Slovakija vyndarystės srityje toli gražu nesilygiuoja su tokiomis šalimis kaip Prancūzija, Ispanija ar Italija, tačiau taip pat turi ką pasiūlyti. Šioje šalyje kelių tūkstančių metų senumo vyndarystės tradicijos, apleistos pokario industrializacijos metais, dabar gaivinamos, o slovakų vyndariai didžiuojasi, jog kadaise jų krašte gamintas vynas buvo tiekiamas žymiausių Europos valdovų dvaruose.
Terra incognita – ir romėnų, ir šiuolaikinių vyno mėgėjų žemėlapiuose?
Autobusui vingiuojant siaurais Rytų Slovakijos keliukais, banguojančiose kalvose akimis ieškojau simetriškai susodintų vynuogynų. Juk tokio vaizdo galima būtų tikėtis keliaujant kituose vyndarių kraštuose. Tačiau Slovakijoje, kur anot archeologų, pirmieji vynuogynai buvo pasodinti dar romėnų laikais, rudenėjančiuose laukuose šiandien dažniau išvysi geltonuojančias ražienas ar nusvirusias sunkias saulėgrąžų galvas, laukiančias derliaus nuėmimo.
Sutikti vietiniai vyndariai pasakojo, kad jų tikslas nėra užsiimti masine gamyba, stengiamasi išlaikyti palyginti nedidelius šeimos verslus. Tad ir vynuogynai, sodinami tokių ūkių reikmėms, yra palyginti kuklūs, be to, dauguma jų driekiasi vakarinėje šalies dalyje.
Prieš kelis tūkstančius metų romėnai dabartinę Rytų Slovakiją vadino tiesiog Terra incognita, arba nežinoma žeme. Anuomet sklandė legendos, jog čia gyvenantys troliai ir liūtai, tad kojos į šias žemes geriau nė nekelti. Tikėjimas mistinėmis būtybėmis seniai išgaravo, tačiau šio krašto vyndariai pasaulyje dar tik skinasi kelią į vyno taures: Rytų Slovakija, panašiai kaip romėnų laikais, yra Terra incognita, tik dabar – vyno mėgėjų žemėlapiuose. Vis tik, pačioje Slovakijoje, anot Vladimiro Čuchrano, Košicės senamiestyje įsikūrusios vyninės „Villa Cassa“ savininko, grįžta susidomėjimas slovakišku vynu.
Šios šalies vyndarystės klestėjimo laikais galima vadinti 18 amžių, kuomet Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje tuomet buvusios Slovakijos teritorijoje driekėsi apie 57 000 ha vynuogynų, t.y. maždaug tris kartus daugiau nei dabar. Deja, sovietinės santvarkos metais viskas pasikeitė: jungtinė valstybė Čekoslovakija tapo mašinų pramonės ir alaus gamybos šalimi, o visi vyndarystės laurai atiteko piečiau įsikūrusiai Vengrijai. Ir tik pastarąjį dvidešimtmetį imta gaivinti slovakų vyndarystės tradicijas. Krašto vyndariai, anot p. Vladimiro, vyną gamina nedideliais kiekiais ir daro tai iš širdies.
„Aistra – tai turbūt tinkamiausias žodis apibūdinti mūsų krašto vyndarių meilę savo darbui“, - patikino jis, paklaustas, kokie keliai jį atvedė į vyno verslą. „Daugumą smulkiųjų Slovakijos vyno gamintojų aš pažįstu asmeniškai ir man patinka dirbti su tais žmonėmis, esu didelis slovakiško vyno gerbėjas.“
Jo žodžius patvirtino jaukios, skliautuotos vyninės lentynos – net pusė jų buvo skirta būtent slovakiškiems vynams.
Tokajaus vynas iš... Slovakijos
Nereikia būti dideliu vyno žinovu, kad būtum girdėjęs ar net ir ragavęs Tokajaus krašto vyno, kurį galima vadinti viena geriausiai atpažįstamų vengrų eksporto prekių. Bet kuo gi čia dėti slovakai? Pasirodo, dalis istorinio Tokajaus regiono, kadaise priklausiusio vienai Habsburgų Austrijos-Vengrijos valstybei, driekiasi ne tik Vengrijos, bet ir Slovakijos teritorijoje. Tiesa, pastarojoje yra mažesnioji jo dalis. Vis tik, pripažįstant šį faktą buvo neišvengta daugybės diskusijų ir net pykčių tarp dviejų kaimyninių šalių.
