Dailininkė Brigita Lastauskaitė (40 m.) čia atvyko daugiau nei prieš 14 metų. Ji dar atsimena pirmąsias Kalėdas Australijoje, kai tuomet dvimetę dukrą Miglę vedė į šventinę iškylą parke. Buvo karšta, daugiau nei 30 laipsnių šilumos, visi prisidengę skrybėlėmis nuo saulės, mūvintys šortus.
Buvo keista, kai atlingavo raudonais drabužiais apsimuturiavęs Kalėdų Senelis su tradicine ilga balta barzda. Viskas atrodė labai komiškai.
„Kalėdų nuotaika Australijoje mums, lietuviams, būna tokia – nei verkti, nei juoktis. Panašiau į vidurvasario šventes, gal Jonines.
Kalėdos Australijoje yra vasaros malonumų pradžia“, – sakė ką tik penkioliktą kartą Naujuosius metus svetimame krašte atšventusi Brigita.
Per praėjusias Kūčias jos šeima, kaip visada, namie pasigamino tradicinių kūčiukų su aguonpieniu, patiekalų su silkėmis, virtinių su grybais.
„Kartais ir kalėdaičių turime. Per Kalėdas dažnai einame pas draugus valgyti kepto kalakuto ir morengų torto, apipilto šviežiais atogrąžų vaisiais pasifloromis“, – pasakojo Brigita.
Kai Kaune gimęs ir Vilniuje užaugęs klausos negalią turintis Ramūnas Rentelis (32 m.), bičiulių vadinamas Ramu, kalendoriuje atverčia gruodžio 25-osios lapą, prisiminimuose atgyja pusnyse paskendusio kaimo namo vaizdas.
Iš pradžių išvykęs gyventi į Jungtinę Karalystę, o po to atsibastęs iki Australijos, dabar Ramas per Kalėdas iš namų išeina į žalią pievą ir mėgaujasi glostomas šiltų saulės spindulių.
Pro šalį einantys žmonės vilki vasarinius drabužius, o kaimynai lauke ruošiasi Kalėdų iškylai. Moksleiviams jau prasidėjusios vasaros atostogos.
Šie vaizdai Ramą sustabdo akimirką susimąstyti: „Aš esu kitoje Žemės pusrutulio pusėje nei mano gimtoji Lietuva.“
Kunigas Juozas Deveikis (34 m.)Australijoje dar visai naujokas. Į Žaliąjį žemyną iš apsnigtos Klaipėdos jis atvyko mažiau nei prieš metus, praėjusį kovą. Tad ką tik prabėgusios Kalėdos kitoje pasaulio pusėje nei Lietuva jam buvo pirmosios.
„Kalėdos Australijoje dvasine prasme tokios pat kaip ir Lietuvoje, bet kitais atžvilgiais viskas skyrėsi. Pirmiausia čia net eglė – retas augalas. Nepamatysi gyvų Kalėdų eglučių.
Per Kalėdas reikėjo pasisaugoti saulės, o ne spiginančio šalčio kaip Lietuvoje“, – įspūdžiais dalijosi J.Deveikis.
Per Kalėdas svetimame krašte kunigui teko daug keliauti. Kūčių dieną jis meldėsi Melburno lietuvių koplyčioje. Po šv. Mišių Melburno lietuvių klube valgė Kūčių vakarienę.
Vidurnaktį jis jau dalyvavo mišiose australų Askot Veilo (Ascot Vale) parapijoje, kurioje dirba vikaru. O Kalėdų rytą, pusę dešimtos, turėjo būti 70 kilometrų nuo Melburno šv. Mišiose su Džilongo lietuviais, vidurdienį – vėl su Melburno lietuviais.
„Kalėdų dieną prieš vidurnaktį, kai aprimo keliuose lakstančios kengūros (Juokiasi.) su jaunimo grupele mašinomis išvykome į 1700 kilometrų nuo Melburno esantį Gold Koustą, kur gruodžio 27-ąją prasidėjo lietuvių sporto šventė.
