Tragedijos išgarsintoje Italijos saloje – vos dvi gatvės

„Costa Concordia“ vardas tapo tragedijos sinonimu. Kiekvieną dieną girdime ją minint per italų televiziją ir radiją, nes vis dar nerimsta diskusijos, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Italai dėl šios tragedijos labai jaudinosi, o dabar didžiuojasi inžinieriais ir technikais, dirbusiais prie sėkmingo laivo iškėlimo.

Džiljo uostas.<br>D.Rutkauskaitės nuotr.
Džiljo uostas.<br>D.Rutkauskaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Dovilė Rutkauskaitė

Oct 8, 2013, 11:36 AM, atnaujinta Feb 21, 2018, 9:15 AM

Smalsumui pamatyti mažąją Džiljo salą neatsispyriau ir aš. Anksti ryte išvykau iš Šv.Stefano jūrų uosto. Į Džiljo salą veža trys skirtingos kompanijos ir vykdo šešis reisus per dieną. Bilieto kaina pirmyn–atgal 25 eurai. Keltas išplaukė beveik pilnas, buvo girdėti italų, rusų, anglų, vokiečių kalbos. Daugelis keleivių turėjo įspūdingo dydžio filmavimo ir fotografavimo kameras.

Artėjant prie Džiljo salos visi pamatę baltą tašką tolumoje pradėjo šnabždėtis: „Čia jis.“ Vis labiau aiškėjant „Costa Concordia“ kontūrams, buvo galima išgirsti įvairių šio įvykio versijų, bet italai nebūtų italai, jeigu galiausiai nebūtų pasakę, kad moldavė buvo negraži (toks jų juodas humoras).

Keltui artėjant prie salos, buvo gerai matyti „Costa Concordia“ dešinysis gražus baltas šonas, o įsukant į uostą, atsivėrė sudarkyta atstatyta pusė. Net šiurpuliukai nubėgo. Žmonės nutilo. Buvo girdėti tik fotokamerų spragsėjimai. Vaizdas nebuvo pats maloniausias.

Atvykę pamatėme vykstančius darbus: praplaukė didesnės ir mažesnės valtys, gabenusios medžiagas ant vandens platformų, įrengtų netoli laivo. Viskas vyko ramiai ir sklandžiai. Net ir salos gyventojų gyvenimas, atrodė, teka įprasta vaga.

Turistų informacijos skyriuje vienas anglų žurnalistas įkyriai klausinėjo darbuotojos apie tolesnius Džiljo salos rinkodaros planus. Ponia atsakė, kad sala iš tragedijos jokių planų neprojektuoja. Žurnalisto tokie atsakymai netenkino (ji gerai kalbėjo angliškai, o tai ne visada būdinga italų institucijų darbuotojams), o ponia vis labiau irzo nuo jo įkyrių klausimų.

Džiljo gyventojai labai nenoriai kalba apie įvykusią tragediją, jeigu klausi apie padidėjusį turistų skaičių, atsako labai sausai. Jie nenori užsidirbti iš šios tragedijos, nėra ir nebus jokios atributikos, įamžinusios šią tragediją. Jei juokauji ir siūlai, kad jie pasiliktų laivą, darytų nardymo kursus, galėtų įrengti restoraną ir panašiai, nieko neatsako. Ši tragedija jiems atnešė daug turistų ir pajamų, tačiau niekas nėra laimingas užsidirbdamas iš kito tragedijos. Juk jie matė išsigelbėjusių žmonių skausmą, ašaras ir baimę, jie pirmieji padėjo ir atvėrė savo namų duris.

Tai baisi tragedija, bet dabar Džiljo salos vardas žinomas visame pasaulyje. Miestelis, kuriame gyvena apie 500 gyventojų, niekada nebuvo matęs tokio turistų antplūdžio, jau beveik dvejus metus kiekvieną dieną visi viešbučiai būna pilni. Ir turistai vis dar plūsta. Žinoma, liūdna, kad sala išgarsėjo ne iš geriausios pusės, bet reikia pripažinti, kad ši vieta nėra kažkuo išskirtinė. Visoje saloje yra vos dvi gatvės. Vietiniai gyventojai supranta, kad turistai čia atvyksta tik pažiūrėti į laivą, padaryti kelias nuotraukas ir tuoj pat išvyksta.

Žiūrint į gigantišką laivą iškilo klausimai: kaip patyręs kapitonas su visa savo padėjėjų komanda galėjo šitaip priartėti prie sausumos? Kodėl išklydo iš savo maršruto, kuriuo plaukė jau ne pirmą kartą? Kas galėjo sutrukdyti manevrą? Ir dar reikia dėkoti, kad vandens jėga, įsiveržusi nuo smūgio, apsuko keltą ir nubloškė prie pat kranto, ten, kur jį matome dabar. Jeigu vandens jėga keltą būtų nubloškusį į atvirą jūrą, nukentėjusių ir žuvusių žmonių skaičius būtų buvęs daug didesnis. Plika akimi matant atstumą nuo „Costa Concordia“ iki salos pakrantės, atrodo, kad kelis metrus buvo įmanoma įveikti ir plaukiant.

Susipažinau su darbininkais iš Sicilijos, kurie jau dvejus metus stato montavimo medžiagas. Jų manymu, didžiausia klaida, kurią padarė Schettino, kad kaip kapitonas nesugrįžo į laivą. Jeigu būtų išnešęs ant rankų senutę ar išgelbėjęs vaiką, visi jį matytų kaip herojų, o dabar mato kaip netikusį kapitoną (dar italai prideda, kad jis neturi skonio moterims – tai vėl juodas humoras).

Jeigu tikėtume versija apie moldavę (tai gali būti tik gandai), sakoma, kad ji į laivą įlipo tik Džiljo saloje, tai iškyla klausimas – kokiu būdu ji pasiekė laivą? Ar tam, kad ją paimtų, kapitonas Schettino per daug priartėjo prie sausumos? Ir beje, kodėl ji taip greitai dingo iš spaudos ir TV ekranų? Italai nebūtų italai, jeigu neieškotų moters. O vis dėlto, gal tai tik pretekstas nuslėpti kitą tiesą? Deja, tik laikas parodys, ar tiesa išvis paaiškės.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.