Prieš penkiolika metų Kazachstano valdžios ir prezidento sprendimu sostinė iš jaukaus prieškalnių miesto Almatos buvo perkelta į vidury stepių stūksantį žemdirbių ir plėšinių nugalėtojų centrą Celinogradą (istoriškai - Akmolą). Tai buvo didelis iššūkis visai šaliai.
„Užmojis statyti modernų miestą tuščioje vietoje - gerai apgalvota Kazachstano reklaminė akcija. Sykiu - įrodymas, kad šalis turtinga, gali įgyvendinti idee fixe - sukurti tai, ko niekas nesitikėjo“, - įžvalgomis dalijosi S. Paukštys.
Statė XXI amžiaus miestą
Prieš pusantro dešimtmečio Euroazijos žemyno centre išdygusi šiauriausia Azijos sostinė - įspūdį darantis šiuolaikinis miestas. Erdvūs prospektai, balti ir žydri rūmai, fontanai, šiuolaikiški biurų pastatai, gyvenamieji namai, auksiniai kupolai, į dangų šaunantis kosmogoninis monumentas iš plieno ir stiklo - visa tai Astanos architektūriniai ženklai.
Naujoji Kazachstano sostinė už sumanymą turi dėkoti prezidentui, o už architektūrą tokioms miestų statybos žvaigždėms kaip japonas Kisho Kurokawa, italas Manfredi Nicoletti, britas Normanas Forsteris (beje, pastarąjį Vokietijos valdžia pakvietė rekonstruoti reichstago pastato).
Tarptautiniam kolektyvui buvo duota užduotis - suprojektuoti XXI amžiaus miestą. Toks jis ir tapo. Visas pasaulis matė, kaip tiesiog akyse augo šiuolaikiškas ir modernus miestas.
Sostinės administracinis centras įsikūrė kairiajame Išimo upės krante ir tapo miesto vizitine kortele. Čia pat stovi Euroazijos Levo Gumiliovo universiteto korpusai, užveisti parkai, įrengti stadionai.
Plėtodami santarvės su gamta idėją statytojai ieškojo miesto ir gamtos sąlyčio. Todėl Astanoje yra daugiau kaip 70 bulvarų ir skverų. Žaliosios juostos, supančios miestą, plotas - 15 tūkst. hektarų. Čia pasodinta daugiau kiap 11 mln. medžių ir krūmų.
„Vidury bulvaro stovintis ažūrinis šimto metrų apžvalgos bokštas „Baiterek“ - tarsi Astanos centras. Į jį pakilęs gali apžvelgti visą miestą. Gal keistokai atrodo kontrastingos miesto ribos - už paskutinių daugiabučių daugiaaukščių miestas staiga baigiasi. Toliau matyti tik stepė - iki pat horizonto.
Mus lydėjusi gidė pasakojo, kad už miesto pasodinti dideli miško masyvai. Kai miškas užaugs, aišku, peizažas keisis, bus daugiau ir žalumos, ir jaukumo.
O dabar kiekviena sukaktis Astanos miestui svarbi - kasmet atsiranda naujų pastatų, naujų erdvių ar paminklų. Miestas plečiasi, vystosi, darosi vis jaukesnis ir įdomesnis.
Per penkiolika metų iš buvusio Celinogrado liko „senamiesčio“ rajonas su chruščiovkėmis dabartinio miesto pakrašty“, - įspūdžiais dalijosi S. Paukštys
Pažangą simbolizuoja Pasaulio medis
Astanos veide dera įvairūs stiliai - į vakarietišką įpinti rytietiški motyvai. Prezidento rezidencijos kupolai primena mečetes, Timūro laikų mauzoliejus ir rūmus. Sniego baltumo Prezidento kultūros centro ansamblis iš paukščio skrydžio atrodo kaip skritulys su spinduliais, nusidriekusiais į keturias pasaulio šalis.
Bet bene įspūdingiausias kūrinys - N. Fosterio Taikos ir santarvės piramidė. Tai - kongresų rūmai susitikimams, įvairių religijų atstovų suvažiavimams.
Akmurzos Rustembekovo sumanytas bokštas „Astana-Baiterek“ - ne tik sostinės architektūrinis, bet ir Kazachstano atsinaujinimo simbolis: blizgantį metalo kamieną 97 metrų aukštyje vainikuoja 300 tonų stiklinis rutulys.
Šiame statinyje įamžintas daugelio pasaulio kraštų mitologijoje žinomas Pasaulio medis. Pagal kazachų protėvių klajoklių mitus, tai topolis, tarp kurio šakų stebuklingas paukštis Samrukas deda aukso kiaušinį, kurį paskui praryja drakonas. Tačiau kasmet kiaušinis vėl atsiranda: gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, vasaros ir žiemos, pažangos ir regreso kova amžina, bet mes visi linkę manyti, kad šviesa galingesnė.
