Karščiu alsuojančiame Hošimine mūsų 16 keliautojų „West Express“ grupės laukia vietnamietė gidė.
Įsitaisome autobuse ir smalsiai dairomės. Gidė prisistato: „Esu Zhung.“ Po to iškart priduria rusiškai: „Arba Zoja.“
Daugelis vietnamiečių paslaugiai keičia mums neištariamus vardus į rusiškus, kurie dažnai net neturi nieko bendra su tikruoju.
Tad lydimi Zojos pradedame pažintį su Hošiminu. Miestas neįtikėtinai tuščias. Klausiu Zojos, kur dingo žmonės. O ji atsako, kad šiuo metu švenčiamos Naujųjų metų sutiktuvės.
Šventė trunka savaitę, bent jau pirmas tris keturias dienas niekas nedirba. Kai kuriems vietnamiečiams tai vienintelės atostogos per metus.
Pirmą dieną visi švenčia su šeimomis. Svečiai visai nelaukiami. O jau kitomis dienomis visi pradeda svečiuotis, namų durys beveik neužsiveria, o stalai būna nukrauti maistu.
Vakarais į gėlių kompozicijomis išpuoštą pagrindinę miesto gatvę visi plūsta pasižmonėti. Pasipuošę išeiginiais drabužiais, vaikus išpuošę tradiciniais kostiumais, suspausti minios keliauja ten, kur ir visi, – ištrūkti iš to srauto neįmanoma.
Tad ir mes meiliai susispaudę keliavome drauge su minia.
Apie tai, ką verta pamatyti Hošimine, nerašysiu – patarimų pilna įvairiuose kelionių vadovuose. Pasakysiu tiek, kad turistams rodoma tai, kas vietnamiečiams skaudu, o kartu ir brangu: Karo muziejus, Vienybės rūmai.
Man labiau patiktų pasivaikščioti rašytojo Ernesto Hemingway keliais, išgerti kavos ten, kur jis kadaise ja mėgavosi. Bet tai paliksiu kitam kartui.
Iš Hošimino keliaujame Mekongo deltos link. Ši vieta labai svarbi vietnamiečiams ne tik dėl pagaunamų žuvų, bet ir dėl derlingose žemėse augančių daržovių bei vaisių.
Ryte skubame į turgų, bet šventiniu laiku su prekėmis plūduriuoja vos keli pardavėjai. Gerokai palengviname laivelį, tiesiog sprogstantį nuo sultingų ananasų. Čia pat jie nulupami ir išmoningai išpjaustomi – mums lieka tik suleisti dantis į saldžiausią vaisių.
Į mūsų laivą pakliūva bananai, papajos, vėliau skanaujame rankų darbo kokosinius saldainius užgerdami naminuke, laižome medų, o viską vainikuoja pietūs – valgome žuvį, vadinamą „dramblio ausimi“.
Keliaujame į Fantieto kurortą. Pakeliui – plantacijos, kuriose auginami longanai, dar vadinami drakono vaisiais. Anksčiau būdavo nuimami du derliai per metus, dabar – trys ar net keturi. Kad vaisiai sparčiau noktų, laukai naktį apšviečiami, tręšiami – natūralumo ir ekologijos čia sparčiai mažėja.
Geriamąjį vandenį anksčiau valydavo augalai, dabar – chemikalai. Gaila, kad pažengusios šalys atsigręžia į gamtą, o skurdesnės siekia to, nuo ko mes stengiamės pabėgti.
Fantietas kadaise buvo žvejų kaimelis, dabar tai – kurortas. Esame ištroškę įspūdžių, tad užsisakome ekskursiją prie baltųjų ir raudonųjų kopų. Apie ketvirtą ryto išvykę tamsiais keliais burzgiame pasitikti saulės.
Kai pasiekiame kopas, vairuotojas mosteli ranka, nurodydamas, kur eiti. Tokių kaip mes – per dvidešimt, visi traukiame į aukščiausią kopą. Net ir čia klesti verslas – tinginiai gali užvažiuoti keturračiais.
Saulės sulaukiame viršukalnėje tyliai sutūpę grupelėmis.
Nusileidę nuo kopos važiuojame raudonųjų kopų link. Čia – pulkai vaikų, apsiginklavusių lentomis. Jie siūlo nusileisti nuo kopos ant lentos – žinoma, už pinigus. Renkamės pasivaikščiojimą po rytinį turgų.
Trečia stotelė – brendame vandens kanalu, vingiuojančiu palei raudonąsias kopas. Jaučiamės tarsi kažkokioje raudonoje planetoje.
Staiga šis jausmas dingsta, nes mūsų link lekia banda mūkiančių karvių. Mes tarsi kalnų ožkos užšokame ant aukštesnės vietos ir laikome pusiausvyrą, stengiamės nenukristi kuriai nors karvei ant nugaros.
