas įgimtas atsainumas, jokios įtampos – visa tai sudaro paryžietišką eleganciją.
– Kur buvote įsikūrusios kelionės metu?
Valda: Nuomojomės nedidelį butą viename namų su nėriniuotais balkonais Paryžiaus centre, šalia Eliziejaus laukų. Su kaimynais nesusitikdavome – visai dienai išeidavome į gatves.
Vaida: Prie namų buvo daug nedidelių parduotuvių ir turgelių, kuriuose atskirai prekiaujama sūriais, kepiniais, daržovėmis ir vaisiais. Rytais po langais girdėdavosi šurmulys, nes suvažiuodavo pardavėjai, nusidriekdavo pirkėjų eilės.
– Bėgdavote pusryčiams pirkti gėrybių į turgų?
Valda: Mūsų pusryčiai tapdavo kone pietūs – rytą leisdavome sau pamiegoti, nes vakare ilgai vaikščiodavome po miestą.
Vaida: Stengėmės suvalgyti prancūziškų ragelių prie kavos.
Valda: Man Paryžius kvepia sviestu, nes visur akys mato kepinius: traškią prancūzišką duoną, ragelius, pyragus.
– Pavyko judviem susitarti, ką Paryžiuje aplankysite?
Vaida: Aplankėme kone visas žymias vietas: Eiffelio bokštą, Dievo Motinos katedrą, Monmartrą. Mūsų nuomonės dėl to, kur eiti, neišsiskyrė.
Valda: Paryžiuje pamatėme neįtikėtinai daug, nors iš anksto sakėme, kad nelėksime.
Juk pats malonumas – eiti siauromis gatvelėmis, ką nors atrasti.
– Kelionėje nesusipykote?
Valda: Mes niekada nesipykstame. (Juokiasi.)
– Vilniuje gyvenate kartu?
Vaida: Jau pusantro mėnesio – atskirai.
Valda: Kol sesuo šešerius metus studijavo, gyvenome kartu.
– Kodėl išsiskyrėte?
Valda: Atėjo laikas. (Juokiasi.) Suaugo sesuo, mokslus baigė, gali pradėti savarankišką gyvenimą. Vyresnieji jaučia pareigą globoti mažesniuosius, kol jie maži, o paskui galima išleisti į savarankišką kelią.
– Kaip gyvendamos po vienu stogu dalijotės buitimi?
Valda: Buvo etapas, kai labai mažai buvau namuose, nes didžiąją laiko dalį praleisdavau filmuodamasi Maskvoje. Buvau viešnia namuose.
Vaida: Man patiko šeimininkauti – ten, kur įsikuriu, tvarkau, valau, plaunu. Ruošti valgį – mano mėgstamas užsiėmimas. Seseriai sakydavau: pasėdėk virtuvėje, morališkai man padėsi.
Valda: Jai sakydavau: kam ruošti valgį, juk galėtume nueiti į kavinę. Tuo mes ir skiriamės, kad jai patinka šeimininkauti, o man – ne.
Vaida: Per Naujuosius metus man šovė mintis, kad jau laikas būtų gyventi atskirai.
Valda: Išsikraustymas nebuvo liūdnas, nes sesuo įsikūrė gretimoje gatvėje.
Suaugęs žmogus juk nori turėti ir jausti savo erdvę, būti šeimininkas.
Sesuo pati pajuto, kad nori savo namų. Nuo to mūsų draugystė tik pagražėjo – smagu į svečius ateiti.
– Gal pas jus atsikraustė širdies draugas?
Valda: Ne. Gyvenu kol kas viena. Laikas parodys, kaip viskas bus toliau, bet sesers išsikraustymas nesusijęs su mano draugu.
– Vaida, ir jūs gyvenate viena?
Vaida: Gerai jaučiuosi gyvendama viena. Pirmas dienas, kai išsikrausčiau iš sesers, atrodė, kad neturiu vienos galūnės. O kai viską susidėliojau, išsiploviau, prisijaukinau namus.
– Dažnai seserys keičiasi papuošalais, drabužiais. Ar jums tai nesvetima?
Vaida: Puoselėjame spintų tvarkymo tradiciją: kai sesuo tvarkosi, guliu ant lovos ir komentuoju, kas jai tinka, kas ne, ką reikėtų išmesti.
Tuomet prasideda rūbų dalybos.
Valda: Kai Vaida tvarko spintą, aš kaip katė guliu ant lovos ir laukiu kąsnio. Mūsų rūbų dydžiai, skonis sutampa.
– Gal Paryžiuje atnaujinote garderobą?
Valda: Buvo prasidėję išpardavimai, visur – daug žmonių, nesinorėjo stovėti eilėse. Šįkart vykome ne apsipirkti, tačiau abi nusipirkome po kvepalų buteliuką iš vietos parfumerijos namų.
Vaidos kvepalai skleidžia pudros aromatą, manieji kvepia smilkalais, vanile.
– Esate skirtingų charakterių?
Valda: Nesame panašios kaip du vandens lašai. Vaida mėgsta bendrauti, organizuoti susitikimus, renginius. Jei jos veiklą lyginčiau su kinu, ji galėtų būti gera prodiuserė. Ji – dalykiškesnė negu aš.
Man patinka, kad teatre esu komandos dalis, įgyvendinu režisieriaus sumanymą. Aš nė kiek netrokštu vadovauti.
– Esate vyresnė už seserį, negi jai nevadovaujate?
Valda: Turiu globos jausmą, juk ji šeimoje buvo mažoji.
– Vaikystėje sutardavote?
Valda: Tarp mūsų – aštuonerių metų skirtumas, todėl vaikystė abiem bėgo skirtingu laiku.
Labai ilgai laukiau sesytės arba broliuko. Vaikų darželyje deklamuodavau eilėraščius apie tai, kada man tą broliuką ar sesutę nupirks.
Kai mama laukėsi, susapnavau sesutę, sėdinčią vežimėlyje su raudonais šliaužtinukais. Sapnas išsipildė – turime nuotrauką, kurioje įamžinta trejų metų Vaida, sėdinti vežimėlyje su raudonais rūbais.
Prisimenu, kaip sesutę tėvai parvežė iš gimdymo namų. Leido man ją paimti – nešiojau ir rodžiau namus. Pasakojau naujagimei: „Žiūrėk, čia – svetainė, čia – virtuvė, vonia.“
Ūgtelėjusi ji važinėdavosi riedučiais. Tuomet aš buvau panelė, vaikščiodavau su kavalieriais. Mūsų interesai skyrėsi. Po to iš gimtųjų Telšių išvykau studijuoti į Vilnių, retai matėmės. Vaida man ranka rašė laiškus. Juos išsaugojau.
– Spėju, kad seseriai ir panašų į savo vardą sugalvojote?
Valda: Tai buvo mano iniciatyva. Nors tėvai turėjo keletą vardų variantų – Rita, Viktorija, aš maldavau, kad duotų seseriai kuo panašesnį vardą į mano. Pristojau, kad ją pavadintume Vaida.
– Ar jūsų niekas nepainioja dėl panašiai skambančių vardų?
Vaida: Visi painioja mūsų vardus. Mes sakome: vadinkite, kaip norite, atskirsime, į kurią kreipiatės. Kadangi mūsų veikla skiriasi, profesinėje srityje dėl panašių vardų nesklandumų nekyla.
Retai kas sumoja, kad aš – aktorės V.Bičkutės sesuo. Tik išsikalbėjus kai kurie žmonės užsimena, kad esu panaši į aktorę, todėl paklausia: gal mudvi giminės?
