Kur telpa visi žmonės? Kyla klausimas, kai matai perpildytą Nidą. Juk Nidoje pastatai griaunami, o ne statomi, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Anksčiau elitiniame kurorte išdidžiai vaikštinėjusius politikus, diplomatus ir vokiečius pensininkus pakeitė visai kita publika – jaunos šeimos su vaikais, jaunieji menininkai, turtingi maskviečiai ir mūsų emigrantai, pakankamai užsidirbę atostogauti brangioje (ir dvasine, ir finansine prasme) Nidoje ir atsivežę čia gal anksčiau jos nemačiusius tėvus iš Lietuvos kaimų.
Nidos vaizdą pakeitė ne tik svetur užsidirbusių lietuvių įprotis nieko sau negailėti po sunkaus darbo per atostogas, bet ir atsiradęs didelis prekybos centras.
Poilsiautojai krepšiais velka maistą ir gaminasi patys, nes 20 litų už du balandėlius Nidos centre tikrai nepigu.
Alus ir vynas marių pakrantėse liejasi laisvai, o policijai nepakanka pajėgų įspėti šėliojančius.
Nėra ko slėpti – sutemus Nida jau primena triukšmingą Palangą, nes ir naktį nebemiega.
Elitinis lietuvis, čia ieškojęs ramybės ir už milijoną litų įsigijęs apartamentus, nuo 4 valandos ryto yra žadinamas iš barų grįžtančiųjų dainų. Dažniausiai – „Egle, mano sese” arba „Mes esame nugalėtojai”.
Beno Antano rojus
„Kur dieną dingsta visi žmonės ir iš kur vakare jie vėl grįžta į miestą?” – po savaitės viešnagės ant marių kranto rusų šeima klausė nidiškės šeimininkės.
„Eina prie jūros”, – atsakė moteris.
„O argi jūra ne čia?” – nustebo rusas, savaitę sėdėjęs prie marių.
Šiemet Nidoje stebisi ne vienas: kur dingsta ar įsikuria tūkstančiai kurortą užplūdusių žmonių?
Oficialiai nėra nė vienos laisvos nakvynės vietos! Prabangesni viešbučiai užsakomi nuo žiemos. Neberasi nei kambario pas Nidos moteris už 50 litų nakčiai, nei atskirų kambarių už 200–450 litų (nakčiai, ne mėnesiui!).
Tad ką daryti, kai velniškai norisi paatostogauti būtent čia?
Išeitis yra. Nuosava ūkinė-miegamoji-poilsinė zona (NŪMPZ). Kitaip tariant, apsigyventi nuosavame automobilyje šalia ošiančios jūros, pušų pavėsyje.
Ši mada elitiniame kurorte vis labiau plintanti.
Gal dar galima įsikurti vieninteliame Nidos kempinge?
„Vieta su palapine ir mašina nakčiai dviem žmonėms kainuoja 78 litus, su miegamąja priekaba – 102 litus”, – informavo Nidos kempingo direktorius Einaras Burkšas.
Bet lietuvis – ne kvailys! Kam mokėti už žemės lopinėlį, jei jį gali gauti už dyką. Todėl šiemet nemokamose automobilių stovėjimo aikštelėse prie jūros daug tokių NŪMPZ.
Ant mašinų džiūsta įvairaus dydžio liemenėlės, plevėsuoja trumpikės ir rankšluosčiai. Sklinda čirškinamų dešrelių kvapas, o vakare praplyšta ir lietuviška daina.
– Kaip sekasi atostogauti? – paklausiau raudonskruosčio saulėje nusvilusio piliečio, įkūrusio savąją NŪMPZ prie paskutinio įvažiavimo į Nidą. – Ar ne per brangu čia poilsiauti?
– Ne, juk viskas už dyką. Vanduo – 24 laipsniai, vakarai šilti, pušų oras, jūra. Vaikai iš Anglijos atsiuntė 100 svarų. Su žmona esame bedarbiai. Kur geriau pašalpą leisti – Akmenėje ar Nidoje?
Į Akmenę grįšime, kai reikės pasirodyti darbo biržoje.
Visą gyvenimą svajojau pabūti Nidoje, – į kalbas leidosi sulankstomojoje kėdutėje prie savo automobilio įsitaisęs vyriškis, ant kelioninės krosnelės šildantis dešreles.
