Jei kas paprašytų ekspromtu išvardyti bent dešimt jų, turbūt nebūtų pati lengviausia užduotis. Gražios vietos dažnai pamirštamos. Ir visai be reikalo. Sostinės gidė Regina Stasiulevičienė siūlo drauge prisiminti populiariausias vietas mieste, kur galima šauniai praleisti laiką.
Vilnius – žalias miestas, todėl žolės ploto padėti užpakaliui ar išsitiesti prieš saulę toli ieškoti nereikia. Vien centre ir senamiestyje galima rasti nemažai patrauklių vietų. Norintiems nenuklysti toli nuo miesto šurmulio, gidė siūlo aplankyti Gedimino pilies papėdėje, greta Valdovų rūmų esantį Šventaragio slėnį. Čia galima ir pasitiesti pledą, ir pasinaudoti suoliukais, aplink galima rasti ne vieną šiukšliadėžę, yra įrengti tualetai. Aplink slėnį puikiai išvystyta infrastruktūra nepalieka abejingų ir tarp jaunimo, ir tarp vyresnių žmonių.
Apie šios vietos patrauklumą ir gyvybingumą byloja ir tai, kad čia daug metų iš eilės būdavo švenčiama rudens lygiadienio šventė, jos metu – deginamas šiaudinis ožys. Šiandien šiame skverelyje vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, šokių pamokos, įsikuria menų dirbtuvės.
Visai šalia – Kalnų parkas, kuriame galima aplankyti ir Trijų kryžių kalną. Užlipus kone į 70 metrų aukštį atsiveria nuostabi Vilniaus panorama, iš viršaus matosi miesto centras, senamiestis, tolumoje – artimiausi mikrorajonai. Beveik prieš šimtmetį pastatyti kryžiai primena skaudžią praeitį, kai pagonys pririšo prie kryžių septynis pranciškonus ir numetė juos nuo kalno į Vilnios upę sakydami: „Plaukite sau su tuo stabu, kurį liepiate garbinti.“ Vėliau jiems iškilo paminklas, kuris po karo buvo susprogdintas, o atstatytas tik 1989 metais.
Šiandien Trijų kryžių kalnas – mėgstama užsienio turistų ir romantikos trokštančių porelių vieta. Tačiau patekti į ją – ne taip paprasta, ji nuošalesnė, čia nėra daug žmonių, todėl vakarėjant ne visuomet galima jaustis saugiai. Nepaisant nuostabių vaizdų, nuotaiką gali sugadinti prastas oras – užuovėjos, kur pasislėpti iškritus krituliams – čia nėra.
Dalis Kalnų parko nusidriekia ir iki Užupyje esančio Bekešo kalno, atsiradusio karvedžio Kasparo Bekešo garbei. Prieš mirdamas karvedys prasitarė dangaus netrokštantis, o pragaro – nebijantis. Šie žodžiai papiktino dvasininkus, todėl jie neleido K. Bekešo laidoti jokiose kapinėse, o jo kūną buvo nuspręsta pakasti kalno papėdė, kur neva žemė nėra šventa. Šiandien buvusio karvedžio kapavietės kalną spėjo pamėgti daug įvairių meniškos sielos žmonių. Čia jie susirenka pavakaroti, su savimi atsineša muzikos instrumentų, groja, dainuoja, eskizuoja miesto panoramą.
Toliau nuo Užupio, greta Tymo kvartalo, atsiveria Subačiaus apžvalgos aikštelė. Nors dar prieš kelis amžius Subačiaus gatvė buvo vienas judriausių ir svarbiausių Vilniaus kelių, ilgą laiką čia jokios aikštelės nebuvo. Tačiau šiandien čia vienas po kito zuja iš įvairių Lietuvos miestų ir užsienio šalių atvykusių turistų autobusai, vakarais pabūti drauge atvyksta įsimylėjėliai. Miesto panoramą kiek užstoja sužaliavę medžiai, tačiau gražiai įrengtoje aikštelėje smagu tiesiog pabūti. Čia įrengti suoliukai, yra kavinukė, kartais vyksta gyvos muzikos koncertai.
Visai netoli Subačiaus gatvės – į vieną pusę nutolusi Pučkorių atodanga ir Belmontas, į kitą – Markučių parkas. Pirmosios dvi vietos vilniečiams puikiai pažįstamos. Čia galima pasivaikščioti pažintiniu taku, pasivažinėti dviračiu, pasigrožėti gamtos sukurtais stebuklais: Vilnios upės vingiais, aukštu skardžiu, Belmonto kriokliu.
Pučkorių atodangos aukštis siekia 65 metrus. Tai – aukščiausia ledynmečio atodanga Lietuvoje, kurioje galima matyti 20 tūkst. metų senumo sluoksnius. Prieš keturiasdešimt metų objektas buvo paskelbtas geologijos paminklu.
Atsikvėpti galima ir Markučių parke. Sutvarkyta aplinka, tvenkiniai, suoliukai, teritorijoje įrengtas poeto Aleksandro Puškino muziejus, kuriame eksponuojami autentiški Varvaros ir Grigorijaus Puškinų laikotarpio baldai ir namų apyvokos daiktai, dailės kūriniai, didelė biblioteka, nuotraukos, laiškai, laikraščiai bei žurnalai.
Ieškantys poilsio vietos centre taip pat turėtų nepamiršti Vilniaus senamiestyje esančios gynybinės sienos ir bastėjos, kitaip dar vadinamos Barbakanu. Šiuo metu ir pati siena, ir aplinka aplink ją tvarkoma, todėl ieškantys jaukesnės vietos gali įsikurti ant greta esančio kalno.
Gidė siūlo nepamiršti ir mikrorajonuose esančių žalių plotų. Šeškinėje – Ozo gamtos draustinio, Žvėryne – Vingio parko, Antakalnyje – Sapieginės miško parko, Karoliniškėse – Pasakų parko, Baltupiuose – Verkių parko, Pilaitėje – prie ežerų.
