Šį rugpjūtį Maltą „išgarsino“ meningokokinės infekcijos sukelta lietuvės studentės mirtis. Nežinia, kur ji pagriebė mirtinos ligos užkratą – ten, Maltoje, ar kelyje iš jos. Tačiau susirgti ir paprasta persišaldymo liga ten nėra sudėtinga. Maltoje karšta, ir ranka tieste tiesiasi link ledų prikrautos sulčių ar kitokio gėralo stiklinės. Užtat geriau jau gerti paprastą, nors ir rankinėse saulės perkaitintą, vandenį. Mūsų šalies turistams, atrodo, Maltoje nesiseka. Pernai tuo pat metu – tą pačią Žolinės savaitę – iš viešbučio balkono iškrito lietuvė ir ji tik per plauką liko gyva. Laimei, ji tėškėsi ne tiesiai į grindinio akmenis. Krintančią ją pagavo ir smarkiai apdegino aplink pastatą išraizgyti elektros laidai.
Vairuotojai, juodukai ir keleivių „teisės“
Maltos negali būti per daug. Į ją galima sugrįžti užsimanius pamatyti, kaip pasikeitė pakrančių uolos, kurios kavinės išnyko ar kiek pabrango bilietai kelto, plaukiančio iš Maltos į Gozo salą.
Atrodo, dar tik treti metai, kaip Maltoje suklerusius senus, salos keliuose apdaužytus autobusus pakeitė „Ariva“ kompanijos mėlynašoniai. 12 eurų (per 40 litų), ir savaitę jais galima raižyti Maltą skersai išilgai, jei tik nepritrūksta kantrybės jų laukti.
Šalies ypatybė – autobusai gali vėluoti tiek, kiek jiems patinka. Gali nušvilpti iš panosės į stotelę atvažiavę gerokai per anksti. Gali vėluoti pusvalandį ar apskritai neatvažiuoti.
Tuos vėlavimus galima pateisinti numanant, kas vairuotojams nutinka kelyje. Jie patys pardavinėja bilietus, todėl įstringa stotelėse, kai iš paplūdimių ima traukti minios suskrudusių ir vienkartinius bilietus perkančių žmonių.
Vairuotojai leidžia ant galvos užlipti draugams, kurie zvimbia į ausį, aptarinėja svetimtaučių keleivių išvaizdą ir trukdo vairuoti.
Jie suakmenėja stotelėse, kai autobusą ima šukuoti keleivių kontrolė, mat koks nors juodukas lyg tyčia nusiperka perpus pigesnį bilietą (nuolaidos teikiamos tik nuolatiniams Maltos gyventojams) ir mojuodamas kontrolieriams atšviesta asmens tapatybės kortele įrodinėja, kad jo bilietas – kuo geriausias.
Lietuvoje tokius „santykius“ keleiviai su kontrolieriais išsiaiškina išlaipinti stotelėje. Maltoje juodukai „zuikiai“ nė per žingsnį nesitraukia iš savo vietos, kol jų išlipti maloniai nepaprašo lyg iš po žemių išdygę policininkai.
Svarbiausia – sutikti žmonės
„Jūs – ne mano keleiviai, – turistinio mikroautobuso vairuotojas Deividas italų porelei ištiesia jų kvitą. – Luktelėkit, tuoj kitas vairuotojas atvažiuos ir jus nuveš iki keltų perkėlos.“
Akis prasitrynęs vaikinas nukėblina atgal, į viešbutį, bet jo draugė nepajuda nė iš vietos. „Niekur neisiu. Už kelionę juk sumokėjau“, – suakmenėja viduryje gatvės.
Deividas – britas. Jis bando išlikti santūrus. Lipa atgal į „mikriuką“, užveda variklį. Važiuotų toliau, bet garbanota grakšti italė – nė iš vietos. „Pasitrauk!“ – šūkteli Deividas. „Aš sumokėjau“, – ta stovi lyg įbesta. „Traukis“, – mašina rieda merginai vos ne ant kojų. „Sumokėjau“, – toji nė krust.
Brito rankos ima virpėti iš įniršio. Jis traukia iš kišenės mobilųjį, ima grasinti policija, turistai-keleiviai – niurnėti, už mikroautobuso susirikiavę automobiliai – pypsinti. O italė toliau laikosi savo: „Sumokėjau.“
„Nusiramink. Ji su mumis“, – link merginos keiksmažodžių tiradą paleidusiam britui per petį patapšnoja iš kažkur išdygęs kito mikroautobuso vairuotojas.
