Prieš gerus 700 metų šie klajokliai it slystantys skustuvo ašmenys siuntė į nebūtį jiems kelią pastojusias viduramžių valstybes.
Ne veltui vien išgirdus jų vardą tuomečio civilizuoto pasaulio valdovams kūnas nueidavo pagaugais.
Unikalus karingumo, mobilumo, drausmės ir pasaulėžiūros kokteilis leido šiems klajokliams sukurti didžiausią kada nors gyvavusią, tačiau palyginti trumpai egzistavusią žemyninę imperiją.
Ačiū Dievui, šiandien Mongolija ir jos 2,7 milijonai gyventojų yra taiki ir draugiška valstybė. Ilgą laiką buvusi ištikima Sovietų Sąjungos partnerė Centrinėje Azijoje, Mongolija šiuo metu yra bene viena sparčiausiai besivystančių šalių.
Milžiniški vario, geležies, aukso, anglies ir urano resursai bei pajamos gaunamos juos eksploatuojant pagaliau suteikė šiai valstybei ir jos žmonėms naujų galimybių.
Tarptautiniai investuotojai skuba įsiteikti Mongolijos valdžiai ir sudaryti ilgalaikes sutartis atsiveriančioje rinkoje, taip tik dar labiau atkreipdami dėmesį į šį „karštąjį ekonominį“ tašką.
Tuo tarpu paprasti piliečiai džiaugiasi išaugusiu turistų skaičiumi ir įsidarbinimo galimybėmis, kurių įsibėgėjanti ekonomika pasiūlo vis daugiau.
Tačiau spartus ūkio augimas turi ir neigiamų pasekmių.
Intensyvi kasybos pramonė ir jos atliekos daro neigiamą įtaką atskirų regionų ekosistemoms ir dažnai visai jas sunaikina.
Dėl to vis daugiau ir daugiau žmonių nusprendžia mesti tradicinį gyvenimo būdą neaprėpiamose stepėse, nes nebepajėgia aprūpinti savo gyvulių kaimenių ir bandų vandeniu bei pašarais ir traukia ieškoti laimės į sostinę Ulan Batorą. Beje, šis pavadinimas, išvertus iš mongolų kalbos, reiškia „raudonas karžygys“.
Tikimybė, kad nesustabdomi globalizacijos procesai radikaliai pakeis šios šalies veidą, yra gana reali.
Tačiau mūsų planšetinių kompiuterių karta vis dar turi galimybę pamatyti tikrą, klajoklių tradicijas ir papročius išlaikiusią Mongoliją.
Šiandien Čingischano gimtinę galima pasiekti gana lengvai, nereikia joti mėnesiais, kaip tai darė XIII a. popiežiaus pasiuntinys Dž.Karpini.
Europoje Mongolijos oro linijos siūlo skrydžius iš Berlyno ir Maskvos. Tačiau jeigu būsite Rytų Azijoje ir nuspręsite vykti į Ulan Batorą, jį galėsite lengvai pasiekti iš Pekino, Seulo, Honkongo, Tokijo. Taip pat yra skrydis ir iš Stambulo.
Jeigu dar nenusprendėte, kur praleisti atostogas kitą vasarą, pasvarstykite apie Mongoliją. Ši šalis turi daugybę pamatyti, išbandyti ir paragauti vertų dalykų.
Kopti į kalnus, jodinėti ant kupranugario Gobio dykumoje, lakstyti po stepę motociklu ar tiesiog atsipalaiduoti jurtoje geriant kumysą su vietiniais.
Tiesa, tie, kurie atvykę į Ulan Batorą tikėsis rasti šiuolaikinį Azijos megapolį su dangų remiančiais pastatais ir išvystyta metro sistema, turės nusivilti.
Palyginti su jos kaimynais Pekinu ar Seulu, Mongolijos sostinė yra „kišeninis“ miestas, jeigu taip būtų galima pasakyti. Natūralu, kad ir prekių bei paslaugų pasiūla bus skurdesnė nei Kinijos ar Korėjos miestuose.
Tiesą pasakius, kuo trumpiau keliautojai užtruks Ulan Batore, tuo geriau.
Išskyrus kelis dėmesio vertus objektus, tokius kaip paskutiniojo Hano rezidencija ar centrinė Budistų šventykla su milžiniška stovinčio Budos skulptūra, Mongolijos sostinė nedaug kuo gali pasipuikuoti prieš turistus.
Žymiai geriau yra miesto viešbučiams atidėtus pinigus skirti ekspedicijoms į laukinės gamtos teritorijas.
Manau, kad saugiausias ir maksimaliai informatyvus būdas pažinti šią šalį yra gido lydimos išvykos. Kelionių agentūros ar viešbučiai jums šiuo klausimu tikrai padės.
