Su 57 metų J.Sinkevičiene susitinkame šiai ką tik grįžus iš Jungtinių Arabų Emyratų. Moteris iš lagaminų traukia arabiškus saldainius ir vardija vien šiemet aplankytas šalis: Izraelis, Egiptas, Ukraina, Austrija, Vokietija, Kroatija, Švedija.
Anksčiau viešėta Tailande, Kuboje, Brazilijoje, Indijoje, Norvegijoje, Švedijoje. Suomija ir Danija apvažiuotos savo automobiliu, Egipte būta 7 kartus.
Lankytų Europos šalių keliauninkė net nevardija, jos čia pat, kaip namai, kuriuose sukiojasi nuolat.
Šiemet Naujiesiems J.Sinkevičienė papuošė kalėdinę eglutę namie, neišsirengė niekur.
Užtai pernai ūkininkė Naujuosius sutiko net du kartus.
Pirmasis naujų metų rytas išaušo namuose, besikraunat lagaminus kelionei, o antrus Naujuosius metus laikrodžių dūžiai paskelbė pagal vietines tradicijas sausio 23 dieną Vietname.
Su draugų kompanija J.Sinkevičienė skersai ir išilgai išmaišė šalį ir stebėjo kelių savaičių pasiruošimo šventei laikotarpį.
Vietnamiečiai Naujuosius metus švenčia pagal kinų kalendorių, pagal mėnulio fazę kasmet jie išpuola vis kitą dieną, tarp sausio 21-osios ir vasario 20-osios. Tuo metu ten būna ankstyvas pavasaris.
Gatvėse vilnija geltonų gėlių jūra, švieselėmis mirga visur iškabinėti popieriniai raudoni ir geltoni burbulai, ir iš visų kampų į milijoninius didmiesčius motoroleriais, mopedais ir net dviračiais skuba prekeiviai su keisčiausiais kroviniais.
Motoroleriu vežė gyvą jautį
Pirmieji artėjančių Naujųjų metų ženklai – nuo viršaus iki apačios šviečiančiomis girliandomis apkabinėtos palmės lietuvius pasitiko jau šiaurėje esančiame Hanojuje. Naujųjų fejerverkus lietuviai stebėjo šalies pietuose, Hošimine, vietinių tebevadinamame Saigonu.
To, ką matė Saigone priešnaujametę savaitę, J.Sinkevičienė niekur kitur nebuvo regėjusi.
Saigone gyvena apie 8 milijonus žmonių, sakoma, jog kas antras turi dviratę transporto priemonę, tačiau artėjant šventėms į megapolį suplūsta dar daugiau įvairiausių rūšių plerpiančių važiuoklių.
„Pereiti gatvę – misija neįmanoma, šviesoforų beveik nėra, vien jūra motorolerių, sankryžoje jie ima kryžiuotis, baisu žiūrėti, bet, keista, eismo įvykių nematyti“, – sakė J.Sinkevičienė.
Į didmiestį prieš Naujuosius skuba tūkstančiai prekeivių, ant miniatiūrinių transporto priemonių jie gabena neįtikėtino dydžio krovinius iš savo kaimo ūkelių. Ant nediduko transporto jie veža vištas, kiaules ir net jaučius.
Šimtai naminių paukščių sukišti į milžiniškus narvus, šie kažkokiu neįtikinamu būdu pritaisyti ant motorolerių bagažinių. Kai perki paukštį, išsirenki gyvą, prekeivis jį čia pat nugalabija, nupeša ir išdoroja.
Vienu motoroleriu vietnamiečiai įsigudrina vežti net po 6 kiaules. Kriukses transportuoja sukištas į rankoves primenančius metalinius gardelius. Šie tarpusavyje sutvirtinti taip, kad svoris vienodai susibalansuotų abiejose pusėse.
„Žiūri ir negali suprasti, kaip tiek apkrauta nedidukė transporto priemonė dar gali judėti. O kai pamačiau ant motorolerio bagažinės užverstą jautį, negalėjau patikėti reginiu. Maniau, kad jautis bent jau negyvas, buvo taip žiauriai susuktas ir virvėmis apraizgytas. Bet mums važiuojant pro šalį gyvulys ėmė judinti uodegą“, – pribloškiančio vaizdo iki šiol negali pamiršti ūkininkė.
Po valgio dezinfekavo žarnyną
Artėjant Naujiesiems Saigonas pražydo geltonomis chrizantemomis. Jomis žmonės puošė namus, kiemus, net stulpus.
Kaip mums kalėdinė eglutė, taip vietnamiečiams šventei būtinas žydintis mandarino medelis su vaisiais ar pražydintas persikas. Žydinčio persiko šakelė yra jų Naujųjų metų simbolis.
Vazonuose augančiais mandarinmedžiais prieš šventes prekiauja visi turgūs ir turgeliai. Turtingesnieji perka po du vazonus ir stato kieme abipus durų. Mažiau pasiturintys senųjų metų palydėtuvėms perka gėlių puokštes.
„Nuo pavasarinių žiedų jūros raibsta akys. Ir ypač gražu, kai motorolerių sraute pamatai dviračio ratus ir milžinišką gėlių kupolą, per kurį nesimato net dviratininkės“, – vietnamietiškus vaizdus prisiminė J.Sinkevičienė.