Šios Kalėdos daugeliu prasmių man buvo karštos“, – pasakojo kunigas.
Kas šiems lietuviams – Brigitai, Ramūnui ir Juozui nutiesė kelią į Australiją, ko jie ten ieško ir ką jau rado?
Brigita tikino, kad už ją nusprendė likimas. Jos vyro Vaido brolis gyveno Australijoje ir turėjo šios šalies pilietybę.
Tai jis pasikvietė į Australiją mokslus baigusius giminaičius ir patarė iš karto prašyti pilietybės, kad turėtų daugiau galimybių.
„Mąstėme, kad Australijoje bus šilta ir niekada nereikės žieminių drabužių. Žinojome, kad Melburnas yra ant vandenyno kranto ir įsivaizdavome, kad Australija yra atogrąžų paplūdimių, egzotinių vaisių ir laukinės gamtos šalis“, – prisimena Brigita.
Labiausiai ją nustebino dideli atstumai tarp daugiau nei 4 milijonus gyventojų turinčio Melburno apylinkių – be automobilio čia tikrai neapsieisi. Lietuva, palyginti su Australija, jai iki šiol atrodo miniatiūrinė.
Tie atstumai sukuria keistą nuotaiką – žmonės gyvena tarsi mažuose lizduose.
Nebūna spontaniškų susitikimų, nėra taip, kaip Vilniaus ar Kauno senamiestyje, kai išėjęs į miestą susitinki kelis draugus ar pažįstamus. Todėl susitikimai čia planuojami iš anksto – kartais prieš kelias savaites.
Taip pat nėra ir kiemo fenomeno, kai vaikai išeina į lauką ir žaidžia. Čia priemiesčiai tęsiasi dešimtis kilometrų, todėl reikia iš anksto su kita šeima tartis dėl vaikų pabuvimo kartu.
Šiuos trūkumus kompensuoja Australijos gamta – čia neįtikėtini laukinės gamtos plotai. Atsigauna širdis.
„Mes dažnai vykstame į gamtą, prie vandenyno. Stovyklaujame, deginame laužus ir užmiegame po atviru dangumi klausydamiesi bangų mūšos.
Aplinkui triukšmauja kukabaros ir papūgos, vakare išlenda vombatai, valabės, kengūros, kartais ir echidną pamatome. O mūsų šuo Kailis gainioja kiškius ir lapes.
Prie upių ir ančiasnapių kartais pasirodo, ypač Australijai priklausančioje Tasmanijos saloje. Vyras mėgsta žvejoti, tad visada traukiame arčiau vandens“, – pasakojo B.Lastauskaitė.
Tačiau Australija – didelis žemynas ir Brigitos šeima dar daug ko nematė. „Esame pririšti prie savo įkurtos meno galerijos, o kai Australijoje žiema, norime važiuoti į Lietuvą, nes ten būna vasara“, – šeimos planus atskleidė Žaliajame žemyne įsikūrusi lietuvė.
Tam, kad gautų Australijos pilietybę, Brigitos šeimos nariai prieš išvykdami turėjo užpildyti gausybę anketų. Procesas buvo ilgas ir nuobodus.
„Gauni dokumentus, užpildai, išsiunti, po mėnesio kito vėl gauni krūvą popierių, vėl nusiunti. Viskas truko apie 3 metus, tuo metu gimė mūsų dukra, todėl dokumentų dar padaugėjo.
Kai dokumentai buvo patvirtinti, turėjome Vilniuje išlaikyti anglų kalbos egzaminą, o man pritrūko pusės balo. Per egzaminą reikėjo klausyti gergždžiančio kasetės įrašo, rodos, amerikietišku akcentu, ir versti.
Kadangi egzamino neišlaikėme, turėjome australams sumokėti kelis tūkstančius litų už būsimus priverstinius anglų kalbos kursus.
Tie kursai mums pasirodė nuobodūs, mes jų taip, regis, ir nebaigėme. Į Australiją atskridome per antrąjį dukters gimtadienį, 1998 metų spalį“, – prisimena Brigita.
