„My heart's in the Highlands, my heart is not here, My heart's in the Highlands achasing the deer...“ - Ingeborga angliškai deklamuoja dar vaikystėje išmoktą Roberto Burnso eilėraštį, o vairuotojas-gidas Mike'as Duncanas mielai prisideda ir jausmingai dainuoja. Važiuojame siauru keliu, vingiuojančiu tarp bekraščių auksinių kviečių ir miežių laukų Mario srityje šiaurės rytų Škotijoje, netoli Hailando.
Pirmą kartą I.Dapkūnaitė trumpai viešėjo Škotijoje 1990-ųjų viduryje, Edinburgo teatro festivalyje, kuriame buvo pristatytas filmas „Saulės nualinti“. Aktorė dažnai pasinaudoja proga pakeliauti vykdama į gastroles ar į išvykas, susijusias su darbu: „Man patinka viskas, kas nauja, ir vykstu, nes žinau, kad kitaip ten nepateksiu. Kaip, pavyzdžiui, filmo „Intermergaitė“ pristatymas Ulan Udėje ar pernykštės gastrolės su Johnu Malkovichiumi Ekvadore.“
Ingeborga prisipažįsta, kad jai patinka rūsti šiaurės gamta, kuri jai primena gimtuosius Lietuvos peizažus, ir priduria, kad Škotija – greičiau mėgėjui. Net vasarą čia būna vėsu ir be šiltų drabužių neišsiversi. Saulėtą rytą išvykę vilkėdami marškinėlius, paplūdimyje gaubiamės pūkinėmis striukėmis, kol žvarbus vėjas ir lietus įgena į automobilį.
Maris vadinamas viskio šalimi. Dėl ypač švelnaus mikroklimato ir išvystyto žemės ūkio čia yra apie 40 „gyvybės vandens“ daryklų, taip pat driekiasi Malt Whisky Trail, garsusis Spėjaus upės slėnio maršrutas per viskio daryklas. Bet Ingeborga beveik nevartoja alkoholio, todėl viskio degustacijos mūsų programoje nenumatytos.
Iš pradžių patraukiame į sklandymo klubą „The Highland Gliding Club“, kur tą dieną vyksta mėgėjų varžybos. Joms pasibaigus mums pažadėtas paskraidymas su instruktoriumi dviviečiu sklandytuvu. Ant pakilimo tako, tai yra paprasčiausioje pievoje, sparnus išskleidę apie dešimt blizgančių sklandytuvų atrodo tarsi besvoriai. Šis nuostabus skraidymo aparatas valandų valandas išsilaiko ore be variklio. Galimybė apžvelgti peizažą iš begarsio dviejų kilometrų aukščio (40 svarų už valandą) įkvepia. Kad tik būtų geras oras!
„Tai saugiausia transporto priemonė, - komentuoja Ingeborga. - Kai pirmą kartą skridau netoli Maskvos, instruktorius užtikrino, kad sklandytuvui nieko negali atsitikti. Nebent įsirėši į kalną!“
Kol kantriai laukiame grįžtančių varžybų dalyvių, Ingeborga ima žaibo interviu iš Angie. Mūsų pilotei, pensininkei, iš profesijos – biochemikei, iš pažiūros kokie 75 metai, iš jų 40 ji skraido, už jos pečių su parašiutu – daugiau kaip 2 tūkstančiai ore praleistų valandų. Tačiau mums taip ir nepavyksta su ja pakilti į padangę – atslenka didžiulis tamsus debesis ir pradeda lyti. „Mes nuolat sakome: Škotijoje orai keičiasi kas penkias minutes“, - tarsi atsiprašinėja mūsų gidas Mike'as ir žada netrukus išgiedrėsiantį dangų. Juk Maris – saulėčiausias Škotijos rajonas.
Vaizdingi Mario balto smėlio paplūdimiai siūlo kitokio pobūdžio pramogų. Po Mario fjordo įlanką, gamtosauginę zoną, rengiamos iškylos greitaeige pripučiama valtimi. Atviroje jūroje galima stebėti delfinus, mažus raukšlėtuosius banginius, didžiuosius banginius ir retus praskrendančius paukščius. Mūsų pradinis taškas – jaukus žvejų kaimelis Findhornas, kadaise buvęs pagrindinis Mario uostas, iš kurio laivai plaukdavo į visas Šiaurės jūros ir netgi Baltijos puses. Dabar čia yra garsioji ekologinė gyvenvietė, kurios gyventojai verčiasi ekologine žemdirbyste ir propaguoja dvasinę vienybę su gamta.
Prieplaukoje mums duoda neperšlampamus kostiumus ir gelbėjimosi liemenes. Po to šokinėdami per švinines bangas palei krantą, kuriame 500 mylių driekiasi spygliuočių miškai, uolų skardžiai ir smėlio kopos su ruonių gulyklomis, įsmeigiame žvilgsnį į horizontą ir kaip dovana tiesiai prieš mus išnyra ruonio galva.