Jo draugai, mane pamatę, sulindo į savo mašinas. Vyriškis, prisistatęs Benu, žurnalistės nepabūgo.
– Bet mašinoje nepatogu gyventi, Benai?
– O kodėl nepatogu? Sėdynes išskleidžiame. Užtat jūra šalia, o maisto iš parduotuvės atsinešame. Blogai, kad iki centro pėsčiomis reikia nueiti, nes tik mašiną patrauksi, kitas vietą užims. Aš juk buvęs „zimogoras”, man bent tik galvą priglausti.
Žinai dainą: „Zimogoras gražus kaip bijūnas, zimogoras geltonais plaukais...” – užtraukė Benas.
Įtariu, kad jo gurkšnojamame sulčių buteliuke mažiausiai dvi dalys su laipsniais. Viešai gerti alkoholį Nidoje draudžiama.
– Ar tu, Antanai, nenutilsi? – pro mašinos langą galvą iškiša žmona. Tačiau Benas Antanas nesutrinka.
– Bet reikia nusiprausti, į tualetą nueiti, – tęsiau pokalbį.
– O kam Baltijos jūra, išsiliejusi plačiai? Ten ir nusiprausiame, ir mažą reikaliuką dieną padarome. Juk vanduo kaip arbata.
Kai prispiria didelis reikalas, paeiname iki paplūdimio tualeto. Arba į mišką. Bet, ponia žurnaliste, aš einu už krūmo tik į Rusijos pusę, – patikino mane patriotas lietuvis.
Kai išsitraukiau fotoaparatą, Benas Antanas paprieštaravo – jis žinąs savo teises.
– Gal žinote, kur Neringa Venckienė slapstosi? – mikliai pakeitė pokalbio temą.
– Kaipgi, žinau, gyvena Čikagoje, Mažojoje Garliavoje, Cloonie street 7, – išdaviau pašnekovui adresą, kurio negali aptikti visos Lietuvos teisėsaugos pajėgos.
Išsiskiriame abu vienas kitu patenkinti.
Nudistai nebeturi ramybės
Žmonių tiršta ne tik Nidos mieste. Pilna ir visuose paplūdimiuose. Skėtis prie skėčio. „Kaip Palangoje”, – vėl lenda į galvą nelinksmas palyginimas.
Norint rasti vietą be žmonių Preilos link pajūriu reikia nukulniuot keletą kilometrų. Bet ir čia nebūsi vienas.
Dviračiu poilsiautojai jau pasiekia atokiausias vietas – visur tvarkingos privažiavimo vietos.
Viena po kitos ant jūros kranto dygsta palapinės, kuriose šiemet šiltomis naktimis – tiesiog rojus.
Palapines bet kur statyti Neringoje draudžiama. Bet paplūdimio palapines nuo saulės – prašom!
Savaitę su vaikais didžiulėje palapinėje gyvenantys poilsiautojai iškart pakiša keturračiu privažiavusiems tikrintojams palapinės pasą, kuriame gamintojo parašyta „Paplūdimio palapinė”. Pašvilpk, kad nori!
Nebeturi ramybės net Nidos nudistai.
„Ponia žurnaliste, parašykite, kad mus, nudistus, skriaudžia.
Prieina į mūsų zoną apsirengusių ir įsitaiso šalia. O kokiu tikslu jie čia ateina, a? – užkalbino mane kavinėje vyriškis.
Kitą dieną pasislėpusi po juodais akiniais ir kepure (ir nenusirengusi) kėblinu kaitroje į nudistų pliažą. Tikrai – štai viena, kita grupelė įsitaisiusių ne nuogalių. Ko jiems čia?
„Ale kad laba indomu paveiziet. Ir vietos čia daugiau, kitor laba daug žmonių. Nepamįslijom, kad negalim. A ko mes bluoga darom?” – paklausė žemaitis nuo Plungės.
Naujo kelio nebus?
Neringoje yra buvę įvairių merų – ir savų, vietinių, ir atvykusių. Dabartinis – jaunas vietinis. 39-erių Darius Jasaitis Nidoje gimęs, augęs ir iš čia niekur nepabėgęs.
Gal dėl to, kad jaunas, gal dėl to, kad iš Nidos nėra kur jo išmest – aplink vanduo, jis kalba apie kurorto skaudulius tiesiai šviesiai.
