Iš tikrųjų tibetiečiai net nenumanė, kuo pavirs jiems garantuota autonomija, nes tarpvalstybinių santykių patirtis bylojo, jog dalinė priklausomybė nuo rytinio kaimyno – nieko ypatinga. Netgi tuo metu, kai Tibeto religiniai valdovai buvo Vidurio valstybės imperatorių vasalais, kinai niekuomet realiai nesikišo į vietos papročius ir gyvenimo būdą, jie viso labo Lhasoje laikė imperinės valdžios atstovą ambanį ir minimalų šimto dviejų šimtų karių ekskortą.
Atvykęs į Sniegynų žemę raudonasis karinis kontingentas iš pradžių elgėsi pagarbiai ir disciplinuotai: nelėbavo, negirtavo, neplėšikavo, to, beje, negalima buvo pasakyti apie tibetiečių armiją. Vėliau paaiškėjo, kad tie kinai buvo ne eiliniai kariai, o kadriniai elitiniai, specialiai parengti partijos nariai.
Tuo metu maoistai nusprendė eksportuoti pasaulinę revoliuciją ne per apačias, kaip pagal jų marazmines teorijas turėtų būti, bet per viršūnėles. Būtent Tibeto aristokratus ir lamas, o ne paprastus žmones jie pasirinko kaip sąjungininkus, ir dalis Tibeto kilmingųjų bei kulto tarnų noriai bendradarbiavo su kinų komunistais, kol šie neatskleidė savo tikrojo veido.
Maoistai orientavosi į aristokratiją todėl, kad vietiniai valstiečiai ar gyvulių augintojai buvo pernelyg religingi ir konservatyvūs – kur ten jie supras pasaulinio komunizmo idėjas. O jaunimui kinų politrukai protus išūžė pasakojimais apie visa apimančią industrializaciją ir mechanizaciją, esą kai nugalės pasaulinė revoliucija, visi bus lygūs ir užsiims vien tuo, kad valgys, o kas norės, ūpui pakelti galės medituoti ir melstis. Viską už žmones neva nudirbs mašinos. Ta proga kinai išrado net „Stebuklingo rato“ teoriją. Kai kurie tibetiečiai po tokio apdorojimo buvo gatavi patikėti, kad nugalėjus pasauliniam komunizmui, jie niekuomet net nepasens.
Svarbiausia raudonųjų velnių priemonė, naudota „atvedant į protą“ tibetiečius, buvo kiniškų sidabrinių dolerių da yuan paleidimas į apyvartą Sniegynų krašte. Tie, kurie bendradarbiavo su komunistais, pinigais buvo tiesiog apiberti. Jais gausiai mokėjo ne tik Tibeto pareigūnams, bet ir paprastiems chalopams, kurie kinams tiesė kelius. Net vaikams, lankiusiems naujai įsteigtas kinų mokyklas, beje, be jokios prievartos, buvo atlyginama, mokinius aprūpindavo uniformomis ir kitokiomis žemiškomis gėrybėmis.
Tarp kinų kompartijos elito netgi atsirado posakis, esą sidabrinių dolerių mokant tibetiečiams išleista tiek, kad užtektų išgrįsti kelią nuo Pekino iki Lhasos. Kalniečiai, žinoma, nesumojo, už ką kinai jiems taip dosniai moka, – jie juk savo rankomis nutiesė strategines magistrales raudonajai gvardijai persidislokuoti vis toliau į vakarus, Indijos sienos link.
Raudonasis drakonas išsišiepė
Nors tibetiečiai save laikė indų rasės atstovais, giminingais ladakiečiams, butaniečiams, sikimiečiams, vieną dieną netikėtai paaiškėjo, kad jie yra kinų bendrataučiai! Kai raudonasis drakonas prašiepė nasrus ir nusimetė avinėlio kailį, 1954-iais Khame prasidėjo sukilimas ir po trejų metų pasiekė kulminaciją. Tuomet kinai masiškai bombardavo Khamo ir Amdo regionus. Nuo tada stichiški partizaniniai veiksmai peraugo į nuolatinį karą.
Ilgą laiką ginkluoti khampų būriai nepasidavė grobikams. Sukilėlių kariuomenė svyravo nuo 30 tūkst. iki 50 tūkst. žmonių. Ir ginklais, ir pinigais jiems padėjo pavėluotai atsibudusios JAV ir Sovietų Sąjunga. Viskas baigėsi tuo, kad 1959 m. aukšti kinų pareigūnai pareikalavo Dalai Lamos pasiųsti reguliarią Tibeto kariuomenę prieš sukilėlius. Tačiau Jo Šventenybė atsisakė.