Per pusantros valandos spėjome sužvarbti, todėl grįžę į krantą pirmiausias skubame į barą sušilti. Ant sienos kabančioje lentelėje mirga patiekalų iš vietos jūros gėrybių pavadinimai: čia galima užsisakyti krabą iš kaimyninio Bakio kaimo, lašišos, menkės, šukučių, omarų ir lengvo dūmo aromato škotiško elio. Neįmantrus škotiškas maistas priimtinas Ingeborgai, gyvenusiai Londone ir gerai pažįstančiai anglišką virtuvę bei barų meniu. Paprastai Ingeborga atiduoda pirmenybę grynam maistui, išlaikiusiam natūralų produktų skonį. „Restoranuose, turinčiuose „Michelin“ žvaigždutes, kasdien nepapietausi, be to, maistas man – ne tikslas, o priemonė. Kai dirbu, apskritai mane gali kasdien maitinti tuo pačiu – žuvimi ir obuoliais, - juokiasi aktorė. - Paklauskite asistentų, dirbančių filmavimo aikštelėje, jie neleis meluoti.“ O Londone aktorė atrado sveiko greitojo maisto: populiarias užeigas „itsu“ ir „Pret A Manger“.
Po pusantros valandos kelio į pietus nuo Mario fjordo stūkso Kern Gormo kalnai su Ben Makdujaus viršukalne (1309 metrai), antra pagal aukštį Didžiojoje Britanijoje, ir dideliu kalnų slidinėjimo kurortu. Šis unikalus draustinis – tikras rojus pėsčiųjų turizmo ir žvejybos mėgėjams. Neliesti pušynai, kadagių sąžalynai, viržynai, akmenų krūsnys ant miškingų šlaitų ir kalnų upės tarpekliuose puošia kraštovaizdį. Užkietėję žvejai apsistoja kukliuose nameliuose medžioklės plotų teritorijoje, kur iki šiol gyvena garsiųjų škotų aristokratų giminių palikuonys. Stačiais takais galima pasiekti toliausius kalnų kampelius prie upių slenksčių, per kuriuos šokinėja galybė lašišų ir upėtakių.
Kantriai palaukę, kol liausis vėl prapliupęs lietus, ir dėl viso pikto pasiėmę apsiaustus bei skėčius, pradedame leistis prie sraunaus Spėjaus upės intako. Ingeborga, pripratusi prie sunkių sąlygų filmavimo aikštelėse, vikriai šokinėja nuo vieno slidaus samanoto akmens ant kito. Tačiau daugiausia, atrodo, kliūva mūsų gidui M.Duncanui. Mūsų prašymu jis užsisegė tradicinį škotišką languotą kiltą ir dienos pabaigoje jo plikos kojos ištino nuo mašalų įgėlimų. Ši Škotijos rykštė aprašyta bet kuriame kelionių vadove, net sukurtas specialus tinklalapis midgefoecast.co.uk, prognozuojantis mašalų kiekį įvairiuose rajonuose.
Draugai patarė Ingeborgai aplankyti Arano salą Škotijos vakaruose. Istoriškai taip jau susiklostė, kad pagrindinės šalies magistralės eina iš šiaurės į pietus, o keliai tarp Atlanto vandenyno ir Šiaurės jūros prasti. Nors pagunda sutrumpinti kelionę išsinuomojus sraigtasparnį didelė, Ingeborga išsirenka sausumos transportą – galima bet kurioje vietoje sustoti ir pasižvalgyti.
Arano sala Klaido fjordo įlankoje dėl kalnų ir lygumų plotų, telpančių šiame nedideliame žemės lopinėlyje, dažnai vadinama miniatiūrine Škotija. Iš žemyno į salą plaukioja keltai: per valandą kelionės spėji iki valios prisigrožėti pakrante su įspūdingomis uolomis. Pagrindinė čionykštė įžymybė – vėlgi spalvinga šiaurietiška gamta.
Apie save Ingeborga sako esanti „asfalto vaikas“, užaugęs Vilniuje. Pirmą kartą egzotika ją užgriuvo sulaukusią 13 metų, kai ji pateko į Šri Lanką, kur jos tėvas dirbo diplomatu. „Tačiau vaikystėje kitą aplinką suvoki kaip duotybę. Šoko nebuvo, - prisimena ji. - Tik kai išlipi iš lėktuvo, apima jausmas, kad atsidūrei pirtyje.“ Metus Ingeborga lavinosi namuose su mama ir mokėsi anglų kalbos iš namų šeimininkės. Ji būsimajai Didžiosios Britanijos gyventojai, be kita ko, suteikė neįkainojamų žinių apie esmines britiškas realijas, tarp jų – kriketą ir parlamentą.
Ingeborga, patyrusi keliautoja, nuolatos gyventi viešbučiuose, mano, kad „vieno kelionės recepto nėra. Kaip angliškoje dainoje: dykumoje reikia gurkšnelio vandens, šaltyje – pledo“. Jos nepakeičiami palydovai - „iPad“ ir „Kindle“. Nerenka ji ir savo gausybės kelionių daiktinių įrodymų: „Visi suvenyrai gaminami daugiausia Kinijoje, kokia prasmė juos pirkti? O štai kai draugai atveža suvenyrą, žinai, kad jie apie tave galvojo...“
Ko gero, vienintelė išimtis – pamėgta arbata „Mariage Freres“ iš Paryžiaus. „Tačiau jeigu jos nėra, nenumirsiu. Gersiu kitą arbatą“, - sakė I.Dapkūnaitė. Kaip rašė R.Burnsas savo maldoje-toste „The Selkirk Grace“, kuriuo visuomet pradedama šventė "Burnso naktis": „Bet mes turime mėsos ir galime valgyti, taigi telieka už tai padėkoti Dievui.“
Parengė Milda Augulytė
