Todėl žirgais po Lazdijų rajoną rugpjūčio 30-31 dienomis išsiruošę keliautojai neliko nusivylę. Per dvi dienas įveikta daugiau nei 70 kilometrų užmirštais keliais, miško takais ir laukais.
Prisimintas žvejų kelias
Ne vieną maršrutą parengęs Lazdijų žirgininkų klubas šį savaitgalį pasiūlė pradėti žygį nuo Sūduvos Šiluva vadinamos Kryžių koplyčios, esančios pietinėje Dusios pakrantėje, tarp Staigūnų ir Zebrėnų kaimų.
Tai – jau septintas paruoštas maršrutas žirgais po Lazdijų kraštą, o šioje kelionėje dalyvavo 50 žmonių ir 15 arklių. Saulėkaitoje lėtai judant, kartais ištvermingesni už žmones būdavo arkliai, o kartais – gyvūnai.
Nuo dzūkų jūra vadinamo Dusios ežero iki Lazdijų nėra greitkelio, bet šį kelią nuo seno žinojo žvejai, traukiantys tinklais seliavas ir vežantys parduoti į Seinus savo laimikį. Namo jie grįždavo nusipirkę druskos. Nuotykiais apipintas kelias šįkart vėl tapo išbandymų trasa.
Jojimas moko atsipalaiduoti
Lazdijų žirgininkų klubo vicepirmininkas Valdas Žička prisipažino, kad jodinėjimas teikia kur kas daugiau įspūdžių nei vykimas atostogauti automobiliu. Prieš keletą metų įsigijęs žirgą Sniegas vyras išmoko kur kas labiau džiaugtis gyvenimu.
„Nėra nieko maloniau, kaip atsigulus ant pievos girdėti rupšnojantį žolę žirgą. O jei dar Sniegas lyžteli ranką ar baksteli šnerve, vadinasi, aš jam esu reikalingas, jis mane pripažįsta“, – pasakojo V.Žička.
Jodinėjimas gali būti netgi savotiška terapija, padedanti atsikratyti stuburo skausmų. Sėdint ant balno kūno padėtis būna kitokia nei sėdint ant kėdės. Jojant kur kas didesnis krūvis tenka giliesiems raumenims. Kadangi arklys valdomas keliais ir blauzdomis, žmogus būna priverstas tiesinti nugarą, jis negali sėdėti balne sukumpęs.
Neatsilieka ir jaunimas
Šiame žygyje netrūko jaunimo, nes jodinėjimas tampa vis populiaresnis laisvalaikio užsiėmimas.
Kaunietė Aušrinė, šiuo metu studijuojanti informatiką Augsburgo universitete, Vokietijoje, nevadino savęs patyrusia jojike. Tačiau kai tik devyniolikmetė grįžta atostogauti į Lietuvą, visada randa laiko jodinėti.
„Kiekviename žygyje laukia daug netikėtumų. Netgi tas pats žirgas vieną dieną gali būti eiklus ir temperamentingas, o kitą dieną –– ramus kaip avelė“, – pasakojo kaunietė Aušrinė.
Jos treneris Algirdas Kuzmickas yra išauklėjęs ne vieną gabią jojikę. A.Kuzmickas stebėjosi, kad vis daugiau žirgais domisi merginos, o ne vaikinai. Treneris svarstė, ar neatsitiks taip, kad Lietuvoje geriausiais jojikais taps moterys.
Nervingų žmonių arkliai nemėgsta
Lazdijuose apsilankiusi tapytoja Neringa Kūlokaitė, kuri prieš keletą metų nujojo iki Juodosios jūros, tikino, kad moterys šį amatą gali įvaldyti ne prasčiau nei vyrai.
Prie Žiegždrių, netoli Kauno marių, įsikūrusi menininkė kartu su tėvu prižiūri 18 arklių. Kiekvieno žirgo skirtingas charakteris. Savo šeimininkę žirgas atpažįsta iš žingsnių, kvapo, kūno kalbos, gyvūnui yra svarbus netgi žmogaus kvėpavimo ritmas.
