Latvija, Rusija, Kazachstanas, Kinija, Laosas ir Tailandas. Tokiu maršrutu iš Vilniaus lietuviai važiavo trimis motociklais ir dviem automobiliais. Dar du šveicarų motociklininkai prie žygio prisijungė Kinijos pasienyje, rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas".
„Kai pradėjau planuoti kelionę, atsirado daug parengiamųjų darbų. Kaip norėjome į Japoniją! Tačiau išsiaiškinau, kad toje šalyje negalioja lietuviškas vairuotojo pažymėjimas, todėl negalėjome ten važiuoti motociklu.
Tuomet teko ieškoti, į kokias kitas šalis galėtume vykti, – reikėjo išlaikyti panašų maršrutą, atstumą“, – pasakojo BMW markės motociklu keliavęs V.Navickas.
Japoniją pakeitus į Kiniją, V.Navickui teko nauja užduotis – ieškoti gido. Mat keliaujant motociklais per Kiniją jis būtinas.
„Šveicarijos kelionių agentūra surado porą motociklininkų, gidą, savo valstybinėse institucijose patvirtino maršrutą, pagal kurį keliavome. Į lankytinų vietų sąrašą buvo įtraukta kinų siena, Tibetas.
Bet paradoksas – ir kinai neleidžia laisvai įvažiuoti į savo šalį, todėl turėjome gauti jų išduotą vairuotojo pažymėjimą“, – apie pusmetį užsitęsusį dokumentų tvarkymą kelionei per Kiniją pasakojo V.Navickas.
Kelionės motociklais verslininkui – ne naujiena.
2012 metų pradžioje Navickai ir dar kelios poros plieniniais žirgais išmaišė Argentiną ir Čilę.
Tačiau šįkart buvęs sostinės meras su žmona medicinos įstaigų projektų vadove J.Navickiene labiau pasitikrino savo ištvermę: jie įveikė dukart ilgesnį atstumą motociklu, nei prieš 80 metų lėktuvu „Lituanica“ turėjo nuskristi legendiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas.
Jų garbei žygį motociklais su bendraminčiais surengęs verslininkas ketina plieniniais žirgais apkeliauti visą pasaulį.
Pietų Amerika ir Azija jau aplankyta, o svajonėse – kitąmet pasiekti Aliaską (JAV).
Ar V.Navickui teko įkalbinėti sutuoktinę Jolantą motociklu leistis į ilgą ir varginančią kelionę nuo Vilniaus iki Bankoko?
Vilius: Ji visur sutinka važiuoti, įkalbinėti nereikia.
– Kelionėje žmona lyg talismanas, apsaugantis nuo nelaimių?
Jolanta: Žmona – kasdienio vyro gyvenimo talismanas. (Juokiasi.) Visada buvau keliauninkė, todėl kai jaunystėje susipažinome, šnekėjome tarsi viena kalba, manęs nereikėdavo įkalbinėti keliauti.
Šiai kelionei rimtai ruošėmės metus, o jeigu dar pridėtume mintis, kurios sukosi galvoje prieš tai, susidarytų ir dveji metai.
– Kiek keliavo moterų ir vyrų?
Vilius: Komandoje buvo aštuoni vyrai, trys moterys.
Jolanta: Motociklininkų kolonoje buvau vienintelė, sėdėjau vyrui už nugaros. Kitos dvi moterys važiavo automobiliu.
– Ilgoje kelionėje neišvengiami nesusipratimai.
Jolanta: Problemų daugiausia kilo Kinijos pasienyje. Pervažiavus ilgą neutralią zoną, pasienyje mus pasitiko būrys fotografų. Visi šypsojomės ir svarstėme, ar mūsų nuotraukos pateks į laikraščius, ar į valstybės saugumo agentų rankas?
Pajuokavome, o netrukus entuziazmas išblėso: pasienyje įstrigome aštuonias valandas, nes transporto priemonių nepraleido. Turėjome laukti ir kitą rytą vėl bandyti laimę.
Vilius: Pėsčiomis mus įleido. Pernakvojome viešbutyje. Pasienyje įstrigome tris paras, nes sąraše buvo vienu žmogumi ir transporto priemone daugiau, nei atvykome.
Į kelionę turėjo leistis keturi lietuvių ir du šveicarų motociklai. Bet vienas lietuvis motociklininkas neišvyko. Tiek ilgai kankinomės pasienyje, kol kinai jį išbraukė iš sąrašo.
Vilius: Prieš tai nemažai kantrybės kainavo ir kelionė per Maskvą – patekome į tokią transporto spūstį, kad tarp mašinų landžiojome keturias valandas.
Jolanta: Bet ir tai nebuvo didžiausias išbandymas. Kinijoje buvo sunkus ruožas spalio 14-ąją – Viliaus gimimo dieną, kai 200 kilometrų važiavome vienuolika valandų be sustojimo.