Neseniai ji buvo baigusi dailės studijas Kaune, Vaidas prieš kelerius metus taip pat buvo baigęs studijas. Pora neturėjo planų, tik daug drąsos.
„Šiais laikais viskas atrodo paprasta, gali bet kokią informaciją rasti internete, bet 1998 metais jautėmės kaip patekę į Mėnulį.
Jei būčiau žinojusi įsikūrimo vargus, abejoju, ar būčiau ryžusis emigruoti“, – svarstė B.Lastauskaitė.
Pradžioje buvo sunku rasti bet kokį darbą, nes dailininkų niekam nereikia, o bet kokiam kitam darbui reikėjo patirties – net dirbti valytoju, dažytoju ar statybininku.
Patenki tarsi į užburtą ratą. Todėl daug į Australiją atvykusių žmonių pradeda nuo savanoriško, nemokamo darbo ir įgyja darbo patirties.
„Dirbome paprastus valymo, dažymo darbus, vėliau atsirado užsakymų, susijusių su tapyba, piešimu, tekstilės dizainu. Galiausiai po 3 metų nusprendėme, kad mums gana dirbti kitiems, ir pradėjome ieškoti arčiau miesto esančios erdvės galerijai“, – pasakojo emigrantė.
Ši idėja buvo tokia stipri ir pribrendusi, kad Brigita su Vaidu ją sugebėjo įgyvendinti per savaitę.
Kreipęsi į kelias nekilnojamojo turto agentūras su pageidavimu nuomotis galeriją su gyvenamosiomis patalpomis, sutuoktiniai jau kitą dieną sulaukė pasiūlymo apžiūrėti patalpas.
„Nuvažiavę supratome, kad XIX amžiaus pastatas su keliais židiniais, aukštomis lubomis, stačiais mediniais laiptais ir tramvajaus linija šalia – kaip tik mums.
Pasijutome kaip Vilniuje – viskas idealiai tiko ir tai buvo mūsų nauja pradžia“, – džiaugėsi Brigita.
2001 metais įkūrusi galeriją lietuvių šeima pirmiausia ėmė eksponuoti savo ir draugų bei pažįstamų darbus.
Pirmuosius penkerius metus jie daugiausia ir bendradarbiavo su lietuvių menininkais: keramikais, skulptoriais, grafikais, tapytojais. Vėliau pradėjo pardavinėti ir juvelyriką.
Pamažu perpratę Australijos meno pulsą, kryptis ir rinką, lietuviai įsisuko tarp vietos menininkų, ir viskas ėmė vykti daug greičiau.
Dabar jie gali dažniau atnaujinti kolekcijas.
„Su lietuvių darbais nėra paprasta, nes neparduotus kūrinius reikia gabenti atgal į Lietuvą ir vėl mokėti už siuntimą“, – verslo subtilybes aiškino svetur galerininke tapusi moteris.
Prieš metus kapitališkai suremontavę ir jaukiai atnaujinę dvi nedideles sales turinčią galeriją sutuoktiniai sulaukia vis daugiau dailininkų, norinčių čia rengti parodas. Kartais jau tenka net imtis atrankos.
Kasmet vasarą šeima grįžta į Lietuvą, bet žiemos nematė 14 metų. Pasiilgo čiuožinėjimo, slidinėjimo, pūgų. Miglei, jų dukteriai, žiema būtų naujas dalykas, nes ji nelabai ką atsimena iki 2 metų, kol gyveno Lietuvoje.
Šeima netoli Ukmergės įsigijo sodybą ir statosi namą. Vaidas mėgsta dirbti su medžiu, todėl daug daro pats.
„Turėsime didelį namą su dirbtuvėmis ir daug erdvės svečiams. Mums patinka, kai suvažiuoja daug žmonių.
Kai namas bus baigtas, galėsime nuspręsti, kur norime praleisti daugiau laiko. Būtų įdomu po tiek metų vėl pakeisti aplinką“, – svajojo Brigita.