Paliko mielų įspūdžių
Astana pribloškia architektūros formomis, gausybe aukštų pastatų, supančių platų pagrindinį miesto bulvarą, kuris iš vienos pusės atsiremia į prabangių formų prezidentūrą, iš kitos - į didžiulį jurtos formos prekybos centrą. Jo viršutiniuose aukštuose įrengtas miestiečių mėgstamas vandens parkas su baseinais, pirtimis, smėlio paplūdimiais ir palmėmis.
O kaip ten jaučiasi žmonės? Lietuvių delegacijos oficialios kelionės programoje nebuvo punkto „susipažinkime vienas su kita“ kaip kokioje nors sanatorijoe ar poilsio namuose, tad S. Paukštys į šį klausimą negalėjo atsakyti. O kaip atrodė miesto šventė, fotomenininkas pasidalijo įspūdžiais.
„Tai administracinis miestas, kuriame daug įvairių tarnautojų. Mes su kolegomis ten lankėmės savaitgalį, tad miesto gatvės buvo pustuštės - visi telkėsi pramogų vietose. Šventės proga žygiavo dūdų orkestrai. Ne tokie, kokie Vilniaus ceremonimeisterio Sauliaus Pilinkaus iniciatyva groja ant mūsų rotušės laiptų, o šimto ar net daugiau muzikantų, atitinkančių to miesto užmojį.
Šventinę nuotaiką kūrė ne tik orkestrai. Astaniečiai norėjo aprėpti viską - ir orkestrus, ir popdainininkus, ir simfoninės muzikos koncertą, kuriame dalyvavo prezidentas, ir hiphopo festivalį miesto centre priešais meriją.
Aš patekau į popdainininkų premijų įteikimo užkulisius. Maniau, kad bus kontrastų, bet jeigu sukeistum kokios nors Oksanos Pikul ar Natalijos Zvonkės veidą su kazachės, nepamatytum jokio skirtumo. Tokios pat pripūstos merginos, vaikinai irgi suplastmasėję. Panašūs ir užkulisių maivymaisi: „Oi, kokia tavo suknelė“, „Oi, tavo kepurėlė“, „Oi, kokį koncertą tu turėjai...“
Dieną mieste vyko kaip ir Kaziuko mugė - buvo pastatyta apie šimtą jurtų iš tikro veltinio su tikrais kvapais: veltinis pagal klajokliškas technologijas pagamintas ir įėjus į jurtą nosį užgula gyvulių kvapas.
Jurtose vieni liaudiškais instrumentais grojo, kiti puodus žiedė, o vienas vyras stovėjo sakalą ant rankos pasitupdęs: sakalai jiems padeda medžioklėje.
Man dar įstrigo, kad kazachai labai mėgsta fotografuotis: prie įėjimo į prekybos centrą, aikštėse, prie fontanų. Vyras su sakalu irgi buvo modelis - jei kas ateidavo, apsikabindavo ir fotografuodavosi.
Fotografavimosi mėgėjams buvo parengta įvairių personažų: karžygys su kardu, bobutė, vilkinti tautiniais drabužiais, medžiotojas, raitelis.
Borato tarp tų personažų nebuvo. Klausėme, kaip kazachai į jį reaguoja, bet jie diplomatiškai nusuko kalbą paaiškindami, kad Boratas padarė jiems nemokamą reklamą visame pasulyje ir net prezidentas jam padėkojęs už šalies garsinimą. Jie Borato nesureikšmina. Aišku, nėra tarp mėgstamiausių personažų, bet nėra ir tarp tokių, kuriuos akmenimis užmėto.
Stengėmės paragauti vietinių patiekalų. Ten populiari arkliena įvairiais pavidalais - nuo džiovintos iki virtos. Man patiko virta su namų darbo lakštiniais ir daržovėmis. Maistas geras, jų žemės ūkis gerai laikosi - yra vietos ir ganykloms, ir javų laukams. Kazachai giriasi, kad viena svarbių jų eksporto prekių - žemės ūkio produkcija, kuri nėra genetiškai modifikuota, natūrali. Ir iš tikrųjų įsitikinome - maistas skanus.
Mus lydėjo Užsienio reikalų ministerijos pristatyta gidė. Norėjome pamatyti, kaip paprasti žmonės gyvena, bet mūsų ten neprileido. Tikro astaniečių gyvenimo nepamatėme. O paradinė pusė panaši į mūsų. Papročiai kiti, daiktai kiti, bet iš esmės tas pats.
Tačiau net ir iš paradinės pusės galėjome suprasti - Astanos žmonės draugiški, mieli, šypsosi. Aišku, miestas už trijų tūkstančių kilometrų nuo mūsų yra neįprastas, galbūt turintis ir savo rūpesčių bei problemų, tačiau atvykėlio akis lieka patenkinta ir vaizdais, ir nuotaikomis. Manyčiau, galima tvirtinti, kad Astana - draugiškas miestas.“
