Didžiojo Tibeto suklestėjimas
Tibeto istorija šaknimis nueina į žmonijos civilizacijų apyaušrį, tačiau šalis į plačiuosius tarptautinius vandenis išplaukė tik VI a. gale VII a. pirmoje pusėje, valdant Namri Songtsenui ir jo sūnui Songtsenui Gampo. Pastarasis, augant Sniegynų šalies galybei, ėmė kilmingas nuotakas iš kaimyninių kraštų, tarp jų – ir kinų princesę Weng Cheng bei Nepalo karaliaus dukterį Bhirkuti. Songtsenas Gampo įkūrė ir valstybės sostinę Lhasą. Maždaug tuo pat metu ant Pasaulio stogo, persiritęs per Himalajų kalnus, pirmuosius daigus suleido budizmas.
Vėliau, valdant didžiajam dharmos campo (iš tibetiečių k. „galingasis“) Trisongui Detsenui, Tibetas vis plėtė savo teritoriją ir nuolat kariavo su Kinija. 763 m. jungtinės tibetiečių ir tiurkų-mongolų pajėgos įsiveržė į kinų Šensi provinciją ir užėmė sostinę Čanganą, ją sugriovė ir apiplėšė.
780 m. tibetiečių armija užėmė Dunhuango miestą. Tibetas iš Kinijos pareikalavo valstybių lygybės pripažinimo ir naujų teritorijų. Padangių imperija, neturėdama kur trauktis, buvo priversta pasirašyti taikos sutartį žeminančiomis ir gėdingomis sąlygomis.
Sutartis buvo pasirašyta ir sutvirtinta priesaikomis ant Cin upės kranto. Taip Tibetas pradėjo kontroliuoti svarbaus karavanų kelio, jungiančio Rytų ir Vakarų pasaulius, ruožą. Bet šito klestinčiam Tibetui pasirodė maža, ir 791 m. Sniegynų šalis prisijungė Chotaną.
Po Trisongo Detseno, kuris prarado savo galias VIII ir IX a. sandūroje, sekė nykokas, bet trumpas rietenų dėl valdžios periodas. Po to galingojo šalmą užsidėjo Ralpacanas. Jis toliau spaudė Kiniją.
Galų gale 822 m. pasirašyta dar viena sutartis. Ji buvo iškalta trijose stelose. Viena stela pastatyta netoli Džokhango vienuolyno, kita – tuometinėje Padangių imperijos sostinėje Čangane, o trečia – ant ribos, skiriančios Tibetą ir Kiniją. Sutartį paliudyti buvo pakviestos „Trys budistinės brangenybės“ – Buda, Dharma ir Sangha, – pasitraukę anapilin šventieji, taip pat Saulė, Mėnulis, planetos bei žvaigždės.
Tarp kitų dalykų sutartyje buvo pažymėta, jog į rytus nuo sieną tarp valstybių žyminčios stelos yra Didžioji Kinija, o į vakarus plyti Didysis Tibetas, ir nuo šiol nė viena iš šalių neturi teisės įsibrauti, plėšti kitos žemių ar iš naujo perdalinti teritorijas.
Stiprėjanti mongolų įtaka
Ant Pasaulio stogo įsigalint budizmui, aristokratijos įtaka silpo, o kulto tarnų – stiprėjo, ir palaipsniui ne tik religinė, bet ir pasaulietinė valdžia perėjo į lamų rankas. XIII a. viduryje Sakya dvasinės linijos išminčius Kunga Gyaltsenas, dar žinomas kaip Sakya Pandita, išvyko trijų metų kelionei po Mongoliją, kur susitiko su Čingischano anūku Godan Chanu ir pasiūlė jam tapti Tibeto siuzerenu. Iš tiesų tibetiečiai neturėjo kitos išeities, nes aplink jų šalį jau zujo klajoklių ordos.
Įdomu, kad Sniegynų šalies kontrolę mongolai įgijo anksčiau, nei pradėjo valdyti Kiniją. Ši kontrolė buvo abipusiai naudinga. Mat mongolai garantavo Tibeto apsaugą, o Sakya sektos galva tapo ne tik tibetiečių, bet ir mongolų dvasiniu lyderiu. Be to, Sakyapa užsitikrino religinę ir pasaulietinę valdžią savo šalyje. Vėliau kitas Čingischano anūkas Kublai Chanas irgi palaikė didžiulę šio religinio ordino įtaką visame Sniegynų krašte.
Tarp kitko, būtent Kublai Chanas 1271 m. įkūrė mongolišką Yuanų imperatorių dinastiją nugalėtoje Kinijoje. Faktiškai mongolai tuo metu valdė ir Vidurio valstybę, ir Tibetą. Taigi anuomet kinai Tibeto nevaldė, priešingai nei jie moderniaisiais laikais teigia savo propagandinėse kalbose Azijos istorijos nežinantiems Vakarų pasaulio gyventojams.