Vis dėlto gyvenimas Lietuvoje jai atrodo paprastesnis ir pigesnis.
„Esame dailininkai, bet turėdami savo verslą privalome daug energijos skirti jam. Taip pat turime paėmę paskolą namui statyti.
Šie finansiniai rėmai įpareigoja daryti daugiau nei vien kurti meną“, – skaičiavo emigrantė.
Nors ji mano per 14 metų gerai perpratusi australus, vis tiek jaučiasi esanti lietuvė. Vaidą irgi graužia Lietuvos ilgesys.
„Mūsų Miglė irgi labiau jaučiasi lietuvė nei australė. Ją traukia Europa, nors Lietuvoje gyveno tik 2 metus.
Keista sutikti žmones, kurie gimė Australijoje, bet sako, kad yra lietuviai, nors lietuviškai nekalba. Tėvų identitetas daro įtaką vaikams“, – įsitikinusi B.Lastauskaitė.
Nemažai žmonių Australijoje, susipažinę su Brigita, prisipažįsta, kad ji – pirma jų sutikta lietuvė. „Lietuviai čia sutinkami su egzotiška pagarba ir turi gerą reputaciją“, – tikino galerininkė.
Ji taip pat sutinka daug žmonių, kurie yra kaip nors susiję su Lietuva: seneliai, vyro ar žmonos giminės kilę iš Lietuvos. Tada apima jausmas – Lietuva maža, bet plačiai pasklidusi.
Australai imigrantus priima labai šiltai. „Niekada nejutome jokios diskriminacijos europiečių atžvilgiu. Gal todėl, kad visi australai, išskyrus aborigenus, yra imigrantai.
Mokykloje puoselėjamas daugiatautiškumas kaip unikalus reiškinys, kuriuo reikia didžiuotis“, – sakė Brigita.
Ar šeima, radusi vietą po Australijos saule, dar jaučia ilgesį gimtinei?
„Kad nesame namie, labiausiai jaučiame per didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas. Tada trūksta artimųjų, draugų šurmulio. Ypač po to, kai Vaido brolis grįžo gyventi į Lietuvą“, – prisipažino Brigita.
Ko ji pasiilgsta iš Lietuvos?
Vaikščiojimo basomis po pievas, maudymosi ežere ar upėje. Lietuvos ežerų ir upių prieinamos pakrantės, miniatiūriški kraštovaizdžiai jai sukuria intymumo nuotaiką.
Australijos vandenys yra atšiaurūs, dugnas – dažnai akmenuotas.
Dar ji pasiilgsta liepų ir jazminų žydėjimo, bičių dūzgimo, gegutės kukavimo. Žemuogių ir mėlynių rinkimo. Kas gali būti skaniau už su cukrumi trintas uogas su šviežiu pienu?
Nuo lapkričio iki balandžio Australijoje – vasaros sezonas.
Baigęs darbą per 20 minučių automobiliu gali nukakti iki paplūdimio ir mirkti jūroje, kurioje knibžda įvairių gyvių: didžiulės raudonos jūrų žvaigždės, austrės, įvairūs jūriniai dumbliai ir daug žuvyčių. Brigitai patinka nardyti su akvalangu.
Australijos žiemos mėnesiai – birželis, liepa ir rugpjūtis yra lietingi, šalti ir nemalonūs.
Ir paltų reikia, o rytą tenka nusivalyti apšarmojusį mašinos langą. Penktą vakaro jau tamsu.
Senuose australų namuose neįrengtos šildymo sistemos, nėra įpročio ir įstatyti dvigubus langus.
Tad, Brigitos manymu, norint išvengti žiemos – geriausia skristi į Lietuvą, kaip kad paukščiai traukia į šiltesnius kraštus.
Tuo, kad daugiakultūrė Australija imigrantus priima šilčiau nei, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, kur jam irgi teko gyventi, įsitikino ir kitas lietuvis R.Rentelis.