– Mere, pradėkime nuo pradžios. Kiek metų mes dar dardėsime į prestižiškiausią šalies kurortą skaičiuodami dantis – lopytu keliu? – paklausiau to, kas aktualiausia tik įvažiavusiam iš kelto į Neringą.
– Matyt, visą gyvenimą.
– Kaip? Juk socialdemokratai, ateidami Neringoje į valdžią, pirmiausia žadėjo sutvarkyti kelią.
– Valdžios rankos surišamos – savivaldybė tampa neįgali. Visi geri norai atsimuša į Rūtos Baškytės vadovaujamą Valstybės saugomų teritorijų tarnybą (VSTT).
O ji naujam keliui yra padėjusi kryžių – leidimo jį tiesti neduos.
Argumentai? Didžiulė žala gamtai. Vizualinė tarša, kelio auros praradimas. Daug mistinių, Žemės gyventojui nesuprantamų argumentų.
Tiek to, kad Nidos gyventojai priversti Klaipėdoje dukart per metus remontuoti mašinų važiuokles – pakloti po porą tūkstančių litų. Bet negi tas vienas metras, kurio reikia keliui paplatinti, vertas žmonių gyvybės?
Juk kiek žiemą įvyksta avarijų, nes kelio negalima tinkamai nuvalyti. Jau dvylika metų maldaujame leidimo. Buvo ir Europos Sąjungos pinigų. Ne! Tik bukas užsispyrimas.
Juk ES turi patvirtintus parametrus, koks turi būti regioninis kelias. Neringa – išskirtinė karalystė. Čia kelias bus tik toks, o ne kitoks! O kiek kainuoja jo lopymas?
– Bet pasklido kalbos, kad naują kelią vis dėlto tiesite?
– Taip, bet tik 9,5 kilometro nuo Nidos iki Pervalkos – rudenį pradedame rekonstrukciją. Toliau – stop! Nes yra ženklas „Rezervatas”. Ten nieko negalima. Kaip piršto pajudinti negalima ir vietiniams žmonėms. Netgi suoliukų pasistatyti jiems negaliu leisti.
– Buvusi Neringos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė yra siūliusi ir karietomis važinėtis, o tiems, kuriems nepatinka, kraustytis kitur.
– Karietomis būtų gražu. Bet kur dingti vietiniams? Aš čia gimiau, mokiausi. Mano tėvas buvo miškininkas. Kiek mes, mokiniai, esame miško pasodinę, kopas tvarkę. Mes norime likti savo gimtinėje.
Seneliai, tėvai mokėjo gamtą saugoti. O dabar – vien draudimai ir jokios pagalbos. Net kormoranams čia geriau nei vietiniams žmonėms.
Suomiai kolegos pasakojo, kad pas juos gamtos rezervatuose gyvenantys žmonės, pavyzdžiui, už vienos urvinės anties priežiūrą gauna 1200 eurų per mėnesį.
Mūsų valstybė neįgali mokėti vietiniams, nors čia gyvendami jie ir saugo tos vietos autentiškumą. Tačiau negali pasistatyti net pavėsinės be penkerių metų derinimo.
– Neatsargiai esate pasakęs, kad kormoranus reikėtų šaudyti. Vis dar taip manote?
– Taip. Žūtbūt jų skaičių reikia mažinti. Ne laikas, ne žmogus, o šie paukščiai čia viską išnaikins.
Automobiliai dusina
– Minėjote, kad esant geriems orams kasdien į Neringą įvažiuoja 1400 mašinų.
Miestas nuo jų dūsta. Gal didesnis įvažiavimo mokestis padėtų reguliuoti tą srautą?
– Taip, mašinos yra didžiulė problema. Mokestis tam ir buvo įvestas, kad būtų reguliuojamas srautas. Bet 20 litų per mažai – mokestį rengiamės padidinti.
Juk dabar Klaipėdos kiemuose automobilį laikyti yra brangiau. O čia – sumoki 20 litų, įvažiuoji ir apsigyveni pajūryje už dyką.
– Kodėl Nidoje liko tiek daug nemokamų stovėjimo aikštelių? Ir prie jūros, ir centre. Jei kainuotų automobilio stovėjimas, žmonės negyventų jame savaitėmis.
– Norėjome, kad žmonės turėtų galimybę ir nemokamai pasistatyti. Kai pamatėme, kad tai didžiulė problema, leidome statyti mašinas ir mieste. Dėl to – ir triukšmas, ir tarša. Tai ne išeitis.
