Portalas Lrytas.lt siūlo pažvelgti į šauniausiais laikytus Palangos restoranus.
Dar prieškario metais buvo pastatytas garsiausias ir miesto simboliu tapęs Kurhauzas. Restoranas – kazino Basanavičiaus gatvės pradžioje stovi dar nuo XIX amžiaus. Jis yra valstybės saugomų objektų sąraše.
Buvęs populiaria vieta, vėliau Kurhauzas sunyko, o po 2002 – ųjų metų gaisro, panašėjo ne į legendinę vietą, o apanglėjusį vaiduoklį.
Šiuo metu Kurhauze vyksta atstatymo darbai. Tiesa, tik vienoje pusėje, nes pusė milžino priklauso Palangos savivaldybei, o kita – Jackų šeimai. Restauruojama tik Palangos savivaldybei priklausanti pastato dalis.
Kiti žymiausi Palangos restoranai buvo pastatyti sovietmečiu. Anot senų palangiškių, būti Palangoje ir neapsilankyti „Jūroje“ ar „Vasaroje“, buvo laikoma prastu tonu.
Įdomu tai, kad Aleksandro Eigirdo projektuota „Vasara” buvo naujoviškas pastatas. Restoranas buvo apvalus ir stiklinis. Vakarais iš tolo šviesdavo restorano viduje esantys papuošimai. „Jūra“ - nors labai populiari, priešingai nei „Vasara“, priminė paprastą medinę trobą.
Naktinis klubas „Birutė“ taip pat buvo labai populiarus. Tai buvo vienintelis naktinis klubas Palangoje ir jame, užsidarius restoranams, pasibaigdavo visos vakaro pramogos. Taip pat poilsiautojai mėgdavo užeiti ir į „Vaidilutę“ ar „Klumpės“ aludę.
Iš senųjų restoranų yra likusi tik „Vasara“ netoli Palangos tilto. Apleistos „Birutės“ vietoje neseniai atsidarė naktinis klubas „Disco 311 Buddha Palanga“.
Restoranuose traukdavo dainas
Apie žymiausius pajūrio restoranus daugiausiai gali papasakoti tie žmonės, kurie yra juose buvę. Paprasti Palangos gyventojai į tokius restoranus praktiškai neidavo. Kalbintos senyvo amžiaus palangiškės nusistebėjo klausimu ar dažnai jos užsukdavusios į „Jūrą“. Ką tu – juk į tuos restoranus eidavo tik poilsiautojai. O poilsiauti vyko tik tie, kurie turėjo pinigų: „Toks restoranas kaip „Jūra“ buvo ne mūsų nosiai“.
Dainininkas Stasys Povilaitis – ilgametis Palangos gyventojas. Vasaros metu, jis dainas restoranuose traukdavo praktiškai kasnakt ir dirbdavo be išeiginių – nuo aštuonių vakaro iki paryčių.
„Iš žinomiausių, kur teko pačiam dainuoti, buvo restoranas „Jūra“. Tai tikrai buvo prestižinė vieta. Apie geriausius Kurhauzo laikus buvau tik girdėjęs, man apie tai pasakojo Antanas Šabaniauskas. Mes buvome linkę idealizuoti prieškario laikus, su pavydu pasižiūrėdavome kino filmus ar kronikas“, – pasakojo S. Povilaitis.
Anot jo, atvažiavus į Palangą, bent kartą reikėdavo nueiti į gerą restoraną: „Visi Lietuvoje žinojo „Jūrą“, todėl ten apsilankyti būdavo šventas reikalas“, – nukirto dainininkas. S. Povilaičio nuomone, dabar tokio lygio traukos objekto nebėra. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad anksčiau į restoranus žmonės eidavo pasipuošę, o dabar – nors ir su paplūdimio šlepetėmis.
Dainininkas pridūrė, jog tarybinių restoranų nereikėtų vadinti prabangiais: „Būdavo tik patiestos baltos staltiesės, tokia ir prabanga“.
Kankindavo baisus karštis
Geriausiai S. Povilaitis atsimena pragarišką karštį restoranų viduje: „Dažnai pamąstydavome kodėl Palangoje nėra restorano po atviru dangumi. Visi restoranai buvo uždari ir mes juose tiesiog kepdavome“.