Mažutėlis piemenaitis, eidamas pro šalį, keistai mus nužvelgia ir parvaro karvių bandą į kaimą. O mes kvatodamos sėdame į savąjį visureigį ir kiek pavažiavusios stabdome vairuotoją kaimelyje.
Pakrantėje rūšiuojamas pagautas laimikis. O mes prisirenkame įvairiausių kriauklių, kurios niekam nereikalingos, o mums – didžiausias suvenyras.
Patenkintos traukiame į viešbutį, kur laukia pusryčiai ir jėgos aitvarais nusagstyta Pietų Kinijos jūra. Po kelių dienų trauksime į Hanojų.
Hanojus pasitinka žemesne temperatūra – kažin ar yra 25 laipsniai. Oras čia sodresnis, drėgnesnis. Vietnamiečiai sako, kad šiaurėje išaugintos gėlės kvepia, o pietuose jos bekvapės.
Taip pat jie sako, kad nors ir yra viena tauta, žmonės – labai skirtingi. Pavyzdžiui, pietuose, Hošimino apylinkėse, vyrai po darbo traukia į barą išlenkti taurelės, o tuomet jau namo vakarienės. Šiaurėje, Hanojuje, vyrai kartą per mėnesį renkasi paskanauti šunienos patiekalų ir pabendrauti.
Mūsų gidas Kvinas sako, kad nors turi šunį, vis tiek eina su draugais į restoraną valgyti šunienos. Kai grįžta namo, jo šuo sucypia ir lenda po lova vengdamas šeimininko.
Beje, vietnamiečiai vieni iš kitų vagia naminius gyvūnus. Teko matyti katę, pririštą prie durų, kad nepavogtų. Kvinas neteko gal trijų kačių ir bent poros šunų – jis įtaria, kad augintiniai pateko ant kaimyno šeimos stalo.
Gyvenamieji namai Vietname – siauri ir ilgi, kaip moko fengšui. Kai paklausėme, kodėl kai kurių namų sienos paliktos nedažytos, mums buvo atsakyta, kad dėl to kalti šykštūs kaimynai. Tad jei tavo namo sienos nedažytos – tai parodo, kad gyveni apsuptas godžių kaimynų.
Pirmame namo aukšte dažniausiai įsikūrusios krautuvėlės – paprastai tai šeimos verslas ir pragyvenimo šaltinis, antrame gyvena tėvai, aukščiau – vyriausiasis sūnus su šeima, dar aukščiau – nevedę sūnūs ir netekėjusios dukterys.
Apmaudu, kaip keičiasi Hanojus. Gyventojai didžiuojasi, jog greitai centre žibės naujausi biurų pastatai ir prašmatnios parduotuvės.
O prieš penkerius metus dar mačiau, kaip moteriškės gatvėje ruošia pusryčius, kepa visą šunį šiauduose, džiausto drabužius.
Halongo įlanka taip pat pasikeitusi. Senieji buriniai laiveliai džonkos liko tik atvirukuose ir mano nuotraukose – dabar vandenį skrodžia balti, ilgi kruiziniai laiveliai, valdomi britų ar prancūzų.
Vietnamas keičiasi: žmonės ėmė daugiau šypsotis, atsitiesė. Laisvėja žmonės, keičiasi vertybės. Tai, kas sena, jiems atrodo nemadinga, o mes to jau pasiilgome.
Pirmąkart grįžusi iš Vietnamo niekaip negalėjau suvokti, patiko man ši šalis ar ne. O šįkart žinau, kad tikrai patiko, nes ten dar tiek daug nesugadintų dalykų.
Akyse vis dar stovi maždaug septyniasdešimties metų moteris, kurią pamačiau ryžių lauke. Kai ateina metas sodinti ryžius, nesvarbu, kad lyja ir lauke ne daugiau kaip 15 laipsnių.
Tad moteris, sukišusi rankas į šaltą vandenį, kuokšteliais sodino ryžius. Į kojas ir rankas kartkartėmis įsisiurbdavo dėlės, bet vos užkalbinau vietnamietę, jos veidas nušvito, ji ėmė moti ranka pozuodama nuotraukai.
Prisimenu ir kitą moterį, kuri, prieskonių lauke pjaudama kalendras, kuokštelį ištiesė pauostyti smalsiai turistei. Supratau, kad šalį pamėgstame dėl ten gyvenančių žmonių.
Ir jei kartais Hanojuje sutiktumėte gidą, vardu Kvinas, nuvežkite jam dovanų uogienės.
Jis prisimena uogienę iš studijų laikų buvusioje Sovietų Sąjungoje. O Vietname jų niekas neverda.
Tad skubėkite į Vietnamą, kol jis dar toks pulsuojantis, besikeičiantis, kupinas prietarų, tikėjimų ir nuoširdumo