Turėjome planų už miesto, ūkinėje zonoje, kur dabar yra mokama stovėjimo aikštelė, statyti antrą aukštą. Tilptų 150 mašinų, atsilaisvintų kiemai. Bet negalime.
Turime dar buvusio aplinkos ministro Artūro Paulausko pasirašytą raštą, kad Neringoje negali būti dviaukštės automobilių stovėjimo aikštelės. Tokį sprendimą vėl priėmė VSTT. Argumentas tas pats – „vizualinė tarša”.
Matyt, tarnybai gražiau atrodo kiemuose ant žolės pastatyti automobiliai, nors už tai jų savininkai taip pat baudžiami.
Plovyklai – aukšti barjerai
– Nustebau pamačiusi, kaip automobilius nidiškiai ir jų svečiai plaunasi kiemuose, marių pakrantėse. Ar taip galima?
– Baisu! Nidoje gruntinis vanduo yra 2–3 metrų gylyje, tad šampūnas ir purvas patenka į vandenį.
O ką daryti? Turtingesni važiuoja automobilių plauti 100 kilometrų – į Klaipėdą ir atgal. Grįžta vėl apdulkėję.
Nidoje nėra nė vienos plovyklos. Vienintelės degalinės savininkai atnešė projektą rekonstruoti degalinę ir pastatyti ekologišką plovyklą.
Paprašė leidimo įrengti ir 7 kambariukų motelį, nes nei degalinė, nei plovykla savaime neatsipirks. Būtų ir septynios darbo vietos nidiškiams.
Saugomų teritorijų tarnyba buvo vėl kategoriška: ne!
– Kodėl?
– R.Baškytė pareiškė – būsiąs per didelis užstatymo plotas.
Išbetonuotoje didžiulėje degalinei priklausančioje aikštelėje netilps rekonstruotas pastatas, kai dėl to net nereikia išrauti nė vieno krūmo?
Galvoje netelpa tie argumentai. Kur tas gėris?
Ar kad gruntiniai vandenys, gamta teršiami, ar kad atsiras 7 kambariukų motelis, kurio tikrai reikia?
Įdomiausia, kad tas „per didelis užstatymo plotas” atsirado tik R.Baškytės galvoje – pati nusistatė, pati juo mojuodama ir prilipa iki Vyriausybės.
Žmonėms turi būti aišku – kodėl negalima? O mes girdime tik tokius ponios Rūtos argumentus: „Ne, mums tai nepatinka”, „Mes manome, kad per didelis”. O kur faktai, specialistų išvados? Ar tik vienas žmogus Lietuvoje gali būti specialistas?
Kada sugrius „Agila”?
– Kad Nidoje nėra ką veikti profesionalams, įrodė ir tas nelaimingas kultūros centro „Agila” restauravimo konkursas.
Pirmąją vietą iš 28 laimėjęs projektas VSTT vadovei R.Baškytei, turinčiai ne architekto, o geografijos lektoriaus specialybę, buvo nepriimtinas. Esą už tai Neringai mažų mažiausiai grėstų išmetimas iš UNESCO Paveldo sąrašo.
Kas čia darosi? Kokia padėtis dabar?
– Konkurse dalyvavo profesionalūs architektai. Laimėtojus išrinko ne Neringos savivaldybės nariai, o autoritetai – Lietuvos architektų sąjungos komisija. Kas gali būti autoritetingesni? Bet poniai R.Baškytei nepatiko, ir tiek.
– Gal būsimas kultūros centras per mažai priminė žvejo trobelę, kokias propaguoja VSTT?
– Jis priminė gintarą. Gal ir man ne viskas patinka, tačiau privalo spręsti profesionalai. R.Baškytė net pareikalavo, kad būtų įvertintas „pastato atsiradimo būsimas poveikis etnokultūrai”. Kas tai per daiktas, ir ar mes turime tapti žyniais? Aš per jaunas tai suprasti.
O dėl UNESCO – neseniai Nidoje vėl lankėsi du ekspertai. Jie mums neturėjo jokių priekaištų.
– Pasklido žinia, kad savivaldybė pasiduos, ignoruos pirmosios vietos laimėtojus ir vėl rengs naują „Agilos” rekonstrukcijos konkursą?
