Be galo prieštaringai šią šalį vertina ir turistai: vieni Tunisą bemat įsimyli ir čia sugrįžta dar nekart – Lietuvoje susibūrusi netgi Tuniso mylėtojų grupelė, kiti prisiekia daugiau nė kojos nekelti į šią šalį. Bet kokiu atveju abejingų šiai šaliai po to, kai joje apsilanko, turbūt nelieka.
Lietuviai sugrįžo tik dabar
Aš nebuvau Tunise iki revoliucijos (ji surengta 2011 metų sausį), bet viešėdama jame nuolat susidurdavau su šios valstybės lyginimais iki ir po perversmo. Lietuviai, kurie čia lankėsi iki revoliucijos ir sugrįžo dabar, tikina – skirtumas tarp to, kas buvo prieš dvejus metus, ir to, ką mato dabar, ryškus. Sako, iki revoliucijos šioje šalyje buvo gražiau, tvarkingiau, geriau.
Revoliucijos rezultatais, kiek girdėjau, nėra patenkinti ir patys tunisiečiai – nuvertus 23 metus šalį valdžiusį diktatorių Zine'ą El Abidine'ą Ben Ali kurti demokratinę valstybę pasirodė ne taip jau ir lengva.
Šalies ekonomikai smarkiai pakenkė tai, kad dėl politinių perversmų smarkiai sumažėjo turistų srautai. Kai kurios šalys, tarp jų – ir Lietuva, porą metų apskritai liovėsi organizuoti turistines keliones į Tunisą.
Tik šiemet lietuviai vėl pradėjo vykti čia ilsėtis. Keliones į šią šalį ėmėsi organizuoti kelionių agentūra „Go Planet Travel“.
Anketa vizai gauti – tik formalumas
Kelionė į Tunisą iš Vilniaus trunka apie keturias valandas. Kad mažiesiems turistams lėktuve neprailgtų laikas, kelionių agentūra vaikams išdalijo planšetinius kompiuterius, kuriuose nestigo žaidimų. Skrendant atgal kompiuterių jau prašė ir suaugusieji.
Prieš skrendant į šalį kilo klausimų dėl to, kaip gauti kelionės draudimą ir vizą į Tunisą. Abu klausimus, pasirodo, išspręsti gana paprasta.
Nemažai bankų, dalydami kreditines korteles, automatiškai savo klientus apdraudžia ir kelionių į užsienį draudimu. Jeigu kreditinės kortelės neturite, gana greitai apsidrausti galite apsilankę didžiuosiuose prekybos centruose veikiančiuose draudimo skyriuose.
Gauti turistinę vizą į šalį, vykstant su kelionių agentūra, pasirodo, gana paprasta. Užteko atskridus į Tunisą oro uoste užpildyti nedidelę anketą, kurioje buvo prašoma nurodyti asmens duomenis ir viešbutį, kuriame apsistosite.
Ką parašysite į anketą, oro uosto darbuotojams, kaip supratau, nebuvo labai svarbu. Bent jau šįkart niekas nesigilino, ar nurodyta gimimo, paso išdavimo data ir kiti duomenys sutampa su tais, kurie įrašyti dokumentuose.
Kai kurie lietuviai anketas pildė netgi lietuviškai, bet nė vieno net nepaklausė, kas ten parašyta.
Beje, jeigu nuspręsite į Tunisą vykti savarankiškai, dėl vizos teks kreiptis į ambasadą Lenkijoje, Varšuvoje. Lietuvoje Tuniso ambasados nėra.
Anksčiau viza į Tunisą kainavo apie 20 JAV dolerių, po revoliucijos kaina yra gerokai šoktelėjusi.
Ne per karšta net dykumoje
Po patikros oro uoste lauke laukė nuostabus oras – toks, kokio tikėtumeisi gerą lietuviškos vasaros dieną, kai yra pakankamai šilta, bet nėra alinančio karščio.
Tiesą sakant, puikūs orai lydėjo per visą viešnagę. Per dešimtį dienų lijo vos kartą ir tai palyginti negausiai. Net jeigu dažnas rytas atrodydavo apniukęs, dienomis saulės nestigdavo.
Sako, vasarą čia alina karščiai. O žiemą, nors šiaurinėje Tuniso dalyje temperatūra laikosi apie 15 laipsnių, dėl jūrinio klimato yra gana žvarbu. Tuo tarpu rudenį čia idealu: pakankamai šilta, kad laiką leistumei paplūdimyje, ir ne per karšta netgi dykumoje.
„Coca-Cola“ – 4 dinarai
Dar neišvažiavę iš oro uosto turistai paprastai susiduria su tunisiečių noru žūtbūt užsidirbti: prie jų prisistato vaikinai, maloniai siūlantys nugabenti bagažą iki autobuso, o po to kaulijantys arbatpinigių – 1–2 dinarų (1 Tuniso dinaras yra apie 1,5 Lt).
Tunisas – šalis, kur arbatpinigių laukiama visur: kavinėse, viešbučiuose, autobusuose. Kad iš turistų gautų 1–2 dinarus, kai kurie tunisiečiai, ypač skurdesniuose šalies pietuose, griebiasi netgi apgaulių. Pavyzdžiui, nuvažiavus į dykumą jums į rankas kiš feneką – mažą žavų lapiuką juokingai didelėmis ausimis, arba ant peties ar galvos tupdys sakalą. Paimsit į rankas, o juolab paprašysite, kad kas nors su juo nufotografuotų, kaipmat išgirsite kainą – 2 dinarai.
