Pastaruosius 5 metus M.A.Pavilionienė nuolat vyksta į Egiptą ir teigia tik ten galinti pasijusti savimi, rašo „Lietuvos rytas”.
Egipto kurorte Šarm aš Šeiche įsigytame bute 69 metų politikė ilsisi po darbų Seime, daug skaito, mankštinasi ir džiaugiasi, kad kurorto gatvėse niekas jos nepažįsta ir neužkabinėja.
– Dabar man Egiptas – antroji gimtoji šalis. Aš tikrai pamilau šią šalį.
Man ji graži ne tik savo gamta – patinka žmonių paprastumas, naivumas, sakyčiau, kartais net ir neišprusimas. Jie nenešioja jokių kaukių.
Kasdien seku įvykius ir laukiu, kad Egiptas kuo greičiau pradėtų ekonomiškai atgimti, – „Lietuvos rytui” sakė M.A.Pavilionienė.
– Prieš porą metų, kai vadinamasis Arabų pavasaris siautėjo ir Egipte, jūs buvote viena paskutinių Lietuvos piliečių, išvykusių iš neramumų draskomos šalies. Ar tikrai nebijojote?
– Iki perversmo aš tiesiog mėgavausi šilta jūra, ramybe ir tuo, kad ten galiu būti savimi.
Kai prasidėjo pirmasis Egipto pavasaris, su didžiausiu entuziazmu sveikinau savo pažįstamus su demokratiniu perversmu.
Nors Lietuvos ambasadorius rūpinosi, kad kuo greičiau palikčiau šalį, buvau kupina vilčių, jog Egiptas taps demokratiškesnis.
Grįžusi Seime net įkūriau draugystės su Egipto Arabų Respublika parlamentinę grupę. Bet, kaip žinoma, netrukus šioje šalyje parlamento neliko, taigi jokių atsakymų į savo laiškus negavome.
Po Seimo rinkimų dar kartą atkūriau grupę ir tąkart pati už savo pinigus nuvažiavusi į Kairą susitikau su parlamento atstovais. Ambasadorius Dainius Junevičius pasirūpino, kad vizitas būtų oficialus.
Kol kas nuolat gaunu tik opozicijos atstovo Anwaro el-Sadato pranešimus, kuriuos siunčia jo informacinis biuras.
– Žinoma politikė, kovojanti už žmogaus teises Lietuvoje, ir Egiptas – netikėtas derinys. Kaip ten atsidūrėte?
– Lėmė virtinė atsitiktinumų. Po dvejų metų skausmo dėl vyro netekties pasakiau sau: užtenka sielotis ir kentėti.
Nuėjusi į kelionių agentūrą paprašiau: „Pasiūlykite man kelionę, aš daug kur nesu buvusi.”
Man patarė vykti į Egiptą. Tai buvo atsitiktinumas. Nuvykusi atradau įspūdingą Egipto kultūrą, puikius žmones. Po to ten lankiausi dar porą kartų.
Gyvenau viešbučiuose, kol supratau, kad negaliu būti minioje kaip pionierių stovykloje ir valgyti nustatytomis valandomis.
Man reikia laisvės! Ir dar vienas atsitiktinumas. Mano klasės draugė nusipirko butą Šarm aš Šeiche.
Ji man ir nurodė agentūrą, parduodančią butus ką tik pradėtame statyti komplekse, esančiame vos 200 metrų nuo jūros.
Tokiuose kompleksuose – viešbutis ir gyvenamieji namai su bendrais baseinais ir poilsio zonomis.
Pradėjau ieškoti buto. Agentūra, kurioje dirbo ir rusai, mėgino prašyti didesnės sumos negu reali.
Tačiau tuo metu viskas labai gerai susiklostė: radau žmogų, kuriuo galėjau pasitikėti, – to pastatų komplekso tvarkytoją. Jo padedama ir įsigijau butą.
Bet nusipirkti butą – dar ne viskas. Reikėjo baigti jį tvarkyti ir įrengti.
– Ar teisingai supratau, kad įsigijusi butą statomame name turėjote pati rūpintis, kaip jį įrengti?
– Tame komplekse viešbutis iki šiol nepastatytas.
Mano draugės namų komplekse pirmiausia pradėjo veikti viešbutis, o manajame statytojai pradėjo nuo butų pardavimo.
Reikėjo įdėti daug pastangų, kad būtų tvarkomas būtent mano butas, o ne kieno nors kito.
