Dažnas turistas, kuriam atostogų metu pasitaiko galimybė pamatyti didžiulį vėžlį, delfinų būrelį ar atsitiktinį ruonį, pasijunta bent akimirkai tikrai išsivadavęs iš savo kasdienės rutinos, pabodusios sterilios civilizacijos ir bent trumpam priartėjęs prie paslaptingo, o šiais laikais jautraus, itin pažeidžiamo gyvūnijos pasaulio.
Atostogaujantieji Graikijoje, Jonijos jūros salose, turi retą galimybę pamatyti čia kasmet kiaušinius perinčius didžiuosius jūrinius vėžlius logerhedus (lot. - Carreta carreta). Jų lizdų galima aptikti visose šio regiono salose, bet daugiausia randama Zakintos (arba Zante) saloje, Kalamakio, Daphni, Pelouzo, Marathonissi, Gerakaso, Sekanijos paplūdimiuose.
Didieji vandenų gyvūnai visiems sukelia stiprius jausmus, tačiau mažai kas žino, kad vėžlys, kurio protėviai prieš 70 milijonų metų plaukiojo šalia tiranozaurų, yra vienas iš tūkstančių, deja, negrįžtamai dingstančių naujojo pasaulio aukų. Todėl ne veltui kai kurios Europos paplūdimių zonos aptvertos raudona apsaugos juosta su užrašais: „Atsargiai! Vėžlio Carreta carreta lizdas“.
Didysis jūrinis vėžlys, logerhedas – vienintelis iš visų rūšių galintis nuplaukti iki pusantro tūkstančio kilometrų nuo savo gimtosios pakrantės, į kurią išgyvenusieji kartais sugrįžta ir po 25 metų kelionės. Iki šiol paslaptimi išlieka toks vėžlių sugebėjimas grįžti ten, kur gimė ir užaugo. Tačiau tam neabejotinai padeda sugebėjimas po vandeniu išbūti iki šešių valandų, o taip pat neįtikėtina uoslė, padedanti surasti maisto: jūros moliuskų ir augalų, krabų, medūzų.
Vyriškos lyties vėžliai retai kada išlipa į krantą, o štai patelės smėliu nusiiria tolėliau nuo vandens ir išsikasa lizdus. Kiekviename lizde padedama apie šimtą kiaušinių. Šio proceso metu vėžlio patelės akys prisipildo vandens, kuris išplauna druską ir smėlį. To nežinantiems gali susidaryti įspūdis, kad ji verkia.
Po dviejų savaičių išsiritę simpatiški vėžliukai yra absoliučiai vieniši ir iš karto yra priversti savarankiškai pasirūpinti savo likimu. Taip sutvarkyta pačios gamtos, tačiau privilioja vis daugiau žmonių, norinčių apsaugoti ir pagloboti mažus bejėgius padarėlius.
Kiekvieną liepą, rugpjūtį ir rugsėjį tūkstančiai didžiųjų jūrinių vėžlių mažylių išsiropščia iš savo lizdų Jonijos jūros salų pakrantėse ir patraukia vandens link. Ši kelionė – stulbinantis mažųjų mūsų brolių išgyvenimo ir išlikimo pavyzdys, nors didžioji dauguma vėžliukų, kurie tarsi juodi asteriksai mėnulio šviesoje nerangiai per smėlį ir negilias įdubas traukia į jūrą, joje bus suvalgyti žuvų ar ruonių, kiti bus sutraiškyti laivų propelerių arba įsipainios ir nugaiš žvejų tinkluose.
Daugelis mažųjų logerhedų net nesulauks galimybės išsiristi, nes per du mėnesius trunkančią inkubaciją vėžlių kiaušiniai bus iškasti šunų ar lapių, kitus, besiropščiančius iš lizdo ir nė nepradėjusius trijų-keturių dienų odisėjos, sudoros žuvėdros. Tad galbūt tik vienas iš tūkstančio kiaušinių išsiritęs vėžliukas suaugs.
Žmones tai jaudina, jie deda didžiules pastangas, siekdami apsaugoti šias dar gyvas savotiškas mūsų Žemės fosilijas, kurios per savo 150 milijonų metų egzistenciją sugebėjo išvengti dinozaurų likimo.
Gamta negailestinga ir įnoringa. Nuo 1984 m., kai pradėjo veikti ARCHELON savanorių organizacija, Zakintos pakrantėse aptinkamas vis mažesnis vėžlių lizdų skaičius. Ne vien tai, kad šiems vėžliams gresia išnykimas, bet jų neįtikėtinas ramumas ir atkaklumas, įspūdingas dydis, paslaptingumas, istorija traukia ne tik minias turistų, bet ir gamtosaugininkus, savanorius iš viso pasaulio. Pagrindinis pastarųjų darbas – poilsiautojams suteikti kuo daugiau informacijos apie vėžlius ir jų lizdus, prižiūrėti ir saugoti jų perėjimosi zonas.
Laganos paplūdimyje įsikūrusio Graikijos jūros nacionalinio parko darbuotojai pasirūpino, kad jame būtu uždraustas motorlaivių eismas. Graikijos vyriausybė išleido keletą įstatymų, ribojančių statybas vėžlių pasirinktose vietose. 1994 m. uždrausti naktiniai skrydžiai į Zakintos oro uostą ir iš jo, tokiu būdu saugant vėžlius nuo triukšmo. Globalizacija, gamtos tarša, deja, labai prisideda prie didžiulio vėžliukų mirtingumo. Ekonominė šalies krizė neaplenkė ir Zakintos nacionalinio jūros parko, ir organizacijos ARCHELON. Smarkiai sumažėjo iš užsienio, o ir iš kitų pačios Graikijos vietų atvykstančių gamtosaugos savanorių, ėmė trūkti lizdus prižiūrinčiųjų. Tuo vis dažniau pasinaudoja piktadariai. Gerokai sumenkus privačiai ir asmeninei labdarai, į pagalbą suskubo Aplinkosaugos ministerija. Pasaulinis gamtos fondas neseniai netgi nusipirko Sekanijos paplūdimį, kuriame vėžlių lizdai dabar akylai prižiūrimi.