1959-ųjų kovo 10 d. kinų valdžios atstovai pakvietė Tenziną Gyatso apsilankyti, kad pademonstruotų savo ir Tibeto vadovo vienybę. Bet tai buvo padaryta netinkamu būdu. Visų pirma pakvietimas nebuvo derinamas su Tibeto ministrų kabinetu, o Dalai Lama buvo kviečiamas be jo titului deramos palydos. Kalniečiai tokį elgesį traktavo kaip nacionalinį įžeidimą.
Tai tapo lemiamu postūmiu visuotiniam sukilimui. Pavyzdžiui, Lhasoje gyventojai apsupo Dalai Lamos vasaros rezidenciją Norbulingką ir ten nepraleido kinų valdžios atstovų. Prasidėjo masiniai chanių daužymai, net pasitaikė nulinčiuotų įsibrovėlių. Didžiulė Tibeto moterų demonstracija nužygiavo iki Indijos konsulato ir pareikalavo nedelsiant įsikišti.
1959 m. kovo 17-ąją Dalai Lama XIV, apsuptas sukilusių khampų, slapta paliko Lhasą ir pasitraukė į Indiją. Po keleto dienų penkiolika tūkstančių reguliarios kinų kariuomenės karių, ginkluotų automatais, kulkosvaidžiais ir tankais, pajudėjo malšinti sukilimo. Po aštuonių dienų mūšis baigėsi. Dievų mieste buvo užmušta per penki tūkstančiai žmonių.
Khampų sukilimas galutinai buvo numalšintas 1959-ųjų balandį. Po to prasidėjo masiniai lamų ir aristokratų šeimų areštai. Kaltinimai nors kiek mąstantiems žmonėms buvo metami vieni ir vis tie patys – Tėvynės (kurios?) išdavimas, khampų partizanų rėmimas maistu ir ginklais, priešiškų kinams religinių ritualų praktikavimas. Visi turtingieji buvo paskelbti kontrarevoliucionieriais.
Iš esmės nuo 1959 m. su komunistais savanoriškai bendradarbiavo tik tie tibetiečiai, kurie grįžo po apmokymų Kinijoje, arba vietiniai nusikaltėliai, nusikaltėlių giminės ir visuomenės atmatos. Visi valstiečiai, gyvulių augintojai prievarta buvo suskirstyti į brigadas ir privalėjo dirbti praktiškai tik už maistą. O gausus derlius buvo siunčiamas į Kiniją.
Kas dieną vykdavo tamzin – mitingai, kur čiabuvius ideologiškai auklėjo. Aikštėse buvo rengiami teatralizuoti parodomieji procesai. Iš religinių idealų pradėta viešai šaipytis. Vienuoliai, kurie atsižadėdavo dvasinio kelio ir vesdavo, buvo materialiai ir moraliai skatinami. Juos iškeldavo kaip pavyzdį kitiems. Dauguma vienuolynų buvo išgriauta arba ištuštėjo.
Tų, kurie ir toliau liko ištikimi Budos, Sanghos ir Dharmos idealams, į kartuves niekas netempė ir nešaudė – juos paprasčiausiai įvairiausiomis socialinėmis priemonėmis izoliuodavo bei pasmerkdavo vegetavimui.
1966–1976 m. Kinijos Liaudies Respublikoje įsisiautėjo vadinamoji Kultūrinė revoliucija. Žodis „kultūrinė“ šiame kontekste skamba kaip pasityčiojimas iš kultūros, nes jos metu iš pagrindų buvo griaunami būtent Vidurio valstybės ir Tibeto liaudies papročiai, menas, architektūra, religija.
Raudonųjų velnių šėlsmą lydėjo tokie šūkiai kaip „Sunaikink senąjį pasaulį, kalk naują“ ar „Kuo daugiau žmonių nužudysi, tuo revoliucingesnis būsi“. Tuo laikotarpiu labiausiai nukentėjo Tibeto gompos ir jų gyvenimas buvo praktiškai paralyžiuotas.
Budizmą maoistai pavadino nuodais, Dalai Lamą – despotu ir parazitu, o vienos seniausių žmonijos religijų pradininką Budą Sakyamunį, gyvenusį daugiau nei prieš du tūkstančius metų, apšaukė reakcionieriumi.
Chunveibinų ordos, užplūdusios Lhasą, naikino viską, kas galėjo priminti praeitį. Dievų miesto širdis – Džokhango vienuolynas buvo nusiaubtas. Šventus raštus revoliucionieriai degino, o tuos, kurių nespėjo supleškinti, naudojo kaip tualetinį popierių. Thankos buvo plėšomos, šventos skulptūros daužomos. Auksinės, sidabrinės ir bronzinės religinės statulos, apeigoms skirti daiktai buvo vežami į Kiniją ir išlydomi.
