„Šangrila – priešingybė didmiesčiams. Atsidūrę šiame mieste pasijusite lyg laiko mašina nusikėlę į šimtametę praeitį. Išvysite spalvingą senąją architektūrą, siauras gatves su begale mažų parduotuvių, kuriose vietos gyventojai čia pat ką nors gamina ir parduoda. Ten labai jauku, miela, sklando gera atmosfera“, – nuvykti į nedidelį Kinijos miestą rekomendavo J. Anusauskienė.
Vietos žmonės gyvena uždarą gyvenimo būdą – nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis, net jaunimas dėvi tautinius drabužius ir tuo didžiuojasi. „Mes, pietaudami „McDonald’s“ restorane ir bendraudami programa „Skype“, prarandame išskirtinumą, nes tai daro didžioji pasaulio dalis. O Šangrila išsaugojo savitumą, todėl tai mus, visko mačiusius, labai traukia“, – dar kartą grįžti į šią vietovę norėtų J. Anusauskienė, kuriai Šangrilą primena ten įsigytas spalvingas tautinis kostiumas. Juo moteris ne kartą puošėsi eidama į renginius Vilniuje.
Tačiau atvykę į Šangrilą nesutrikite, jeigu vietos gyventojų ko nors paklausite anglų ar kita užsienio kalba, o šie jūsų nesupras ir nieko neatsakys. Jie kalba tik tam tikru kinų kalbos dialektu. J. Anusauskienė pasiūlė išeitį – restorane ar parduotuvėje ant popieriaus lapo nupieškite, ko norėtumėte paragauti ar nusipirkti. Vietos virtuvės patiekalai gali būti nepriimtini dėl nepažinto jų skonio. Tarkime, ar jums būtų įprasta valgyti supjaustytas bulves, nuplikytas karštu vandeniu?
Nors sklando mitai, kad Kinijos provincijoje nevalia gerti vandens, nes jis gali būti užterštas, Šangriloje dėl to nesibaiminkite. Šis netoli Tibeto esantis miestas išsidėstęs Himalajų nuokalnėje, o ja teka šaltinis. Jam padaryta vaga tekėti palei centrinę akmenimis grįstą gatvę. Vaga tolėliau išplatėja iki upės. „Vanduo švarus, visi drąsiai jį geria ir mėgaujasi“, – patikino J. Anusauskienė.
Nuokalnėje įsikūrusiame mieste pajusite gaivų orą. Prieš akis atsivers kalnų terasos, kuriose žmonės augina daržoves ir gėles. Jose dūzgia bitės, žiedai skleidžia svaigų aromatą.
Terasose vaikštinėja bičių piemenys, prižiūrintys avilius ir ganantys bites. Kiti triūsia ravėdami lysves. „Išpuoselėtos terasos – paminklas žmonių rankų darbui, nes jie stačiuose kalnuose darbuojasi kauptukais“, – apibendrino J.Anusauskienė.
Nuokalnėje stūksantys vienuolynai tarsi saugo miesto rimtį, o gatvėse sutiktų budistų vienuolių veidai skleidžia ramybę. „Pasijusite sugrįžę į senąją Kiniją. Didmiesčiuose to nepamatysite, nes ten likęs vienas kitas vienuolynas, kad galėtų apsilankyti turistai“, – pabrėžė vilnietė, apkeliavusi 160 pasaulio valstybių. Jos nebestebina didmiesčiai dėl to, kad daug jų pamačius visi jie tarsi supanašėja, o įspūdį daro tik autentiškos vietovės.