Vyrai į vasaros metu krosnimis virstančius restoranus privalėdavo eiti su švarkais, o moterys su pėdkelnėmis. Dažnai vakaro eigoje švarkai būdavo nusviedžiami į šoną.
Pastačius naują restoraną „Vasara“, palangiškiai sužinojo kas yra tikrasis karštis: „Jūra“ buvo populiariausias, o „Vasara“ buvo išskirtinis ir naujoviškas restoranas. Tačiau ten buvo beprotiškai karšta. Įsivaizduokite – pastatas visas stiklinis. Karštą dieną atsisukus saulei nebūdavo įmanoma išsėdėti – žmonės pasijusdavo lyg pakliuvę į šiltnamį“.
Tačiau poilsiautojai mielai prakaituodavo – S. Povilaitis prisimena, kad visur būdavusios eilės. Visur, kur tik buvo galima pavalgyti. Nesvarbu, ar tai buvo restoranas ar valgykla.
Atsidarius pirmajam Palangos naktiniui klubui „Birutė“, rasti laisvą vietą restorane būdavo dar sunkiau. Užsidarius kitiems restoranams, vienintelė vieta toliau vakaroti likdavo „Birutė“. Durininkui įspraudus į delną bent tris rublius, papildomos vietos atsirasdavo visuomet.
O „Birutėje“ vykdavo linksmybės kaip dera – poros sukdavosi tango, džaivo ar čarlstono ritmais. Vyrai išeidavo į salę ir pakviesdavo šokti damas. Galantiškai pasiūlius, šios sutikdavo. Ant stalo būdavo statomi buteliai stipriųjų gėrimų. Alus nebuvo populiarus – šiltas jis neskanus, todėl žmonės džiaugdavosi gavę taurelę vėsios degtinės. Alus buvo geriamas aludėse, pavyzdžiui „Moliniame ąsotyje“. Šioje užeigoje būta ir čekiško alaus.
Pasakodamas apie senus laikus, S. Povilaitis nejaučia nostalgijos: „Iš tarybinių laikų nieko nepasiilgstu. Ko ten pasiilgti? Šilto alaus ir nevėdinamų restoranų? Idealizuoti tuos laikus vien dėl to, kad buvau jaunas yra absurdiška.“
Taip pat S. Povilaitis vertina iškirstus Basanavičiaus gatvės kaštonus ir pakeistą grindinį: „Kaštonus vis tiek būtų reikėję iškirsti. Be to, dėl jų būdavo amžinas šešėlis, o senos gatvės plytelės – išklypusios. Tikrai nėra ko pasiilgti“.
Atvirukuose – istoriniai pastatai
Populiariausią restoraną „Jūra“ puikiai prisimena ir senovinių atvirukų kolekcionierius Saulius Žulkus. Jo tėvas buvo restorano direktorius.
S. Žulkui patiko, kad į brangius restoranus eidavo vyresni žmonės: „Žmonės eidavo tvarkingai apsirengę, su kostiumais. Rinkdavosi solidi kompanija, nebūdavo labai jaunų žmonių. Jie paprasčiausiai neturėjo pinigų. Kažko geresnio nei „sausoji Jūra“, kaip ją vadindavo žmonės, tuo metu nebuvo“. Trumpai pamąstęs S. Žulkus tvirtina – linksmi buvę laikai.
S. Žulkus pridūrė, kad „Jūros“ restoraną siaubiant gaisrui, žmonės stovėjo netoliese ir verkė. Po gaisro „Jūra“ taip ir nebuvo atstatyta.
S. Žulkaus atvirukų kolekcijoje įamžinta nemažai pajūrio restoranų. Vienoje fotografijoje – pasitempę Kurhauzo padavėjai, pasipuošę kostiumais.
Kituose S. Žulkaus kolekcijos atvirukuose galima išvysti daugiau įvairių Palangos kavinių ar paplūdimio valgyklų. Įamžintas net žmonių apsirengimo stilius – į paplūdimį poilsiautojai per visą miestą šlepsėdavo apsivilkę chalatais.
