Mintis keliauti aplink pasaulį autostopu Karoliui ir Evelinai nenukrito iš giedro dangaus. Gyvendami Jungtinės Karalystės mieste Niukasle jie dažnai su kuprinėmis ant pečių lankė kalnus, gretimus miestus, užsienio šalis.
Karolis buvo kompiuterių inžinierius, o psichologijos ir meno terapijos studijas baigusi Evelina dirbo su socialiniais projektais, kai suvokė – norisi kai ko didesnio.
Žiūrėdami į pasaulio žemėlapį jie svarstė – kas, jeigu ne jie, kada, jei ne dabar?
Kaip išsiruošiama kelionei aplink pasaulį
Ar įmanoma be ypatingo pasiruošimo ir itin didelių finansų apkeliauti pasaulį? Į šį klausimą pirmiausia teko atsakyti Evelinai ir Karoliui. Apsvarstę įvairius įmanomus variantus, pasidomėję kitų žmonių patirtimi bičiuliai nusprendė: jei jau Anglijoje galima išgyventi su minimaliu biudžetu, tai turi pavykti ir bet kur pasaulyje. Jie planavo, kad maistui ir transportui kiekvienas per dieną išleis po 24 litus.
Pasiruošti kelionei užtruko tris mėnesius – susiplanuoti maršrutą, nusipirkti reikiamos įrangos ir susitaupyti pinigų.
Reikėjo numatyti daug ką – juk teks keliauti po skirtingas klimato zonas, taigi reikėjo drabužių ir šiltam, ir šaltam orui.
Kiekvienoje kuprinėje, kuri svėrė po maždaug 30 kilogramų, tilpo ne tik rūbai, bet ir higienos reikmenys, kompiuteris, foto įranga, knygų skaityklė. Tiesa, Karolis pabrėžia, technika – tai ne tik svoris kuprinėje, bet ir papildomas masalas piktavaliams, vagims, kurių nepavyko išvengti ir lietuviams.
Pora iš karto planavo, kad nakvos arba pas vietinius, arba palapinėje, tad pasiėmė ir ją.
Svarbiausias dalykas tokioje kelionėje? „Žinoma, pasas“, - neabejoja Evelina.
Išvykdami iš Lietuvos bičiuliai pasirūpino tik Kinijos viza. Visas kitas vizas jie nutarė gauti pačios kelionės metu.
Atsisveikinę su namiškiais Karolis ir Evelina į didžiąją savo gyvenimo kelionę išvyko vos atšventę 2012 metų pradžią.
Poros maršrutas driekėsi žemyn Europa iki Turkijos, per Aziją Australijos link, toliau sekė – Šiaurės ir Pietų Amerikos, Afrika ir aukštyn per ją ir Europą – atgal į Lietuvą.
Lietuviams užleisdavo net savo lovas
Jau Lenkijoje lietuviai pajuto, kad įgyvendinti savo svajonę – apkeliauti pasaulį autostopu – nebus sudėtinga. Karolį ir Eveliną nustebino, kad juos vežę žmonės nuoširdžiai domėdavosi kelionės idėja ir maršrutu. „Lenkijoje vairuotojai racijomis pranešdavo kitiems, kad štai – keliauja lietuviai, ir reikia toliau juos pavežėti“, - prisimena Karolis.
„Apskritai visos kelionės metu labai daug padėjo visiškai nepažįstami žmonės. Dabar sakome, kad pasaulis mums ir padėjo mūsų gyvenimo kelionėje“, - pasakoja Evelina.
Ypač ryškiai lietuviai prisimena nutikimą Kirgizijos kalnuose. „Kalnuose įstrigome prasidėjus pūgai. Oro temperatūra buvo minus 20, man aplink barzdą susidarė varvekliai, Evelina susirgo. Nebuvo aišku, kur, kada ir kaip valgysime, kur sušilsime“, - prisimena Karolis.
Tąkart, kaip ir daugelyje kitų situacijų, jiems padėjo vietiniai žmonės.
Karolis ir Evelina tikina, kad azijiečiai – bene svetingiausi jų sutikti žmonės. Jie lengviausiai ir paveždavo, ir nakvynę suteikdavo.
„Kartais dienų dienas neišleisdavome nė lito, nes mumis pasirūpindavo geri žmonės. Azijoje žmonės kartais net savo miegamąjį apleisdavo, kad tik galėtų svečius apnakvindinti“, - pasakoja Evelina.
Panašiai ir keliaujant autostopu – įsišnekėjus vairuotojai taip susidomėdavo po pasaulį keliaujančiais lietuviais, kad norėdavo parodyti savo šeimoms. Kad nesudarytų jį priimančioms šeimoms nepatogumų, lietuviai dar prieš kelionę nutarė nebesilaikyti tik vegetariško mitybos režimo.