Tokajaus vynas neretai vadinamas vynų karaliumi arba karalių vynu. Šį ypatingą statusą jam suteikia natūralus saldumas, mat šis vynas gaminimas iš vėlyvojo derliaus vynuogių. Dažniausiai spalio pabaigoje renkamos vynuogės būna paveiktos vadinamojo kilniojo pelėsio, botrytis cinerea.
Ostrožovičių šeimos ūkis, įkurtas 1990 m. prie pat sienos su Vengrija esančiame Velka Trna kaimelyje yra vienas didžiausių slovakiškojo Tokajaus krašto vyndarių, kurio laukuose bręsta 55 ha vynuogynų. Užsukusi į šiuolaikiškai atrodantį pastatą nė neįtariau, jog po juo slepiasi klaidus vyno rūsių labirintas!
Jau leidžiantis drėgnais akmeniniais laiptais, oro temperatūra pastebimai vėso, o vulkaninėje tufo uolienoje išraustame vyno rūsyje, kurio koridoriai yra per 500 metrų ilgio, ji siekė vos +12°C. Pravėrus rūsio duris tvokstelėjo drėgme, o paslaptingai apšviestame skliautuotame rūsyje, 13 metrų po žeme, pūpsojo virtinės pelėsių kilimu nuklotų ąžuolinių statinių – kiekviena jų talpina po 136 l vyno.
Rūsio skliautus puošė legendinio karaliaus Belaforto, kadaise atgabenusio vynuoges į šį kraštą, bareljefas, o blankioje šviesose ir drėgname ore sklandė legendos. Tikima, jog šiame rūsyje esančio šulinio vanduo yra stebuklingas ir visas merginas, nusipraususias jo vandeniu, paverčia gražuolėmis. Tereikia atsivesti savo vaikiną, kuris, kol mergina prausiasi, išgertų 6 litrus vyno...
Orechova – riešutų kraštas, kuriame sirpsta vynuogės
Pivnica Orechova – dar viena kelionės po Rytų Slovakiją metu aplankyta vyninė, įsikūrusi netoli sienos su Ukraina. Prie vynuogynų supamo pastato mus pasitikęs Jaroslavas Michalekas, išgirdęs, jog jau lankėmės Tokajaus krašte, iš karto pakvietė „nuplauti Tokajaus vyno saldumą“ lengvu Orechovos vyndarių gamintu baltuoju vynu, o tuomet jau aprodė ir savo valdas.
Ties šiaurine vynuogių auginimo riba įsikūrusi Orechova, anot Jaroslavo, yra ir viena iš saulėčiausių Slovakijos vietų – šį mikroklimatą sukuria vietovę supantys vulkaninės kilmės Vihorlato kalnai. Ypatingas skonio ir kvapo savybes vynuogės įgyja ir dėl saulėto klimato, ir dėl mineralais turtingos dirvos.
„Visa vynuogės galia ir būsimo vyno paslaptis slypi jos odelėje“, - pasakojo Jaroslavas dalydamas po kekę šviežiai nuskintų vynuogių, kurios rugsėjo saulėkaitoje, rodos, tirpo burnoje. „Be to, mūsų žiemos yra palyginti šaltos, tad vynuogės turi prisitaikyti prie gana atšiaurių sąlygų, o ši jų savybė perduodama ir vynui“, - pridūrė vyndarys patardamas nesistebėti, jog uogos nėra tokios didelės, kaip esame įpratę matyti prekybos centruose.
Kadaise šiame krašte augo ir daug riešutmedžių, dėl to ir vietovė pavadinta Orechova. Apie 50 ha vynuogynų valdantis Orechovos vyno ūkis buvo įkurtas 1994 m., o šių metų pavasarį duris atvėrė ir vyno degustacijų salė, kurioje, be išskirtinio šio krašto vyno, paragavome ir tradicinių patiekalų – dešrų, pagamintų iš kiaulienos ir ryžių, rūkytų dešrelių, patiektų su raugintais kopūstais ir šonine.
Atsisveikindami išmokome dar vieną slovakišką žodį, kapurkova, kuris, išvertus į lietuvių kalbą, skambėtų kaip „prie durų“ ar „už kelionę“. Turbūt nutuokiate, apie ką kalbu!