Vilius: Per tą laiką, kol keliavome, atšventėme net aštuonių bendražygių gimtadienius.
– Ar varginančios spūstys, laukimas pasienyje nepriverčia jūsų susibarti?
Vilius: Kai važiuojame motociklu, negalime bartis, nes specialiai neimame pasišnekėjimo įrangos.
Jolanta: Važiuojant mums lieka tik tylėti.
Vilius: Motociklininkai labiau pavargdavo negu automobilių vairuotojai. Jie galėdavo mašinoje užkąsti, atsigaivinti. O mes kone ištisą dieną važiuodavome be kąsnio burnoje.
Jolanta: Rusijoje springome nuo dulkių, išmetamųjų automobilių dujų.
Vilius: Per Rusiją keliavome pagrindine magistrale, vedančia į Sibirą. Tuo keliu nuolat važiuoja sunkvežimiai.
Kai trys KamAZ markės mašinos puškuoja į kalnelį, tokius dūmus paleidžia, kad atrodo, jog važiuoji paskui senovinį garvežį.
Kartais tekdavo rizikuoti – lenkti. Dėl to kelionė per Rusiją buvo sudėtinga.
– O kokie vietovių ar gamtos vaizdai paliko gerų įspūdžių?
Vilius: Kazanė po pasaulio studentų vasaros žaidynių buvo išblizginta. Negalėjau patikėti savo akimis, kad pervažiavus sovietmetį menančią Rusiją patekome į tokį gražų miestą su jaukiomis kavinėmis, restoranais. Atrodė, lyg būtume atsidūrę kitame pasaulyje.
Keliaujant Kazachstane prieš akis atsiverdavo stepės, iš toli matėme traukiančias kupranugarių vilkstines.
Tačiau važiuojant per stepes pasitaikydavo tokių kelių, kurie nusėti vien duobėmis. Jei į vieną jų būtume pataikę priekiniu ratu, būtume skridę keletą metrų.
Tačiau nelaimių išvengėme, nes buvome atsargūs. Pamatėme, kad sunkvežimiai važiuoja ne keliu, o šalia jo kukurūzų laukais. Mes pasielgėme taip pat.
180 kilometrų kukurūzų laukais dardėjome penkias valandas.
Po to širdis atsigavo 300 kilometrų lekiant trijų eismo juostų autostrada iki Astanos.
Skubėjome, nes temo ir šalo. Vakare buvo vos keturi laipsniai šilumos – vairuojant buvo sunku sulenkti pirštus. Rytą atsikėlus termometras rodė du laipsnius šalčio.
Laukėme, kad kuo greičiau saulė išlįstų, nes norėjome kuo greičiau judėti į priekį.
Po dešimties dienų įsikūrėme pailsėti prie Balchašo ežero, esančio Kazachstano pietryčiuose. Šis antras pagal dydį ežeras Vidurinėje Azijoje – nuostabus gamtos perlas.
Aplinkui ežerą – akinama žaluma, o Balchašo mieste akis badė apleisti namai, šiukšlės.
Jolanta: Ežero vanduo atrodo labai skaidrus, nors šalia stovi metalo rūdos gamykla, iš kurios rūksta dūmų stulpai.
Vilius: Žvejojome, pagavome žuvų, bet buvo gaila, kad teršiama graži gamta. Žvejojant iš kaminų rūkstantys dūmai graužė gerklę, vertė kosėti.
– Ir Lietuvoje mėgstama skųstis, kad gyvename užterštoje aplinkoje. Azijoje išvydote didesnių gamtos užterštumo problemų?
Vilius: Kinijos miestą Čengdu smogas gaubia 300 dienų per metus ir tik apie penkiasdešimt dienų pasirodo saulė, kai sumažėja teršalų debesys.
Kinijoje važiavome per vieną miestelį, kuriame nemažai žmonių vaikšto pajuodę nuo suodžių, nes dirba anglių kasyklose. Net ir namai nuo dulkių juodi. Todėl gyventi Lietuvoje idealu.
Jolanta: Sankryžoje matėme kraupų vaizdą: vyrai pjauna pajuodavusį aviną, o ant suodino grindinio teka raudonas kraujas. Tai išvydus bendrakeleivius supykino.
– Ilgos kelionės metu keitėsi ne tik vaizdai, bet ir klimato sąlygos. Kokių orų permainų patyrėte?
Vilius: Per visą kelionę oro temperatūra svyravo nuo dviejų laipsnių šalčio Kazachstane iki 35 laipsnių šilumos Pietų Kinijoje.
Per du kelionės mėnesius – nuo rugsėjo 10-osios iki lapkričio 10-osios beveik nematėme lietaus.