Kitas įsiminęs pavyzdys – iš Australijos. Sėdėdami paplūdimyje su kuprinėmis lietuviai patraukė vienos moters dėmesį. Užsimezgus pokalbiui ir susibičiuliavus, ši ne tik lietuvius apvežiojo po gražiausius vietos paplūdimius, bet ir pavežėjo gal 200 kilometrų išklysdama iš savo maršruto.
Keliautojai pastebėjo, kad Azijos ir Australijos žmonės – atviresni ir draugiškesni. Tuo tarpu tokioje šalyje, kaip Venesuela, vairuotojai būdavo atsargesni, ten reikėdavo ilgiau palaukti mašinos. Kita vertus, jei Venesueloje ar Kolumbijoje pakeleivingas automobilis sustos, tai jo vairuotojas norės ir pakalbėti iš širdies, ir namo parsiveš.
O Aliaskoje Karolio ir Evelinos laukė ir visiškai nemokama ekskursija oru - vietinis pilotas pasisiūlė savo lėktuvėliu lietuvius paskraidinti po nuostabios gamtos valstiją. „Kitu atveju mums tai būtų buvę neįkandami pinigai“, - pripažįsta Evelina.
Negana to, lietuvė mano, kad tokių įspūdžių jie nebūtų patyrę, jei ir būtų galėję sau leisti mokamą apžvalginę ekskursiją: „Mat daugiausia mūsų pažinimui davė tas ryšys, kuris bekeliaujant užsimezgė su pilotu“.
Kelionės metu lietuviai bendravo anglų, rusų, ispanų kalbomis ir gestais – pastaraisiais daugiausia teko bendrauti Kinijoje, kurios žmonės beveik nemoka jokių užsienio kalbų. Vos atvykę į naują šalį lietuviai taip pat pasidarydavo glaustą kiekvienos šalies kalbos žodynėlį.
Buvo susigalvoję specialus saugumo gestus
Tiesa, kelionės metu teko patirti ir nemalonių situacijų. Antai dar pirmoje kelionės dalyje, Turkijoje, lietuvių tik per plaukė neapvogė turkas vairuotojas.
Sustojusio automobilio vairuotojas iš karto pasirodė keistas, kalbėjo esąs policininkas, nors buvo akivaizdu, jog nėra. Lietuviai ne kartą prašė vairuotojo sustoti, tačiau jis nepakluso. Galiausiai, kai sustojo, Evelina išlipo iš bagažinės išimti savo daiktų. Ši buvo uždaryta. Automobilis pradėjo judėti.
Laimei, Karolis ir Evelina jau prieš kelionę buvo sutarę, kad tranzuojant, išlipus iš automobilio, niekuomet neuždarys visų durų. Tad Turkijoje, kai pradėjo judėti automobilis su keliautojų daiktais, Karolis šoko į automobilį ir griebė vairuotojui už gerklės. Persigandęs turkas sustojo ir keliautojai atgavo savo daiktus.
Keliautojai dar prieš išvyką buvo susigalvoję ir ženklus, kuriuos, esant reikalui, galėtų parodyti vienas kitam, jeigu jaustųsi nesaugiai.
Tiesa, jie neapsaugojo, kai lietuviai kitą kartą susidūrė su vagimis. Tai nutiko Amerikoje keliaujant Misisipės upe kanoja, kurią Karoliui ir Evelinai penkioms savaitėms paskolino vietos lietuviai.
Karolis ir Evelina buvo apsistoję kempinge, kai visus jų daiktus pavogė vietiniai paaugliai. Laimei, lietuviai viską atgavo, nes spėjo pamatyti ir pasivyti nubėgančius vagišius.
Gąsdino ir Aliaskos grizlis, ir PAR areštinė
Kalbėdami apie ekstremaliausius kelionės įspūdžius, lietuviai sako, kad tikrąjį išgąstį patyrė Aliaskoje, kai susidūrė su grizliu.
„Atsidūrėme maždaug 20 metrų nuo grizlio. Laimei, prieš įeidami į šį natūralios gamtos parką buvome pamokyti, kad grizlius nubaidysime visaip šūkaliodami ir grūmodami rankomis. Ir žvėris atsitraukė“.
Po tokio susidūrimo su grizliu netgi Amerikos kojotai nebebuvo tokie baisūs.
