Pakeliui į bažnyčias – siena
Neseniai mačiau paprastutį politinį piešinėlį: trys karaliai, gabenantys dovanas Jėzui į Betliejų, sutrikę žiūri į sieną. Nepabuvojus Betliejuje ar nežinant daug apie šį istorinį miestą, paveikslėlis gali pasirodyti nesuprantamas, mat nedaug kas žino, jog Betliejus – tai miestas Palestinoje (Vakarų Krante), ne Izraelyje, nuo kurio jį skiria vadinamasis Vakarų Kranto barjeras. Dideliais autobusais iš Jeruzalės atvykstantiems turistams šios sienos stengiamasi nerodyti, nes, savaime suprantama, ne toks yra šio švento miesto įvaizdis.
Tačiau čia atvykus ne su turistų grupe iš Izraelio, o savarankiškai ar iš pačios Palestinos, sieną pamatyti labai įdomu ir, tikriausiai nepriklausomai nuo apsiskaitymo apie regioną lygio, tai tampa labai stipriu susidūrimu. Už gatvės, pilnos religinių rankų darbo suvenyrų, atsivėrė visiškai kitoks vaizdas: pilka, išvaduoti Palestiną kviečiančiais grafiti išmarginta, daugiau nei 8 metrų aukščio siena, apvyta spygliuota viela bei kas kažkiek metrų pereinanti į apžvalgos bokštus. Gal kiek ir keista pradėti pasakojimą apie Betliejų ne nuo jo senamiesčio, bet nuo šitos konstrukcijos, būtent nuo juos prasidėjo ir mano pačios viešnagė šiame mieste.
Jėzaus Gimimo bazilika: ikonos, mozaikos bei ašaros
Pats Betliejaus senamiestis, manau, yra vienas gražiausių regione ir gali gerokai „pasėdinti“ fotoaparato bateriją, ypač saulėtą dieną. Į pagrindinę aikštę veda siauros turgaus gatvelės, kuriose galima įsigyti tiek tradiciškų palestinietiškų šalikų bei siuvinėtų suvenyrų, tiek pigių Azijoje pagamintų batų ar žaislų. Aikštė, erdvi bei saulėtomis dienomis net kiek akinanti, ribojasi su garsiausia Betliejaus bažnyčia – Jėzaus Gimimo bazilika. Šiai bazilikai – apie 1700 metų, ir ji ypač svarbi net trims krikščionybės šakoms: Romos katalikų, Graikų ortodoksų ir Armėnų bažnyčioms. Patekus į vidų pro mažytį tarytum akmenyje iškirstą įėjimą, atsiveria šimtai ikonų, liturginių dirbinių ir net dalis išlikusios mozaikos, kokios grindys bazilikoje buvo prieš ją apniokojus kelioms invazijoms.
Įėjus į kitą, mažesnę požeminę bazilikos patalpą, galima greitai, kitiems turistams ir piligrimams sudarius eilę, apžiūrėti ir prakartėlės, kurioje, kaip teigiama, gimė Jėzus, vietą. Beskubėdama palikti požemių ir apžiūrėti likusio Betliejaus, prasilenkiau su tikriausiai sveikatos artimiesiems prašančiais giliai tikinčiais krikščionimis, kurių ne vienas po šitokio stipraus išgyvenimo net verkė.
Tarp senamiesčio gatvelių ir aikščių
Palikusi baziliką, spėjau apžiūrėti ir Betliejaus universitetą, kuris, nors piligrimų ir nepritraukiantis, turėtų vilioti šiek tiek laiko Betliejuje turinčius keliautojus. Graži aikštė, bokšto laikrodis, daug žalumos, suoleliai, nuo kurių gali grožėtis Betliejų supančiomis dykumomis ir kalvomis, laiptai puošniais turėklais bei daugybė jaunimo, pridedančių spalvų šviesaus akmens pastato ansambliui: man beliko prisėsti ir spragsėti fotoaparatu, tik patvirtinančiu, kad čia nesimokau, ir susilaukti dar daugiau žvilgsnių.
Pakeliui į autobusų stotį darsyk apžiūrėjau ir daugybę čia siūlomų suvenyrų. Rožančiai, biblijos, magnetukai, medžio dirbiniai, religinių motyvų siuvinėjimai, ir... ko tik nori – negaliu nė įsivaizduoti, ko Betliejuje neįmanoma gauti. Kitos savo viešnagės Betliejuje metu susipažinau su medžio dirbinių galerijos savininku, su kuriuo vėliau tapome gerais draugais. Nors teko kalbėti apie daug ką, net ir po šitiekos kalbų, jo paklaususi, kaip konkuruoja su kitais meistrais ir kaip verslas taip gerai sekasi, likau nesupratusi atsakymo. Betliejaus stebuklai?
Šventiniai pamąstymai
Per žiemos šventes, kai ant atvirukų ar kokio advento kalendoriaus pamatau Betliejaus vaizdą, jo jau nebeasociuoju vien su prakartėle ar Trijų karalių kelione. Atmintin iškyla turgaus gatvės, šviesaus akmens pastatai, skanus Betliejaus maistas ir ten vėliau sutiktų žmonių istorijos. Miestą, kuriame, anot krikščioniškosios paradigmos, „viskas prasidėjo“, verta aplankyti ne tik piligrimams. Apsuptas dykumų ir sunkiai įsivaizduojamo statumo kelių, Betliejus neabejotinai yra vienas gražiausių Palestinos miestų.
Norėjau nuvykti į Betliejų ir prieš šias Kalėdas – tuo metu gyvenau regione, tad pamatyti šį miestą nebūtų buvusi didžiulė kelionė. Tačiau nepavyko numatyti vieno itin svarbaus nežinomojo šioje lygtyje: keletą Artimųjų Rytų šalių suparaližavusios šimtmečio pūgos. Sniegas Kaire, pusė metro sniego Jeruzalėje ir baltas Betliejus – pasigrožėti šitokiu žiemišku vaizdu trukdė pati žiema su visais važinėti nustojusiais autobusais ir, aišku, sunkiai pravažiuojamais keliais. Ką gi, nebūtina būti Betliejuje, kad pajustum kalėdinę dvasią – ji visad labai patogiai įsikuria ten, kur yra širdžiai mielų žmonių.