„Durna boba“, – netikėtai lietuviškai išsprūsta britui Deividui. Vairuotojui, kurį italė įsiutino viduryje Maltos?
Per tą laiką, kol 57 metų Deividas išilgai perskrodžia Maltos salą, pasakodamas jos istoriją ir tai, kokį kino filmą ant kokios kalvos ir kada filmavo „Holivudas“, pavyksta išsiaiškinti, kad vyriškis kone metus yra gyvenęs Lietuvoje. Kažkokių darbo reikalų turėjo Kaišiadorių hidroelektrinėje. Ten jį ir „nukalė“ moteriškė, tekėjusi, anot Deivido, vien tik tam, kad gautų britišką pasą.
„Durna boba“, – dabar jau nepiktai pakartoja Deividas. Ir angliškai priduria, kad beprotiškai mėgo lietuviškus balandėlius.
Šiek tiek apie kainas
Deividas savo misiją atliko nepriekaištingai. Pakeliui surinktus turistus atvežė iki keltų perkėlos. Gozo saloje juos pasiėmė jau kitas vairuotojas.
Vis dėlto keliauti su italais viename mikroautobuse yra tikras pragaras. Jie žviegia vieni per kitus. Išlaipinti pasigrožėti bažnyčia, suvirsta į ją pusnuogiai. Ir nesupranta, kodėl prižiūrėtoja liepia apsisiausti ten pat sukrautais apdangalais.
„Kalbėkit itališkai“, – įsako „mikriuko“ vairuotojui. Ir tas lyg niekur nieko Gozo salos istoriją ima pasakoti kaip paprašytas, nors du trečdaliai keleivių nieko nesuprasdami karpo ausimis.
Vienam žmogui tokia kelionė mikroautobusu nuo namų Maltoje į Gozo salą, po ją ir atgal kainuoja 18 eurų (apie 62 litus). Brangoka, bet patogu. Antraip vien nuo sostinės Valetos iki keltų perkėlos autobusu tektų dangintis labai ilgai. Kelto bilietas į abi puses kainuoja 4,5 euro (apie 15 litų), užtat espreso kavos puodelis jame nekainuoja nė euro.
„Tik nevalgykite restoranuose kartu su visais. Geriau šiaip kur nors užkąskit. Bus gerokai pigiau“, – pamokė iš namų Maltoje išlydėjęs šeimininkas Henris. Jam už puikų dvivietį kambarį, pusryčius ir ramybę per parą teko mokėti po 36 eurus (apie 125 litus).
Didžiulė lėkštė salotų Gozo kavinėse, kaip ir Maltoje, kainuoja mažiausiai 6,5 euro (22 litus). Žuvies patiekalų kainos prasideda maždaug nuo 16 eurų (55 litų). Užtat maltietiško baltojo vyno taurei pakanka ir poros eurų (7 litų).
Nežinia, kiek pinigų pietums Goze paklojo italai, tačiau ir jie, ir dar keletas turistų, pamatę UNESCO saugomos šventyklos bilietų kainas, taip ir liko sėdėti prie jos vartų laukdami, kol kiti jas apžiūrės. 5,5 euro (apie 19 litų) už žvilgsnį „į akmenis“, jiems, atrodo, buvo per daug.
Vieni, bet ne vieniši
Žmonių prigrūsti paplūdimiai vargina visur, Maltoje – taip pat. Tačiau ši šalis kupina stebuklų, kuriuos sukuria joje gyvenantys žmonės.
„Išleiskite mus ant kalno“, – vairuotojo paprašo artėjančio vakaro iš paplūdimio išginti keleiviai. Autobusui užvingiavus aukštyn, jo durys atsiveria, išlipus – užsiveria.
Štai tuomet ir galima pamatyti, kokia graži yra Malta. Saulei artėjant prie laidos, karštis slūgsta, ir gamta suteikia galimybę porą valandų patrepsenti nuo minios nutolinančiais uolėtos salos takais.
Jūra ir uolos, uolos ir Viduržemio jūra. Štai ko tereikia – vienatvės, kad miestais užkimštoje Maltoje pasijustum beprotiškai laimingas.