„Apskritai visos kelionės metu jautėmės, kad mums tiesiog labai sekasi. Kartais žmonės stebėdavosi mūsų kelionės būdu. Pavyzdžiui, Karakase, Venesuelos sostinėje, vienas sutiktas žmogus niekaip negalėjo suprasti: „Ką jūs darote, gi čia Karakasas! Čia žmonės grobiami tiesiog gatvėse!“ - prisimena Evelina ir priduria, kad visos kelionės metu neteko nė karto panaudoti dujų balionėlio, kurį iš Lietuvos nusivežė iki pat Australijos. Dar vieną tokį jie įsigijo Amerikoje.
Ne mažesnį išgąstį nei Aliaskoje keliautojai patyrė, kai buvo deportuoti iš Pietų Afrikos Respublikos. Čia jie atskrido iš Brazilijos, o PAR buvo tik tranzitinė šalis prieš skrendant į Zimbabvę.
Bet lietuviai neturėjo informacijos, kad norėdami keliauti per PAR jie turėjo turėti tranzitinę vizą. Šia jie nebuvo pasirūpinę, todėl jau oro uoste buvo areštuoti.
„Mus uždarė į klaikiai mažą patalpą, kurią juokais praminėme beprotnamiu, mat jame jau buvo uždaryta ir gana agresyvių žmonių“, - prisiminė Karolis.
Laimei, visą atsakomybę už šį nesusipratimą prisiėmė oro bendrovė, kuri deramai nepatikrino lietuvių bilietų ir nepamatė, kad šie neturi PAR vizos. Oro bendrovė sutiko savo lėšomis išskraidinti lietuvius iš PAR.
Sugriuvo išankstiniai stereotipai
Tuo pat metu Evelina pripažįsta, kad Afrikoje, nepaisant streso vos į ją atskridus, patyrė ir pačias įspūdingiausias akimirkas. Pavyzdžiui, spalvingajame Sudane, kur griuvo ir išankstiniai stereotipai apie jį, kaip apie labai nesaugia šalį.
Iranas lietuviams taip pat paliko nepamirštamą įspūdį – čia keliautojus sužavėjo vietos žmonių svetingumas ir atvirumas, kurie tarsi prieštarauja Vakarų žiniasklaidos kuriamam Irano įvaizdžiui.
Tuo tarpu, priešingai savo įsivaizdavimui, niūrų įspūdį Karoliui ir Evelinai paliko Amerika. „Mus nuvylė beprotiškas vartotojiškumas, žmonėms trūksta gilumo. Galiausiai Amerikoje netgi nesijautėme saugiai“, - neslepia Evelina.
Kelionės išlaidos: kiekvienai dienai – po 25 litus
Kalbėdami apie savo kelionės pamokas, Karolis ir Evelina pabrėžia: prieš išvykdami jie nesitikėjo kokio nors nušvitimo, bet jis įvyko. „Kelyje pajutome viso pasaulio pulsą. Nors ir nesigilinome į vieną tautą, norėjome pajausti, kaip mainosi kultūros ir kaip skirtingos šalyse gali būti susijusios“, - pasakoja birželį į Lietuvą sugrįžę Evelina ir Karolis.
Kelionė išgrynino ir jausmus. „Kelionėje viskas stipriau ir ryškiau – skausmas, džiaugsmas, liūdesys, pyktis. Kelionė nutraukia visas kaukes. Matėme save visokiose situacijose“, - neslepia jie, kelionės metu iš bičiulių tapę mylimaisiais.
Evelina priduria, kad ilgi pokalbiai buvo jų vaistas nuo visko: „Niekada neidavome miegoti susipykę“, - sako keliautoja ir priduria, kad pyktis teko dėl visko – tiek dėl buities, tiek dėl vertybių“.
O jos pasikeitė. „Iki kelionės dažnai sureikšmindavome visiškai nesvarbius dalykus. Dabar daug kas atrodo smulkmena. Pasikeitė ir mūsų požiūris į daiktus, dabar jų mums reikia gerokai mažiau. Metus laiko namus turėjome ant pečių ir to mums visiškai pakako“, - sako Karolis.
Vaikinas skaičiuoja, kad kelionės metu išleido tiek, kiek ir tikėjosi, o gal ir mažiau. Padalijus visas išlaidas – apie 30 tūkst. litų - dienomis, kiekvienai kelionės dienai teko po 25 litus asmeniui. Tiesa, dviem skrydžiams – iš Australijos į Ameriką ir iš Pietų Amerikos į Afriką - lietuviai užsidirbo kelionės metu. Juos buvo įdarbinę Australijos lietuviai.
Be to, pinigų atsiųsdavo ir jų dienoraščius „Itervitae” skaitydavę žmonės.
Pasikeitė ir keliautojų požiūris į Lietuvą ir lietuvius. Apkeliavę dešimtis skirtingų šalių, patyrę daugybę kultūrinių pokyčių, Karolis ir Evelina tikina, kad gyventi norėtų likti Lietuvoje.