Beje, reikia pridurti, kad mes, lietuviai, ir kiti buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai kartais galime pajusti prieš kitus keliautojus turintys šiokį tokį pranašumą vietinių akyse.
Mongolai paprastai teigiamai atsiliepia apie užmarštin išėjusius „broliškų respublikų“ laikus, o kai kurie vyresnio amžiaus žmonės dar ir dabar gali susikalbėti rusiškai. Tarp kitko, nors mongolai turi savo raštą, kuris skaitomas iš viršaus į apačią, jie naudoja ir kirilicą, beje, ji yra labiau paplitusi.
Gidai paprastai puikiai kalba angliškai ir rusiškai. Tarp jaunimo taip pat plinta anglų ir korėjiečių kalbos. Tačiau tai labiau sostinės bruožas. Jeigu atsidursite vieni stepėse ir nemokėsite nė vienos frazės mongoliškai, galite patirti sunkumų (ne)bendraujant su vietiniais gyventojais.
Taigi, jei vis tik nuspręsite sumesti savo kuprines į visais keturiais ratais varomo autobusiuko galą ir gido lydimi dulkinais stepių keliais patrauksite link horizonto, tikėtina, kad pirmasis jūsų kelionės tikslas bus milžiniška Čingischano statula. Šis statinys, kuriame įrengti muziejus, kavinės, konferencijų salė bei apžvalgos aikštelė, tapo vienu iš moderniosios Mongolijos simbolių. Panašiai kaip ir garsioji Laisvės statula Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ko gero, neverta nė sakyti, kad mongolai labai didžiuojasi savo tautos vienytoju Čingischanu. Būnant ten jums tai bus primenama daugybę kartų per dieną. Kol galiausiai viešnagei pasibaigus jūs mintinai žinosite šio karvedžio gyvenimo istoriją, galėsite išvardyti jo vaikus ir anūkus, o gal net ir žmonas.
Kita vieta, kurią privalu aplankyti, yra Tirildž nacionalinis parkas.
Tai tikras rojus ramybės ir tyro oro ištroškusiems žmonėms. Tie, kurie netingės ir užkops į tarp kalnų įsispraudusią ir dramblio galvą primenančią lamaistų šventyklą, bus apdovanoti neapsakomu žemiau esančio slėnio vaizdu.
Tačiau vien romantiniais vaizdais keliautojai sotūs nebus.
Be abejo, daug kam yra įdomu sužinoti, kaip klajokliai stepėse gyvena šiandien. Galima lengvai susitarti su gidu, kad jus nuvežtų ir apgyvendintų kartu su mongolais jų jurtoje arba svečių jurtoje greta.
Galėsite valgyti ir bendrauti su šeimininkais, apžiūrėti jų jurtą ir gyvulius, stebėti, kaip melžiamos kumelės. Beje, vegetarams Mongolijoje gali būti labai sunku. Maistas beveik išimtinai gyvulinės kilmės, o nevalgyti užėjus į svečius reiškia parodyti nepagarbą šeimininkams.
Žinoma, šių dienų Mongolijos stepių gyventojai turi patogumų, apie kuriuos senesnių kartų žmonės galėjo tik pasvajoti. Tai saulės ar vėjo elektros generatoriai, televizoriai, mobilios ryšio priemonės, žiūronai ir motociklai. Šie daiktai labai palengvina kasdienį Azijos kaubojų gyvenimą.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mongolai vis tik išliko labai prietaringa tauta. Tad jeigu jūs kada atsidursite jų namuose, žinokite, kad privalu laikytis tam tikrų elgesio normų. Tačiau per daug jaudintis neverta. Į užsieniečius dažnai yra žiūrima atlaidžiau, o ir kelionių vadovas paprastai supažindina su vietinių įpročiais ir prietarais.
Jeigu nutarsite aplankyti šią šalį vasaros viduryje, labai tikėtina, kad tapsite mūsų akiai neįprastų renginių žiūrovais.
Kiekvienais metais liepos 11 d. prasideda „Naadam“ festivalis. Tai savotiškos visų mongolų olimpinės žaidynės. Ažiotažas visada būna milžiniškas.
Daugybė sportininkų dalyvauja trejose rungtyse. Daugiakilometrinėse raitelių lenktynėse, šaudymo iš lanko varžybose ir mongoliškų imtynių turnyre.
Nevertėtų nusiminti, jeigu praleisite pagrindinius renginius Ulan Batore. Šias varžybas galima pamatyti visą liepos mėnesį atskirose šalies regionuose. Ir patikėkit – azarto ten nė kiek ne mažiau. Be to, rungtyse gali dalyvauti kiekvienas norintis. Vis dėlto pamačius vietinių sportininkų kelmo storumo sprandus ir kelnes plėšančias šlaunis, karštagalvių turistų entuziazmas išgaruoja lyg kamparas. Nepaisant to, tai yra tikrai dėmesio vertas reginys.