„Britai skundžiasi dėl imigrantų ir nepripažįsta jų kaip savo visuomenės dalies. Australijoje nesunku susipažinti su vietos žmonėmis, kurie mane mielai priėmė“, – patikino Ramūnas.
Bet kas gi visiškai negirdintį vyrą privertė eiti emigranto keliu?
Jis puikiai moka keletą gestų kalbų, pradedant britų, lietuvių, prancūzų, rusų, amerikiečių, australų, taip pat tarptautinę gestų kalbą.
Jo kišenėje – trys universitetų diplomai: Vilniaus edukologijos universitete įgijo pradinio mokymo bakalauro laipsnį, Jungtinėje Karalystėje, Darame, baigė pobakalaurines studijas, o Bristolyje įgijo magistro laipsnį.
Tad kodėl jis nusprendė vykti į Australiją?
Londone dirbant gestų kalbos tyrėju vienas R.Rentelio kolega buvo iš Melburno ir nuolat kalbėdavo apie Australiją.
Kai baigėsi darbo sutartis, Ramas nusprendė vienus metus pakeliauti po Naująją Zelandiją ir Australiją.
Gavęs darbo ir atostogų vizą, jis nuvyko į Naująją Zelandiją, kurią pamatyti svajojo dar būdamas vaikas. Šis kraštas jam atrodė labai gražus.
Po mėnesio Ramas atkeliavo į Melburną ir buvo priblokštas Australijos dydžio. Šioje šalyje gyventojų nedaug, o erdvės – begalinės, ypač lyginant su Londonu ar Vilniumi.
„Kažkodėl prieš atvykdamas į Australiją buvau įsitikinęs, kad čia nėra medžių, tik sausa dykuma. Kai apie tai prasitariau bičiuliams australams ir jie pratrūko juoku, pasijutau tikras kvailys“, – prisimena Ramūnas.
Įspūdį padarė ir klimatas: „Lietuvoje per Kalėdas būna šalta, o čia – vasara ir karšta.
Keista, kai per Kalėdas lauke ant grotelių kepama mėsa.“
Ramūnas planavo Australijoje praleisti tik metus. Bet gavęs darbą Melburno Viktorijos kurčiųjų koledže („Victorian College for the Deaf“) liko dirbti su studentais ilgiau. Tuo labiau kad to norėjo ir darbdaviai.
„Dabar turiu darbo vizą trejiems metams, tikiuosi, tiek laiko užteks pagaliau apkeliauti šitą beprotiškai didelį žemyną“, – vylėsi lietuvis.
Kokius Australijos, Lietuvos ir Anglijos skirtumus jis pastebi?
Kasdienybė Australijoje ir Lietuvoje jam atrodo labai skirtinga. Australai labai mėgsta leisti laiką lauke – gerti kavą lauko kavinėse, bendrauti. Be to, jie išprotėję dėl grilio.
Tiesa, lietuviai irgi mėgsta leisti laiką lauke, bet kitaip. Jų laisvalaikį gamtoje dažnai riboja orai.
Dar prieš atvykstant į Žaliąjį žemyną draugai australai Ramui rekomendavo pabandyti žaisti futbolą pagal australiškas taisykles.
Todėl vos apsigyvenęs Melburne prisidėjo prie kurčiųjų futbolo klubo ir per pirmąsias treniruotes beviltiškai bandė valdyti keistos formos kamuolį.
„Jaučiausi kaip vaikų darželio auklėtinis, patekęs į vidurinės mokyklos komandą, – prisipažino emigrantas. – Po truputį perpratau šį sportą ir dabar dievinu australiškąjį futbolą.
Jis skiriasi nuo įprasto futbolo ar krepšinio. Žaidėjai gali naudotis tiek rankomis, tiek kojomis. Be to, galima šokinėti ir sugriebti varžovą. Šis žaidimas pavojingas. Pats buvau sužalotas – iki šiol tebegyja išsukta ranka.“
O kaip, palyginti su gimtine, svečiose šalyse sutinkami kurtieji?