Okupantai naikino tibetiečių namus puošusias dekoracijas, netgi nacionalinius rūbus, moterims prievarta kirpo ilgus plaukus ir žudė naminius gyvulius. Kiekvienas bet kokią religinę ar istorinę vertę turėjęs pastatas buvo niokojamas, o kai kurie susprogdinti.
Bandyta dinamitu susprogdinti net Potalą, bet galbūt pritrūko pirotechninių sugebėjimų, o gal įsikišo dharmapalai – tikėjimo saugotojai ar tiesiog senovės Tibeto meistrai sumūrijo itin atsparų statinį. Vienaip ar kitaip, Dalai Lamų rūmai išliko stūksoti.
Trumpalaikė atgaiva
Laimė, ilgai merdėjęs Mao Zedongas galų gale pakratė kojas, o kinų komunistų bonzos laiku susigriebė ir į valdžios viršūnę prastūmė Deng Xiaopingą. Šis nukreipė valstybę šiek tiek švelnesniu kursu. Žinoma, ne iš gero gyvenimo. Jei maoistai ir toliau būtų vykdę pusprotišką politiką, vieną dieną jiems būtų tekę graužti plieno lakštus – taip smarkiai buvo nualintas šalies ūkis. Bet atšilimas pasirodė labai jau saikingas.
1987 m. rugsėjo 26 d. ir 1988 m. kovo 5 d. prie Džokhango vienuoliai surengė demonstracijas. Jie reikalavo realios laisvės Tibetui ir ilgo gyvenimo Dalai Lamai. Taikios demonstarcijos virto aršiais susirėmimais su kinų okupacinėmis policijos pajėgomis. Maištai buvo numalšinti, dauguma protestuotojų suimta ilgiems metams.
2008-iais Tibetas vėl sumirgėjo pasaulio žiniasklaidos puslapiuose. Tarptautinė visuomenė, nors ir simboliškai, vis dėlto buvo priversta nukreipti savo snaudžiantį dėmesį į Sniegynų šalį. Tų metų pavasarį, kovo 10-ąją, siekdami paminėti tragiškus 1959 m. įvykius Lhasoje, tibetiečiai, tarp jų ir didžiųjų gompų vienuoliai, surengė taikią demonstraciją, kuri, kaip ir reikėjo tikėtis, pavirto kruvinomis riaušėmis.
Vienas kitas kalnynų vyras neišlaikė ir davė valią per dešimtmečius susikaupusiems jausmams. Tiksliau, vienam jausmui – neapykantai, nes po to, ką kinai išdarinėjo Tibete per Kultūrinę revoliuciją, kitokių jausmų jų atžvilgiu ir būti nebegalėjo.
Tibetiečius palaikė ir jų broliai Indijoje, Nepale bei išsibarstę po Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos miestus. Tačiau specialiosios raudonosios tarnybos buvo galimiems neramumams pasirengusios iš anksto. Kinų vidaus armijos būriai, ginkluoti šiuolaikinėmis antiriaušinėmis priemonėmis, stojo tramdyti beįsiplieskiančio naujo sukilimo dalyvius.
Nors neramumai buvo brutaliai numalšinti ir pareikalavo civilių aukų, šios istorijos atomazga turėjo komišką atspalvį. Kai Dalai Lama XIV pareiškė jokiu būdu neatgimsiąs raudonosios Kinijos teritorijoje, taip pat aneksuotame Tibete, komunistų valdžios viršūnėlės tiek nublūdo, jog oficialiai uždraudė Jo Šventenybei pasirinkti atgimimo vietą!
Komunistų bonzos taip įsijautė į pasaulio viešpačių vaidmenį, kad tarėsi galį daryti įtakos ne tik šiam materialiam, bet ir anapusiniam pasauliui, kurio egzistenciją jų ideologija neigia. Iš tikrųjų jiems nusispjauti ant Karlo Markso, Friedricho Engelso, Leninuko, Levo Trockio, Josifo Džiugašvilio-Stalino ir net pirmininko Mao Zedongo mokymų. Svarbiausia – totali valdžia bet kokiomis priemonėmis.
Po 2008-ųjų įvykių ideologinis, kultūrinis, ekonominis ir karinis kinų spaudimas Sniegynų kraštui kasmet tik stiprėja. Nebegalėdami pakęsti šalies naikinimo tibetiečiai nuolat protestuoja, o kai kurie prislėgti sielvarto ir susidegina, nors budizmo doktrina griežtai draudžia tai daryti. Žinoma, tarptautinė visuomenė ir toliau abejingai varto akis bei lapsi ausimis.
Tačiau, nežiūrint didelių pastarojo šimtmečio sukrėtimų, Sniegynų žemėje lig šiol išliko savita čiabuvių pasaulėžiūra ir archainės religinės tradicijos. Apie tai, beje, remdamasis asmenine, kelionių metu įgyta patirtimi esu rašęs ir knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“.