Gerai, kad man leido už dyką gyventi savo darbuotojų bute, kai mano butas pagal sutartį numatytu laiku nebuvo baigtas.
Turiu tam tikrų įgūdžių tvarkyti savo sodybą Lietuvoje, todėl žinių ir supratimo pakako.
Važiuodavau į gamyklas, ten rinkausi medieną, apmušalus, apdailą. Jaučiausi esanti savo stichijoje.
Po to teko įsigyti baldų, įsikurti. Viską dariau pati.
Bet tas rūpinimasis man padėjo atitrūkti nuo lietuviškos tikrovės ir mane slėgusių minčių.
– Minėjote, jog vietos gyventojai mėgino jus apgauti pasinaudodami tuo, kad nesuvokėte egiptietiško gyvenimo ypatumų.
Ar tai vyksta dažnai?
– Skurdas ir siekis gauti pinigų bet kokia kaina verčia taip elgtis. Retai rasi žmogų, kuriuo gali pasitikėti, kuris laikosi žodžio.
Man pavyko surasti vairuotoją, kuris atvažiuoja manęs pasitikti į oro uostą. Žmogus brangina savo vardą, nes iš tokio savo verslo gyvena.
Radau ir žmogų, kuris man padėjo įsikurti, kuriuo iki šiol galiu pasitikėti.
Kartais už paslaugas mokėjau suvokdama, kad jos tiek nekainuoja.
Tačiau taupant pinigus Egipte galima labai pigiai gyventi.
– Ar bandymas apgauti susijęs su religija – gal egiptiečiams atrodo leistina mulkinti kitatikį?
– Ne, tai pirmiausia yra susiję su noru pragyventi šalyje, kurioje didelis nedarbas ir skurdas.
Ir, aišku, su begaliniu karščiu – ten termometras neretai rodo 37–45 laipsnius šilumos.
Karštis alina, atima jėgas, daro žmones tingius.
Buvau į Egiptą nusivežusi marčią ir anūkę.
Žiūrėdamos, kaip dirba darbininkai, visos juokėmės: mes tokį darbą nudirbtume per 2–3 dienas. O egiptiečiai dirba savaites, mėnesius, bet galų gale tų darbų nebaigia.
Egipte gerai matyti, kad mes, lietuviai, esame labai pareigingi.
– Ar jūsų nealina kaitra? Juk nuolat mankštinatės, sportuojame.
Ar įmanoma tai daryti per tokį karštį?
– Kai esi pavėsyje, dažnai maudaisi baseine – lengviau ištverti karštį.
Ryte nebūna taip karšta. Atsikeliu prieš septynias, einu pusantro kilometro iki paplūdimio, ten maudausi, darau mankštą ir vėl maudausi.
Kol grįžtu, praeina dvi valandos. Tuomet – į greta esantį baseiną.
Ir ta kaitra manęs neveikia. Be to, turiu terasą, kur galiu skaityti po skėčiu.
Vaikščiojimas ir maudymasis grąžina man jėgas.
Užtenka kokių aštuonių dienų, kad vėl virsčiau žmogumi.
– Ar jums tinka egiptietiškas maistas?
– Tenykštis maistas pabosta.
Valgau labai nedaug – tokiame karštyje nesinori.
Man patinka vietinis jogurtas, skanūs ir pigūs apelsinai, savotiško skonio pomidorai ir agurkai...
Bet daug ką atsivežu iš Lietuvos: grikių košės, duonos, mėsos gaminių.
– Ar Egipte turite draugų?
– Turiu tokių, su kuriais nueinu pavakarieniauti.
Geriausi mano draugai – knygos ir televizorius.
Iš pradžių, kai buvo sunku po vyro netekties, rinkau medžiagą knygai apie našlystę.
Bet dabar ta knyga jau atidėta. Pakanka visuomeninės ir politinės veiklos, straipsnių rašymo.
– Ar Egipte kilę politiniai neramumai pakeitė žmones, kurie ten gyvena?
– Iki Šarm aš Šeicho tai neatėjo. Bet draugai pasakojo, kad Kaire būna apiplėšimų, gatvėje atimamos rankinės, daiktai.
Žmonės neturi darbo, neturi ko valgyti, todėl tokių išpuolių pasitaiko.