Kurčiųjų koledže, kuriame dirba Ramas, mokoma pažangiausiais būdais, pasitelkiant planšetinius kompiuterius, išmaniąsias lentas ir kitokią moderniąją techniką.
Lietuvoje Ramūnas nieko panašaus nebuvo matęs.
Apskritai australai daug lengviau bendrauja su kurčiaisiais nei žmonės Lietuvoje ar Anglijoje.
Viktorijos kurčiųjų koledže R.Rentelio svarbiausias darbas yra rengti sporto varžybas, treniruoti vaikinų krepšinio komandą ir dalyvauti skautų programoje.
Neseniai jis tapo Viktorijos valstijos kurčiųjų krepšinio organizacijos viceprezidentu. Dabar jo siekis – kad Viktorijos kurčiųjų koledže būtų pastatyta sporto salė.
Bet ir Australijoje vyras susiduria su kurčiuosius visur kamuojančiais sunkumais. Pavyzdžiui, sunku rasti kino teatrą, demonstruojantį kino filmus su subtitrais.
„Lietuvoje kurtiesiems pasisekė, nes kino teatruose rodomi filmai dažnai yra nelietuviški, todėl su subtitrais.
Tačiau Australijoje beveik visus televizijų kanalus galima pasirinkti žiūrėti su subtitrais, o Lietuvoje to nėra“, – palygino emigrantas.
O ko labiausiai jis ilgisi būdamas toli nuo Lietuvos?
„Lietuviško maisto, ypač cepelinų ir šakočio“, – išpyškino nesusimąstęs.
Naujokas Australijoje kunigas J.Deveikis tol, kol nežinojo, kad turės keliauti į šį kraštą, juo nesidomėjo. Jis net manė, kad Australijoje visur kengūros laksto laisvos.
Prieš dvejus metus vyskupas jo paklausė, ar nesutiktų vykti į šią tolimą šalį. J.Deveikis pamanė, kad kalbama nerimtai. Jis planavo tęsti studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Bet pokalbio metu vyskupui atsakė: „Esu jums davęs paklusnumo įžadus, todėl jei manote, kad turėčiau vykti į Australiją, vyksiu.“
Tada vyskupas paaiškino, kad kunigams jau kuris laikas buvo skelbiama, jog ieškoma norinčio vykti į Australiją, bet niekas nepanoro.
Kai J.Deveikis sutiko vykti, turėjo pateikti nežmoniškai daug informacijos apie save, kad gautų Australijos vizą. Tai užtruko beveik metus.
Australijoje kunigą labiausiai nustebino šiluma. Ne tik oro, bet ir žmonių. Mieli ir nuolat besišypsantys žmonės atvykėlį priėmė labai šiltai.
„Australijoje jau buvo ruduo, bet vis dar karšta. Sutikimas visomis prasmėmis buvo šiltas, – prisimena Dievo tarnas. – Galbūt gamta verčia žmones judėti lėčiau, labiau atsipalaidavus, tad jie turi daugiau laiko viską apgalvoti ir tik tuomet imtis veiksmų.“
Tarkime, australai, nubudę rytą, ima galvoti apie darbus, kuriuos turi atlikti, bet jų imasi tik apie pietus. Prieš kiekvieną susitikimą jie turi laiko pamąstyti ir atsipalaiduoti.
Lietuvoje tam laiko nėra, visi bėga nuo vieno darbo prie kito, nėra kada prisėsti ir visko apsvarstyti. Toks įspūdis kunigui susidarė per pirmuosius mėnesius svetimame krašte.
O kokį įspūdį jam palieka čionykščių lietuvių bendruomenė, ypač turint omenyje faktą, kad daugelis Lietuvą paliko apie 1944-uosius?
„Parapijiečiai kiek vyresni, bet lietuvių bendruomenių situacija panaši visur pasaulyje, – sakė kunigas J.Deveikis. – Jaunimas pirmiausia rūpinasi materialine gerove ir neskuba pasirūpinti savo dvasiniu gyvenimu.