Eisite gatve, o jums į rankas bruks jazminų puokšteles. „Dovana“, – plačiai šypsosis jazminus dalijantis vyras ar nedidelis berniukas. Apsidžiaugsite galantiškumu, paimsite gėlių ir staiga išgirsite: „Du dinarai.“ Lygiai taip pat jus bandys „apdovanoti“ ir palmių sodinukais.
Sacharos dykumoje lipsite nuo kupranugario. Prie jūsų priskubės vyrukas ir įbruks į rankas nedidelį „Coca-Cola“ buteliuką. „Čia – grupei“, – šypsosis ir palauks, kol atsigersite, o po to už tai pareikalaus 4 dinarų.
Taip. Nemalonu, kad jus įžūliai apgavo. Bet teks susitaikyti su tuo, kad turistų gausiai lankomose vietose stengiamasi užsidirbti iš visko. Nenorite mokėti, neimkite nieko, ką jums siūlo, nesutikite su jokiomis paslaugomis. Abejojate, ar už siūlomą gėrimą nepaprašys pinigų, paklauskite ekskursijos vadovo, ar tai išties paketo „viskas įskaičiuota“ dalis.
Nenuostabu, kad taip stengiamasi užsidirbti – 2 dinarai atrodo nedidelė suma, bet tunisietis už ją sugebės nusipirkti sumuštinį pietums ir dar pasipildyti telefono sąskaitą. Pragyvenimo lygis Tunise gana žemas. 800 dinarų čia – normalus atlyginimas, kurio užtenka kelių asmenų šeimai išlaikyti.
Alkoholio nevengia
Apie Tuniso viešbučius prisiklausiau įvairių atsiliepimų: vieni liko viskuo patenkinti, kiti skundėsi, kad viskas negerai – ir maistas ne toks gardus, ir švaros mažoka, ir vynas esą vandeniu skiestas.
Išties maistas viešbučiuose gana įprastas: paukštiena, jautiena, aviena, žuvis, ryžiai, makaronai, bulvės, picos. Norintiems paragauti vietinės virtuvės patiekalų siūloma kuskuso, brikų – į čebureką panašų aliejuje keptų pyragėlių, dažniausiai įdarytų kiaušiniu, įvairių kitų kepinių, sriubų.
Mėgstantiems aštrumą patiks harisa – itin aštrus padažas, pagamintas iš čili pipirų.
Na, o desertams dažniausiai siūloma chalva, įvairūs vaisiai ir datulės.
Beje, nors Tunisas – musulmoniška šalis, alkoholis čia nėra tabu. Tunisiečiai garsėja kaip vieni liberaliausių musulmonų, tad dažnas vartoja ir alkoholį.
Tunise netgi gaminami savi alkoholiniai gėrimai: vynas, likeris ir buka – datulių degtinė.
Alkoholio galima gauti viešbučiuose, šešias dienas per savaitę, išskyrus penktadienį, jo galima įsigyti ir prekybos centruose.
Paplūdimiuose pramogų netrūksta
Kai kurie poilsiautojai net nesileidžia į jokias ekskursijas po šalį, o visą laiką praleidžia arba prie viešbučio baseinų, arba paplūdimyje.
Nusiskundimų paplūdimiais neteko girdėti. Man viešint Tunise tik kur ne kur po audros ant kranto jūra buvo išmetusi dumblo. Bet paėjus kelis metrus į šoną pakrantė buvo švari.
Jeigu jūsų kelionės tikslas – prasitęsti vasarą, tingiai leidžiant dienas prie jūros, neapsiriksite pasirinkę Tunisą. Smėlis čia gana smulkus ir malonus, jūros vanduo – šiltas, o saulės, kaip minėjau, nestinga.
Nusibodus degintis paplūdimyje, čia pat jums bus pasiūlyta ir daugiau vandens pramogų: čiuožti ant pripučiamo rato, tempiamo kateriu, ar paskraidyti katerio tempiama skraidykle.
Pažintis su picų kepėjais
Paplūdimiuose veikiausiai neišvengsite „draugų“. Prie jūsų kartkartėmis prieis vienas ar kitas tunisietis ir pasiūlys nusifotografuoti ant kupranugario arba žirgo, nusipirkti vaisių ar palmės sodinukų.
Gali būti, kad jus koks nors tunisietis pasistengs užkalbinti. Ims jus už rankos, neva bandydamas palyginti savo kūno spalvą su jūsiškiu įdegiu, o išties stengdamasis perskaityti viešbučio pavadinimą, užrašytą ant jūsų rankos apyrankės. Perskaitęs apsimes, kad jus pažįsta: „Jūs turbūt manęs neprisimenate, bet aš dirbu picų kepėju jūsų viešbutyje“ (per kelis paplūdimyje praleistus rytus teko garbė susipažinti mažiausiai su trimis neva mano viešbutyje dirbančiais picų kepėjais).
Jeigu patikėsite, kad jis išties kepa jūsų viešbutyje picas, išgirsite, kad netoliese jų šeima turi parduotuvėlę, kur jums bus pasiūlyta apsipirkti „pačiomis geriausiomis kainomis“.