Labai skeptiškai žiūriu į aikštėse protestuojančius žmones, kurie palaiko Musulmonų broliją ir protestuoja prieš naująją vyriausybę.
Man atrodo, kad protestuoti – jų darbas. Už tai jie gauna maisto ir pinigų.
Nereikia būti diplomatu, kad suprastum, kas toje žemėje iš tikrųjų vyksta. Bet reikia mylėti šalį ir jos žmones.
– Ar Šarm aš Šeiche jaučiama karo atmosfera?
– Ne. Tačiau mažiau turistų, vakare gatvėse ir kavinėse mažiau lankytojų.
Nors šią vasarą nustebau, kad Šarm aš Šeiche atidaryta nauja kavinė „Hard Rock”. Nuėjusi į ją dar labiau nustebau, kad ten labai aukštos kainos.
Tie, kurie turi pinigų, sugeba verstis.
Sunkiausia smulkiesiems verslininkams, kioskų prekeiviams, kurie gyvena iš turizmo.
– Jūs – savarankiška moteris. Bet ar Vilniuje galėtumėte viena nueiti į sunkiojo roko kavinę?
– Niekada nevaikštau į kavines Vilniuje.
Tačiau Šarm aš Šeiche į kavinę ėjau ne viena.
Beje, toje kavinėje vakarieniavo ir šeimos su vaikais.
– Ar dėl įvykių Egipte labai sumažėjo turistų?
– Man atrodo, kad rusų turistų tiek pat daug. Mažiau matau italų, vokiečių, angliškai kalbančių žmonių.
Man tik geriau, nes paplūdimyje dabar mažiau žmonių. Ankstų rytą paplūdimys iš viso tuščias.
– Ar Šarm aš Šeiche saugu?
– Visiškai saugu – gatvėmis aš vaikštau viena net vėlai vakare. Visą dieną skaitau, vakare būtinai turiu išeiti pasivaikščioti.
Egiptiečiai mane jau pažįsta. Per ketverius metus jau įsidėmėjo, kad aš taksi nevažiuosiu, pažinčių nemegsiu.
Bet man įdomu kalbėtis su žmonėmis. Esu nuolatinė klientė papuošalų parduotuvėse, į kurias būtinai užeinu.
Dažniausiai Egipte kalba pradedama klausimu: „Iš kokios tu šalies?”
Kartais man tai taip atsibosta, kad atsakau: „Aš priklausau visatai.” Bet jie mano filosofinių išvedžiojimų nesupranta.
– Ar padaugėjo policijos?
– Policija saugo kelius ir tam tikrus objektus.
Išvažiavus už miesto – be galo graži dykuma, bet kelyje – policijos postai. Visur tikrinami dokumentai, reikia vizos.
Galėčiau tos vizos ir neimti, nes ten turiu butą.
Bet dažniausiai sumoku už vizą – taip palaikau Egipto ekonomiką.
– Kokia kalba bendraujate?
– Angliškai. Egiptiečiai – nuostabi tauta, labai gabūs kalboms.
Jie nepažįsta raidžių, nemoka skaityti, bet puikiai susikalba keliomis kalbomis: angliškai, vokiškai, ispaniškai, rusiškai.
Neteko girdėti, kad kalbėtų lietuviškai.
– Ar lietuvių turistai jus ten pažįsta?
– Keletą kartų taip buvo – vaikščiojant mane pažino.
Bet lietuviai gyvena viešbučiuose ir leidžia laiką jų teritorijoje arba keliauja po šalį.
– Ar jaučiamas kokių nors prekių trūkumas – juk jau dvejus metus šalies gyventojai kovoja vieni su kitais?
– Maisto prekių netrūksta. Veikia daug įvairiausių parduotuvių: vienos – vietos gyventojams, kitos – turistams.
Sakyčiau, pigu. Gražūs kilimai, rankšluosčiai.
Bet jie neturi paklausių vietinės gamybos drabužių.
– Ar smurto protrūkių krečiamame Egipte kyla kainos?
– Kyla, todėl vietos žmonėms sunku pragyventi.
Smulkieji prekeiviai tikros prekių kainos nesako, bet visada galima derėtis.
– Girdėjau, ten moterys nėra lygios su vyrais.
Kaip jūs, feministė, jaučiatės tokioje aplinkoje?
– Egipte yra įvairiai. Šarm aš Šeiche gyvena tradicinės šeimos, moterys turi daug vaikų, maudosi baseinuose su drabužiais, užsidengusios net galvą.