Žlugus Yuanų dinastijai Padangių imperijoje 1368 m., Tibetas ir Kinija atgavo nepriklausomybę ir vėl tapo atskiromis suvereniomis valstybėmis. Tačiau mongolų chanai ir Vidurio valstybės Mingų bei Qingų dinastijų imperatoriai, matydami, jog tibetiečiai susitelkę ne į karybą, o į religiją, ir toliau įvairiais istorijos laikotarpiais kišosi į Sniegynų šalies vidaus reikalus.
Britanijos liūtas Sniegynų žemėje
Maža to, XIX a. gale savo trigrašį ant Pasaulio stogo iš kolonizuotos Indijos teritorijos pabandė įkišti ir Didžioji Britanija. Pirmasis bandymas įsibrauti 1873–1874 m. buvo nesėkmingas. Po šio incidento Tibetas europiečiams užsidarė aklinai. Tačiau ūkanotojo Albiono kareivos nenusiramino. Po 30 metų jie, gerai techniškai pasiruošę, ryžosi dar vienai avantiūrai.
1904 m. kovo 18 d. britų ekspedicinis korpusas įsibrovė į Sniegynų šalies valdas ir tiesiog sušaudė simbolinę tibetiečių armiją, kuriai vadovavo generolas Lhawangas. 1904 m. rugpjūčio 4 d. anglai įžengė į Lhasą. Nusispjovę į visus vietinių magų prakeiksmus, nekviesti svečiai vaikštinėjo po Dievų miestą kaip po kokį kalnų kurortą.
Dalai Lama XIII Thuptenas Gyatso pabėgo iš Lhasos, stengdamasis prasiveržti į Rusiją, bet teko apsistoti Ugroje, kinų kontroliuojamoje Mongolijoje. Imperatoriaus Nikolajaus II užtarimo Dalai Lama ieškojo ne šiaip sau, nes nuo Jelizavetos ir Jekaterinos II laikų Rusijos carų šeima Tibete, Mongolijoje, Buriatijoje ir Kalmukijoje buvo laikoma Baltosios Taros – religijos, šalies ir žmonių gynėjos – įsikūnijimu. Be to, anuo metu didžiulę įtaką Thuptenui Gyatso darė carinėje Rusijoje gimęs buriatų kilmės lama Agvanas Dordžijevas. Tačiau Nikolajaus II dvaras tibetiečius paprasčiausiai išdavė.
Sniegynų kraštas – užkulisinių susitarimų pinklėse
1906 m. rugpjūčio 27 d. Anglija ir Kinija pasirašė sutartį dėl bendro Tibeto ekonominių klausimų sprendimo. Be to, 1907 m. rugpjūčio 31 d. Anglija ir Rusija pasirašė susitarimą, savo dvasia ganėtinai panašų į Molotovo-Ribentropo paktą. Pagal jį Tibetas pateko Didžiosios Britanijos, o Mongolija – Rusijos interesų sferon.
Dalai Lama XIII, nebeturėdamas ką daugiau daryti, kinų imperatoriaus regentės Cixi kvietimu nuvyko į Pekiną. Ten apie metus pralaukė žeminančio Padangių valdovės priėmimo. Deja, tai buvo Qingų dinastijos agonija. Iš karto po Cixi mirties Kinija į Tibetą įvedė kariuomenę. Dalai Lamai XIII ir vėl teko ieškotis politinės paramos, tą kartą – Didžiosios Britanijos kontroliuojamame Sikime.
Po 1911–l912 m. Xinhai revoliucijos, kurios metu buvo padarytas galas Qingų dinastijos viešpatavimui Vidurio valstybėje ir panaikinta imperatorių valdžia, Mongolija ir Tibetas paskelbė nepriklausomybę. Mat iki tol Sniegynų kraštą su Kinija realiai siejo tik vasalinė feodalinė Tibeto valdovų, kuriais pastaruosius šimtmečius buvo Dalai Lamos, priesaika Vidurio valstybės imperatoriui.
Pastarajam praradus valdžią ir galias, Bod su Kinija nebesaistė jokie oficialūs ryšiai. O 1913 m. Mongolija ir Tibetas Ugroje apsikeitė abipusiu suvereniteto pripažinimu. Šių šalių nepriklausomybę palaikė ir tarptautinė konferencija Simloje, Indijoje.
Iki pat 1950 m. Tibetas gyvavo kaip laisva nepriklausoma valstybė. Visai kaip mūsų gintarinė Lietuva tarpukariu. Pavyzdžiui, 1947-iais Indijos iniciatyva Delyje vykusioje visos Azijos konferencijoje Sniegynų šalį atstovavo jos delegacija, o Tibeto vėliava plevėsavo drauge su kitų valstybių vėliavomis.