Turėti žirgą – tokią svajonę Neringa puoselėjo nuo vaikystės ir vis prašė nupirkti jai arklį. Kai Neringa sulaukė 12-ojo gimtadienio, tėvas iš tikrųjų padovanojo arklį.
„Žmonės gali daug ko pasimokyti iš arklių, nes jie yra arčiau gamtos, instinktai jų neapgauna“, – kalbėjo Neringa.
Kai tapytoja būna dėl ko nors susikrimtusi ar susijaudinusi, ji nesiartina prie žirgo, nes tokia būsena užsikrečia ir gyvūnas, tada kur kas sudėtingiau rasti bendrą kalbą.
Žirgas gali padėti net sunkiai sergantiems žmonėms, neįgaliems vaikams, išvaduodamas juos iš kūno sukaustymo. Kartą į sodybą užsuko moteris, kur atsivežė sunkiai judantį sūnų. Kai berniuką užsodino ant žirgo, Neringa stebėjosi, kad aikštingas gyvūnas pasidarė labai atsargus ir dėmesingas.
Legenda apie stebuklingą paveikslą
Įspūdingas žygio žirgais maršrutas driekėsi Lazdijų krašte. Žygis prasidėjo aplankius Kryžių šventovę.
Kryžiais pavadinta vietovė siejama su Švedų karo pradžia. 1701-1702 metais čia apsistojo Lietuvos kariuomenė, kuri privalėjo užkirsti kelią į Gardiną žygiuojantiems švedams. Kad laimėtų šį mūšį, vienas etmonas liepė ant skardos nutapyti Marijos paveikslą. Prie šio paveikslo stovykloje, ant Dusios ežero kranto įsikūrę lietuviai karštai meldėsi. Mūšį lietuviai pralaimėjo, o stovyklą užėmė priešai, tačiau paveikslą pavyko paslėpti vietiniams gyventojams.
Legenda byloja, kad prabėgus keleriems metams, toje pačioje vietoje pasimeldęs regėjimą atgavo apakęs šio mūšio dalyvis. Marijos paveikslas vėl buvo pakabintas ant kryžiaus. Pasklidus žiniai apie šį stebuklą, į Kryžius ėmė plūsti maldininkai.
1815 metais pradėta statyti koplyčia, o 1816 metais vyskupas Marciejevskis ją pašventino. Koplyčia nesugriuvo per du pasaulinius karus, bet 1963 metais sovietų valdžia ją sulygino su žeme. Atgavus nepriklausomybę koplyčia buvo atstatyta, o birželio 11-oji tapo Kryžių šventės diena.
Aplankyti ir piliakalniai
Nuo Kryžių koplyčios žygeiviai pasuko Straigiškės kaimo link, kur atsiveria milžiniška erdvė, nes pakylama į kalvą nuo kurios žvilgsnis klaidžioja po tolumoje plytintį Dusios ežerą.
Lazdijietis Benius Rūtelionis prisipažino, kad jam šis vaizdas – vienas gražiausių Lietuvoje. Iš tikrųjų niekas su juo nesiginčijo, nes daugelis čia apsilankė pirmą kartą. Į šią regyklą vedė tik siauras keliukas.
Žaliuoju tuneliu virtęs kelias toliau vedė į Trako mišką. Tai – vienintelė vieta Lietuvoje, kur auga bekočiai ąžuolai. Šis medis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Vėliau kirtę asfaltuotą kelią Lazdijai–Seirijai, jojikai ir karietos pasuko į Paliūnus, Buteliūnus, o prie Gegutės kaimo žygio dalyviams buvo net surengtos grybavimo varžybos.
Apsistojus Akmenių kaime nakvynei, kitą rytą žygis žirgais tęsėsi, pasukus Galadusio ežero link, aplankius Donato Mazurkevičiaus akmenų muziejuje „Jotvingių kiemas“, užsukus į Aštriosios Kirsnos dvaro sodybą, Rudminos piliakalnį, Šeštokus ir Vestaminus.