Kai apsirūpina, susimąsto, kad to nepakanka, ir atsisuka į Bažnyčią.
Bet pastebėjau, kad čionykščiai lietuviai labiau nei Europoje pasitiki vienas kitu.“ Tai kunigui buvo malonus atradimas.
Kai jis prisistato esąs iš Lietuvos, žmonės vis dar pirmiausia teiraujasi, ar lietuviai kalba kokia nors slavų kalba ir ar Lietuva yra Rusijos dalis.
Australijoje dažniausiai bet kurio žmogaus paklausus, iš kur jis kilęs, sužinai, kad jis nėra australas. Visi iš kur nors atvykę.
„Visi mes čia naujakuriai, – juokėsi lietuvis kunigas. – Jei paklaustumėte, kas yra tikrieji australai, gautumėte atsakymą, kad tai – aborigenai.
Bet Melburne jų ne kažin kiek išvysite. Šalies istorija siekia vos porą šimtų metų, todėl visi mes čia esame imigrantai.“
Kunigui keisčiausia, kad Australijoje lėtai veikia internetas, nors mokestis už naudojimąsi juo labai brangus.
Taip pat gana keista, kad kai skambini aptarnavimo telefonu, turi kalbėtis su asmeniu Indijoje.
Kunigui svečioje šalyje užkliuvo ir išsikerojusi biurokratija. Leidimas gyventi, banko sąskaitos, vairuotojo pažymėjimas – visa tai susitvarkyti užtrunka ilgai, reikia užpildyti šūsnis dokumentų, atsakyti į begalę klausimų. Iš pradžių sunku net suprasti, nuo ko pradėti.
Bet labiausiai Australijoje kunigą J.Deveikį nuvylė, kad šioje šalyje leidžiama atlikti abortą beveik iki pat vaikelio gimimo. „Nesitikėjau, kad tai galimas dalykas pirmojo pasaulio valstybėje. Tai rodo, jog čia nelabai vertinama žmogaus gyvybė“, – apgailestavo dvasininkas.
O kokia jo svarbiausia misija toli nuo tėvynės?
„Australijoje – daug kunigų, tačiau lietuviai pasigenda Mišių gimtąja kalba. Tad jiems turiu suteikti tai, ko kunigas australas negalėtų“, – paprastai paaiškino J.Deveikis.
Australijoje veikia parapijos komitetai, sudaryti iš bendruomenės žmonių. Jie užsiima įvairia parapine veikla.
Veikia valdyba, kuri pasirūpina aibe dalykų.
Tai parapijai suteikia sistemiškumo ir pasikeitus kunigui viskas toliau veikia be didesnių trukdžių.
Lietuvoje to trūksta, dažnoje parapijoje net nėra sekretorės, kunigas viską daro vienas.
„Lietuvoje parapijiečiai greičiausiai eis tiesiai pas kunigą su savo bėdomis, o čia, Australijoje, tai būtų sprendžiama padedant parapijos sekretorei“, – palygino J.Deveikis.
Australijos lietuviai sekmadieniais ar švenčių dienomis keliauja apie valandą ir daugiau, kad galėtų dalyvauti šv. Mišiose lietuvių kalba ir susitikti su kitais lietuviais.
Bet kartais tiek kunigas, tiek kiti nauji atvykėliai pastebi gyvybingumo stygių, bendruomenė atrodo apsnūdusi. Justi net pesimistinės nuotaikos.
„Žmonės baiminasi, kad parapijiečiai išmirs. Atradau archyve įrašus, kad jau 1992 metais buvo nuogąstaujama, jog parapija bus uždaryta dėl mažėjančio žmonių skaičiaus sekmadienio Mišiose.
Tačiau nuo to laiko praėjo jau 21 metai, o kiekvieną sekmadienį susirenka bent penkiasdešimt žmonių“, – nenusiminė iš Lietuvos į Melburną atvykęs kunigas.
Jam svarbiausia, kad žmonės nesiektų tik materialinės gerovės ir kad dvasios nepaliktų dideliame skurde.