– Ar daug daiktų vežėtės?
Vilius: Motociklininkai su savimi vežasi mažai daiktų – šiek tiek rūbų, vaistų, jei prireiktų kam nors iš komandos. Atsargines padangas, įrankius sudėjome į mašiną.
Jolanta: Vakarinių suknelių neėmiau – iš ankstesnių kelionių žinojau, kad jų neapsivilksiu. Jeigu viešbučių pradėdavome ieškoti šeštą vakaro, pavykdavo įsikurti aštuntą ar devintą valandą.
Rūpėdavo nusiprausti ir pavalgyti, o apie jokią puošnią aprangą negalvodavau.
Vilius: Dieną stengdavomės nepietauti, nes po sotaus valgio važiuojant motociklu migdo. Stabtelėdavome papildyti degalų bakų, degalinėse išgerdavome kavos ir vėl važiuodavome.
– Kokios šalies virtuvė labiausiai sužavėjo?
Jolanta: Labiausiai abiem patiko Kazachstano virtuvės patiekalai.
Vilius: Kazachstane maistas natūralus. Labai gardūs sultiniai su mėsa. Ji visada buvo minkšta, šviežia. Valgėme jautienos, avienos.
Įvažiavus į Kiniją savaitę buvo įdomu ragauti kinų valgių. Vėliau įkyrėjo restoranuose piešti valgius padavėjams, nes nesuprasdavome, kas parašyta valgiaraštyje, – būdavo paprasčiau nueiti į turgų ir nusipirkti keptą antį, daržovių.
Džiaugėmės, kad buvome įsidėję lašinių iš Lietuvos. Jie Kinijoje labai pravertė.
Jolanta: Viena pažįstama skrido į Bankoką, tad jos paprašėme, kad mums dar atvežtų lašinių, duonos, raugintų agurkų.
Vilius: Keista, kad prisivalgius aštraus kinų maisto niekam nesustreikavo virškinimas.
Jolanta: Įprastai motociklininkų kelionėse rūpinuosi visų sveikata – vežuosi vaistų nuo virškinimo sutrikimų, peršalimo, nubrozdinimų. Bet dabar nesitikėjome, kad daugiausia medikamentų reikės nuo slogos, kosulio.
Jau Rusijoje dėl dulkių gausos bendrakeleivius užklupo viršutinių kvėpavimo takų ligos.
Buvau pasiėmusi pilną krepšį vaistų, bet kad tiek daug reikės antibiotikų, nesitikėjau. Juos visus išdalijau kartu keliavusiems. O pati net ir grįžusi namo vis dar kosėju.
– Šįkart neišvengėte traumos.
Jolanta: Bankoke važiuojant per geležinkelio bėgius sumėtė mūsų motociklą. Vertėmės ant šono. Viliui nieko bloga nenutiko, aš užsigavau koją. Jutau skausmą.
Nuvykome į vietos ligoninę, tačiau lūžio nepastebėjo. Tik grįžus į Vilnių medikai nustatė kulnakaulio lūžį. Dabar turiu vaikščioti su ramentais, tačiau trauma išgydoma ir po kurio laiko pasimirš.
– Keliaudami pasiilgote namų?
Vilius: Po mėnesio kelionės norisi namo, rūpi vaikai, verslas. Po pusantro mėnesio pripranti taip keliauti ir, atrodo, tai tampa gyvenimo būdu.
Jolanta: Nuo artimųjų kurį laiką buvome atsiriboję dėl to, kad kai kur nebuvo mobiliojo telefono ryšio. Iš įvairių vietovių paštu siųsdavome atvirukus su tos šalies vaizdais – tai buvo lauktuvės trejų metų anūkei Miglei.
Bet pernelyg apie namus ir darbus negalvojome – juk jeigu mūsų nėra Lietuvoje, tam tikrus reikalus išspręs kas nors kitas.
– Ar jūsų suaugę vaikai mėgsta keliauti?
Jolanta: Duktė Jurgita yra įkopusi į aukščiausią Vakarų Europos kalną Monblaną (4810 m), o sūnų Audrių vilioja jėgos aitvarai.
Audrius turi savo motociklą, laisvalaikiu važinėja. Tačiau kartu motociklais nekeliaujame.
Išleisdami mus į tokias ilgas keliones vaikai jaudinasi, tačiau neprieštarauja. Juk žino, kad visur vadovaujamės protu.
Vilius: Vaikai prisipažino, kad mūsų pasiilgo, nes tiek ilgai dar nebuvome išvažiavę iš namų.
– Gal judu ir susipažinote kokioje nors kelionėje, kad abu esate užsidegę keliauti?
Vilius: Vilniuje mokėmės toje pačioje mokykloje.
Jau nepamenu, kaip susipažinome, bet turbūt šokiuose. (Juokiasi.)
