Šiuo draudimu siekta pažaboti laivavedžių savivalę – jie Minijos kaimo gale, Purvalankio protakos ir Minijos žemupio santakoje, daug metų priekrantės seklumas naudoja katerių ir valčių nuleidimui į vandenį.
Paupio pievą draustinio teritorijoje jie pavertė automobilių ratais suplūkta laivų, mašinų, priekabų, tinklų ir kitų rykų stovėjimo aikšte.
Minėtas eismo suvaržymas buvo inicijuotas Šilutės rajono tarybos nario, „Tvarkos ir teisingumo“ partijos skyriaus pirmininko Vaido Pavilonio, praėjus mėnesiui po jo paskyrimo į NDRP vadovo postą. Laimėjęs Saugomų teritorijų tarnybos skelbtą konkursą, į vadovo kėdę jis sėdo birželio gale.
Eismo draudimo per Purvalankio tiltą priemonė buvo įteisinta Šilutės savivaldybės saugaus eismo komisijoje, o visuomenei duotas ženklas – Nemuno deltoje savivalei ateina galas. Bet vasara jau skaičiuoja paskutines dienas, laivybos sezono įkarštis slopsta, o minėtas draustinių plotas kaip buvo automobilių su priekabomis prigrūstas, taip ir liko. Laivai į vandenį čia nuleidžiami be trikdžių.
Žadėtoji „plyta“, eismą draudžiantis ženklas, tilto per Purvalankio protaką prieigose, prabėgus kone pusantro mėnesio nuo minėtojo sprendimo, taip ir neatsirado.
„Kelininkai užsiėmę, delsia statyti“, - tik tokį komentarą pavyko direkcijoje gauti. Jei iki vandens turizmo sezono pabaigos kelininkai tebedels, nuotaika įpratusiems kairiąja Minijos priekrante naudotis laivavedžiams šiemet nesuges.
Bet gal „tvarkiečio“ vadovaujama direkcija, vandens turizmo sezonui baigiantis, revizuos minėtą sprendimą ir ims ieškoti būdų, kaip įrengti kairiajame upės krante būtiną ir ekologiškai saugų „slipą“? Jis čia būtinas, nes keliolikos kilometrų ilgio lankstą daryti iki laivų nuleidimo vietos jachtų prieplaukoje dešiniajame krante – brangu. Ir turtingi skaičiuoja degalų ir paslaugos kaštus.
Beje, V.Pavilonis neseniai vietinėje spaudoje pranešė apie dar vieną ketinimą. Tai laivavedžiams skirtų atokvėpio vietų įrengimas, kurių iki šiol pakrantėse nėra. Pramogautojai švartuojasi kur panorę, o po iškylų lieka krūvos šiukšlių. Netgi priešakinės Nemuno deltos rezervatinėje zonoje. Jei šio pažado vykdymas nebus vilkinamas, apsileidimo ženklų čia sumažės. Nes iki šiol jų -apstu.
Rezervatinės teritorijos Nemuno deltoje buvo pažymėtos prieš dvidešimt metų. Tada įbesti betono stulpai, kokiais tveriamos ganyklos, ant jų ranka užrašyta – rezervatas, ir stovi išsiklaipę, nublukę iki šiol. Tokie riboženkliai gamtos parke – tai lyg sąstingio paminklai.
Jei parko direkcija per dvidešimt metų tų (ir kitų) griuvenų neprisirengė pakeisti, gal nebuvo noro reprezentuoti kraštą kultūringais infrastruktūros akcentais? Vakarų Lietuvoje kasmet su kolega apvažiuojam visus iki vieno regioninius parkus, bet niekur neteko matyti dilgėlėse skęstančių riboženklių, aptriušusių informacinių stendų ar poilsio baldų,pažintinių takų, kaip yra NDRP .
Paimtų visi trys direkcijos vyrai bent kartą per mėnesį po dalgį į rankas – ir šabakštynų neliktų. Jei bent poilsinių pasuolėse ir pastaliuose žolę nupjautų, erkės žmogui ant kojų neropotų. Deja. Netgi senose kapinaitėse draustinio teritorijoje kaltinių kryžių papėdės užverstos medgalių kalnu. NDRP davė leidimą medžius kažkam čia išpjauti, o liekanos ant kapų liko užverstos. O juk čia ne tremtinių kapai Sibiro taigoje, o Mažoji Lietuva, kurią kūrė tose kapinaitėse palaidoti žmonės.