Tačiau yra ir labai išsilavinusių moterų.
Šarm aš Šeichas išskirtinis tuo, kad čia labai daug mišrių santuokų. Egiptiečiai gali turėti keturias žmonas.
Taip ir daro: viena žmona – egiptietė, kita gali būti rusė, ukrainietė ar net lietuvė. Visos žmonos – iš skirtingų šalių.
Tačiau dėl kultūros skirtumų tokios šeimos dažnai skiriasi.
Daug kartų ir mane kalbino tekėti. Tuomet juokauju: „Atsiprašau, už savo sūnų amžiaus vyrų neteku.”
Greičiausiai tokie siūlymai taip pat yra mėginimas pagerinti savo gyvenimą, išvykti iš šalies.
Aš ten gerai jaučiuosi. Jie mane priima tokią, kokia esu.
Vaikštau gatvėmis su savo vidiniu pasauliu ir jie manęs netrukdo.
Tačiau negali suprasti, kodėl aš tokia, todėl kartais kreipiasi: „Mano karaliene.”
Kainos mažesnės nei Lietuvos pajūryje
Erikas Armalis
Nekilnojamuoju turtu Egipte ir Turkijoje prekiaujančios agentūros „Burbonas” komercijos vadovas
„Nenorėčiau burti iš kavos tirščių, bet, mano manymu, šiuo metu Egipte butus turi šimtai Lietuvos piliečių. Tikslesnių duomenų nėra.
Neramumai Egipte sukėlė paniką ir Lietuvoje. Kai kurie bandė atsikratyti nuosavybės už bet kokią kainą.
Nors mes siūlėme palaukti – ne visi paklausė.
Prieš krizę būsto kainos Palangoje buvo beveik du kartus didesnės nei Turkijoje ar Egipte. Dabar skirtumas mažesnis, bet vis vien Palangoje brangiau.
Dviejų kambarių butą Egipte šiuo metu galima įsigyti už 100–150 tūkst. litų, Turkijoje – už 170–200 tūkst. litų.
Šiuo metu rinka susitraukusi, bet stabilizavosi.
Nestipriai, bet juntamas augantis susidomėjimas.
Perkančius nuosavybę Turkijoje ir Egipte skirstyčiau į tris kategorijas.
Dažniausiai žmonės perka butus norėdami žiemoti šiltesniuose kraštuose. Ypač tie, kurie serga sąnarių, stuburo ir širdies ligomis.
Jie rugsėjį išvažiuoja, o gegužę grįžta, nes vasaros Lietuvoje geros.
Turkijoje kainos mažai skiriasi nuo lietuviškų, taupant galima pigiai pragyventi, o Egipte kainos pakilo.
Dabar labai sumažėjo pirkėjų, kurie tikisi vėliau gerai parduoti. Žmonės atėjo į protą.
Tačiau kai kurie žmonės perka galvodami apie ateitį: šiuo metu jie ten keltis neketina, butą nuomoja arba laiko uždarytą, bet po dešimties metų turės kur gyventi.”
Ilsėtis toje pačioje vietoje – nuobodu
Arminas Lydeka
Buvęs Seimo narys
„Buvau įsigijęs butą Ispanijoje dar iki savo politikavimo pradžios, tačiau tapęs Seimo nariu turėjau jį parduoti – nebeliko laiko ten skraidyti.
Kol esi jaunas, norisi aplankyti daugiau kraštų, o jei turi antruosius namus Ispanijoje, esi priverstas visada važiuoti ilsėtis vis į tą pačią vietą.
Pinigų susitaupo nedaug, nes būstui išlaikyti nuolat reikia pinigų. Kai prireikia remonto – nėra taip paprasta susitvarkyti, kai nežinai kainų, galimybių.
Vis dėlto apsistoti savo bute pigiau nei viešbutyje.
Poilsiavietė užsienyje gerai, nes žinai, kur nuvažiuosi, kas tavęs laukia, nėra nemalonių netikėtumų, kad atsidursi viešbutyje, kurį kelionių agentūra neteisingai reklamuoja.
Tokia nuosavybė – tam tikra investicija. Pardaviau dar iki ekonominės krizės, kai kainos buvo aukštos, todėl man gerai atsipirko.
Gal senatvėje vėl įsigysime nedidelį butą gražioje ramioje vietoje, kai nebesinorės eksperimentuoti.”
