Nors Karavšino regione, Pamyro Alajuje, stūksantys kalnai nuo jūros lygio yra iškilę tik apie keturis-penkis kilometrus, stačios granito sienos nepalieka lengvų kelių pasiekti viršūnes. Dėl lengvų kalnų maršrutų nebuvimo, slėniuose neapsilanko daug alpinistų, bet kasmet kelios grupės atkeliauja siekdamos techniškai sudėtingų alpinistinų iššūkių.
Šiais metais čia savo jėgas išbandė ir Lietuvos alpinistai Marius Pulkauninkas, Tadas Nikonovas, Gediminas Simutis ir Saulė Žukauskaitė. Po ilgo žygio per Kirgizijos dykumas ir kalvas, grupė pasiekė Karasu upės slėnį, apsuptą granito bokštų. Dėl didelio inventoriaus kiekio ir maisto reikalingo įkopimams, alpinistai pasitelkė į pagalbą asilus, kurie gabeno didelę dalį svorio. Pirmos dešimt dienų slėnyje buvo skirtos žvalgybai ir treniruotėms, kurių metu buvo išbandytas inventorius ir patobulinti sienų lipimo įgūdžiai. Galiausiai alpinistai pasirinko kopti į Asan viršūnę, šiaurės vakarų siena.
Vertikali uolų siena tęsėsi apie kilometrą ir teturėjo vos vieną lentynėlę viduryje. Kad ją pasiektų, alpinistai turėjo kopti iki tamsos. Tačiau lentynėlė pasirodė mažoka ir du komandos nariai miegojo ant pakabinamos platformos. Antra kopimo diena tęsėsi sudėtingu reljefu, kol lietuvių progresą trumpam sustabdė lyg iš niekur pradėjusi kristi kruša. Nusprendę tęsti įkopimą, alpinistai temstant pasiekė kalno keterą ir netrukus stovėjo ant Asan višūnės. Didžiąją dalį nakties praleidę leisdamiesi siena žemyn jie vėl pasiekė lentynėlę, kurioje pailsėję kitą dieną leidosi virvėmis toliau, kol pasiekė žemę.
Po poilsio bazinėje stovykloje, dar turėdami laiko vienam įkopimui, alpinistai persikėlė į gretimą Aksu upės slėnį. Juos patraukė visame pasaulyje garsi Slesova viršūnė, į kurią einantis maršrutas seka 800 metrų ilgio plyšiu nuo pat kalno papėdės iki viršūnės. Šis nestandartinis reljefas keletą žymių pasaulio alpinistų paskatino šį maršrutą įvardinti kaip gražiausią visame pasaulyje. Surealus begalinis granito plyšys ir stati siena neapvylė ir lietuvių komandos. Kelias dienas trukęs įkopimas paliko geriausius įspūdžius ir visos atkarpos buvo įveiktos laisvu laipiojimu. Siekdami judėti kuo greičiau, alpinistai ėmė tik minimalią įrangą ir mažai maisto bei vandens. Troškulį malšinti leidžiantis padėjo sniegas, rastas ant viršūnės.
Nepaisant nepastovių orų ir kitų sudėtingų išbandymų, kuriuos pirmą kartą lietuvių aplankytas granito bokštų regionas pateikė alpinistams, įkopimai į Asan ir Slesova viršūnes buvo malonus pasiekimas, vainikavęs sėkmingą ekspediciją.