Tačiau didingas kalnynų kraštas jau buvo pasmerktas. Tibeto armijoje buvo tik apie 10 tūkst. kareivių, ji teturėjo 50 patrankų, 250 minosvaidžių ir 200 kulkosvaidžių. Ši kariuomenė buvo sukurta tik dėl akių, nes tibetiečiai pastaruosius tris šimtus metų mažai dėmesio skyrė karybai. Atvirkščiai – bet kokia gyvybės forma buvo labai vertinama. Net gyvūnų skerdimas arba medžioklė buvo smerktini aktai ir centrinėse provincijose draudžiami. Išimtys skersti ir prekiauti mėsa taikytos tik ten gyventi atsikrausčiusiems musulmonams.
Kinų klasta
1949-iais, kai tik valdžią Vidurio valstybėje į savo rankas paėmė maoistai, vienas pirmųjų jų tikslų buvo užgrobti Bod žemę. Po to, kai 1950 m. Tibeto armija buvo sutriuškinta prie Čamdo, tibetiečiai masiškai pradėjo praktikuoti magdon ritualą, kurio tikslas – neleisti įsiplieksti karui.
Kalniečiai kinų net nelaikė įsibrovėliais. Vietiniai okupacijos faktą suvokė kaip išpuolį ne prieš valstybę, bet prieš religiją, o komunistus vadino tikėjimo priešais.
Vos atvykę į Sniegynų šalį, Mao Zedongo pasekėjai tarp paprastų žmonių varė propagandą, esą jie įveikę gausybę kliūčių, kad patektų čia tik su vienu vieninteliu tikslu – tarnauti Tibeto liaudžiai. Ir esą, kai tik šis kraštas bus modernus ir industrializuotas, draugai kinai tuojau pat išvyksią namo, nepraleisią kalnynuose nė vienos nereikalingos dienos. Ir kol jie būsią ant Pasaulio stogo, nuo vietinių žmonių galvų neva nenukrisiąs nė plaukelis.
Iš tikrųjų iš pradžių taip ir buvo: kinai veidmainiškai taikėsi prie vietos papročių, atsižvelgė į čiabuvių kultūrą. Tai, beje, iš dalies lėmė 1951 m. susitarimą.
Susitarimas dėl „taikaus Tibeto išlaisvinimo“, pasirašytas Pekine 1951 m. gegužės 23 d. tarp Vidurio valstybės ir Sniegynų šalies vyriausybių, garantavo Tibetui, kad ten išliks lig tol buvusi politinė socialinė krašto sankloda.
Be to, dokumente buvo parašyta: „Centrinė Kinijos valdžia nekeis politinės sistemos, esančios Tibete, taip pat Dalai Lamos nusistovėjusio statuso, funkcijų bei įgaliojimų. Įvairių rangų pareigūnai ir toliau liks savo postuose. Pančen Lamos statusas ir įgaliojimai bus išlaikyti. Religiniai tikėjimai, papročiai ir Tibeto liaudies įpročiai bus gerbiami, o lamaistiniai vienuolynai bus globojami. Centrinė valdžia nesikiš į vienuolynų gaunamas pajamas“.
Žinoma, Tibeto kapituliaciją iš esmės lėmė gausi ir labai raudona kinų armija, besibrazdinusi rūsčiojo plokščiakalnio prieigose. Kitos priežastys, dėl kurių Tibetas, abejingai stebint tarptautinei bendrijai, atiduotas sudoroti chaniams, buvo kelios.
Tarp šventusių Antrojo pasaulinio karo pergalę šalių sąjungininkių buvo ir Kinija, tad natūralu, kad ji, perdalijant pasaulį, pareikalavo savo pyrago gabalo. Indija, įstengusi tuo metu nusimesti Didžiosios Britanijos kolonijinį jungą, nenorėdama aštrinti santykių su kaimyne tapusia Kinija, elgėsi išdavikiškai ir dviprasmiškai.
Pokarinė tarptautinė visuomenė, užsiėmusi savo šalių atstatymu, beveik nekreipė dėmesio į Centrinės Azijos regioną. Atvirai kalbant, tik Šiaurės Amerikos ir Senojo žemyno šviesiausi intelektualai težinojo, kad iš viso yra tokia šalis kaip Tibetas, nors ši savo plotu buvo bene didesnė už visą Vakarų Europą. Tad niekam kalnynų įvykiai faktiškai ir nerūpėjo.
Kinijos ir Tibeto santykių istorija XX a. – kitoje pasakojimo dalyje.