– Netiesa. Fiziškai nebespėtume. Iki metų pabaigos žūtbūt privalome panaudoti projektui skirtus 400 tūkstančių litų, mus spaudžia laikas. Antraip jie bus atimti, ir „Agila” amžiams liks vaiduoklis kiauru stogu. Kol sugrius.
Kiek mes derinome su R.Baškyte, kiek maldavome leidimo, nieko nepasiekėme. Dabar savivaldybė nutarė pirkti rangą ir rangovui pavesti atlikti visus projekto derinimo darbus. Kokį projektą pavyks suderinti, tokį ir statysime.
– Jeigu ne laimėjusį pirmąją vietą, tai gal paskutinę?
– Gali būti ir taip – girdėjome, kad R.Baškytei labiausiai jis patikęs. O aš norėčiau VSTT vadovei viešai pasakyti: „Miela Rūta, jūs saugote gamtą ir saugokite. Bet nesikiškite į projektavimo darbus, nereguliuokite pagal savo skonį, nes nesate specialistė.”
Esu įsitikinęs, kad Neringoje net už dyką niekas nebūtų galėjęs pastatyti tokio pastato kaip Sidnėjaus opera. Čia vieta tik žvejo trobelei.
Sovietiniai vaiduokliai
– Prakalbome apie kurorto įvaizdį. Automobiliais atvykstančius šiurpina kelias, o jachtomis atplaukiantys turistai tiesiog pakraupsta nuo Nidos prieplaukos vaizdo.
Juk ji neremontuota nuo sovietinių laikų?
– Taip. Bet negalime remontuoti, nes „Audronaša” įtraukta į valstybės saugomų objektų sąrašą kaip „unikalaus monolitinio betono statinys”.
– Bet jis visas aptrupėjęs, apsamanojęs, o iš laiptų į antrą aukštą kyšo net gelžgaliai?
– Na, ir kas? Tų laiptų negalime net pabetonuoti, nes reikia ekspertų išvadų. Reikėtų ir tos pačios rūšies betono kaip prieš 40 metų.
Norėjome iš baisiausios pastato pusės pastatyti gražų stiklinį atitvarą ir įrengti patikros punktą. Jis būtinas, nes daugiau kaip 12 keleivių turintis laivas negali išplaukti į Rusiją. Negalima! O kaip vieninteliam Nidos uostui atlikti funkcijas?
Prieplauka ir toliau šiurpins, nes valstybė neturi pinigų nei jai, nei kitiems čia saugomiems sovietiniams objektams, kurie įtraukti į sąrašą, suremontuoti.
Tai ne saugomų objektų, o saugomų vaiduoklių sąrašas. Jie bus „saugomi”, kol natūraliai sugrius. Atvykstantys UNESCO ekspertai kaskart stebisi, kad tebestovi tie baisuokliai. O mes juos saugome jau 22 metus.
– Nidoje poilsiaujantys baisisi dar vienu objektu – pačiame centre stovinčiomis buvusio žuvininkystės ūkio griuvenomis. Ar ir jos saugomos lyg kokie Pompėjų griuvėsiai?
– Būtent. Dabartinių objekto savininkų kova su VSTT dėl 2–3 metrų vyksta jau dešimtmetį. Čia seniai galėjo stovėti 4 žvaigždučių viešbutis su SPA.
Lietuva neturi kur apgyvendinti Nidoje besilankančių užsienio šalių vadovų, ES pareigūnų, ambasadorių, pagaliau ir šiaip turtingų žmonių. Kiek pajamų, darbo vietų prarandama!
Bet nei VSTT vadovei R.Baškytei, nei Kultūros paveldo departamento direktorei Dianai Varnaitei dėl to galvos neskauda.
– Bet Neringos savivaldybė kai ką ir pati gali padaryti. Antai poilsiautojus šiurpina centre sustatyti šviestuvų stiebai, šviečiantys kaip šviesoforai. Čia tai bent tinka kurortui! Ir kainavo pagal elitinio kurorto mastą – net 1,9 mln. litų!
– Tie šviestuvai gal ir man nepatinka, bet konkursą laimėjusi įmonė „Šviesos technologijos” nupirko juos dar prieš man tampant meru.
Šviestuvai kainavo 240 tūkstančių litų. 1,9 mln. litų skiriama visam Nidos centrui sutvarkyti.
Palaukime ir pamatysime, ką apšvies tie šviestuvai. Darbai prasidės rudenį. Gal kitąmet poilsiautojams patiks naujas Nidos centro vaizdas.