Prieššventinę savaitę Saigono gatves užplūsta linkėjimų rašytojai. Ant didelių lapų jie meniškai vedžioja hieroglifus, o vietiniai tokį meną masiškai perka. Linkėjimų lapai saugomi iki kitų metų.
„Kai kas tebesilaiko seno papročio, prieš Naujuosius kiemą barsto kreida. Jų šventinis patiekalas – smėlio duobėje keptas saldėsis. Iš ryžių ir razinų padaryta masė vyniojama į bananų lapus ir dedama į karštas žarijas. Iš išvaizdos jis būna panašus į mūsišką mėsos vyniotinį, tik saldus“, – pasakojo ūkininkė.
Naujamečiam stalui ruoštas ryžių vyniotinis, kurį kaimo moterys kepė išsikastoje smėlio duobėje ir vaišino turistus, J.Sinkevičienei atrodė gardus, bet nė kiek neegzotiškas.
„Valgiau krokodilienos, keptą gyvatę, skorpionų ir žiogų“, – kvatoja keliauninkė.
Krokodilo mėsos skonis panašus į vištienos, gyvatiena irgi primena naminį paukštį, o skorpionai burnoje vėlėsi tartum susipylus nelukštentų saulėgrąžų saują.
Keliaudama po Vietnamą lietuvių grupė nevengė ragauti iš gatvės prekeivių pirktų, čia pat ruoštų valgių. Skrandžiai nė vienam nebuvo sustreikavę, bet dėl žarnyno dezinfekcijos kas vakarą visi išgerdavo pelynų trauktinės.
Jeruzalėje – jokio sujudimo
Naujametinis laikotarpis Vietname vadinamas Tet. Kelionių organizatoriai pataria tuo metu geriau neatsidurti Rytų Azijos šalyse. Vietnamiečiai, kaip ir kinai, iki Naujųjų stengiasi būtinai sugrįžti į namus, pas šeimą. Dėl to įsivyrauja nemenkas chaosas, neįmanoma gauti bilietų į autobusus ir traukinius.
„Kai gatvės buvo užtvindytos žmonių ir į dangų skriejo fejerverkai, mes turistiniu autobusu važiavome į aerouostą. Pirmąją vietnamietiškų naujų metų dieną kilome į padangę“, – pasakojo keliautoja.
Ankstesnieji Naujieji metai buvo ant vandens, ūkininkė leidosi į kruizą Viduržemio jūra ir Nilu, prieš pat šventes pasiekė Izraelio pakrantes ir apžiūrėjo Jeruzalę.
Šventajame žydų mieste nebuvo matyti jokio prieššventinio šurmulio, europiečiams įprasto metų virsmo artėjimą rodė tik saikingos girliandos medžiuose. Nei prekybininkų sujudimo, nei europietiškos apsipirkimų manijos Jeruzalėje nesimatė, nes judėjai pagal hebrajų kalendorių Naujuosius metus švenčia rugsėjo arba spalio mėnesį.
„Naujametė puota buvo laive, po iškilmingos vakarienės šokiai tęsėsi iki ryto“, – prisiminė J.Sinkevičienė.
Kelionėms užsidirba fermose
Vietname nuostabiai praleistą laiką ir egzotiškos šalies grožybes ūkininkei primena kelionių bendražygio, žinomo skaitovo, renginių vedėjo Juozo Šalkausko išleista fotografijų knyga. Joje – Naujųjų metų sutiktuvėms besiruošiantis Vietnamas ir lietuvaičių kompanijos nuotykiai.
Daugelyje nuotraukų šmėžuoja ir J.Sinkevičienė.
Ūkininkė pateko ir į antrąjį J.Šalkausko parengtą ir išleistą albumą apie kelionę į Indiją.
„Kai prieš dvejus metus mirė vyras, buvo tokių, kurie laidė replikas: pažiūrėsim, kaip ji dabar pakeliaus. Bet kaip keliavau, taip ir keliauju. Ir keliausiu, kol bus sveikatos ir užsidirbsiu pinigų“, – sako J.Sinkevičienė, kai susitinkame jos ūkyje.
Sutuoktinis su J.Sinkevičiene niekur nekeliavo. Jo neviliojo svetimi kraštai. Vyras žmonai sakydavo: „Jei tau reikia, tu ir keliauk, o man ir namie gerai.“
Našlės valdomos žemės ir sodyba yra netoli Vabalninko.
Pinigų kelionėms J.Sinkevičienė užsidirba nelengvu triūsu, ji prižiūri 100 karvių.
Dvi fermos stovi šalia gyvenamųjų namų. Aplinkui gausu žemės ūkio technikos.
Sinkevičiai užaugino tris sūnus. Vyresnysis gyvena užsienyje, jaunėlis ūkininkauja Rokiškio rajone, o vidurinysis įsikūręs visai šalia, už poros kilometrų. Jis turi augalininkystės ūkį ir motinai talkina fermose.
Moters gyvenamasis namas dar nebaigtas statyti. Prie pat jo iš įvairaus dydžio lauko akmenų sudėliota keista aikštelė. Ji yra toje vietoje, kur stovėjo senasis, prieš 5 metus sudegęs šeimos namas.
„Tai paminklas vaikų tėviškei, tame name sūnūs gimė ir užaugo, ranka nekilo pamatus sulyginti su žeme“, – sakė moteris.
Tarsi Bermudų trikampyje
Ūkininkų Sinkevičių namai sudegė beveik prieš 7 metus. Tą dieną J.Sinkevičienė su marčia grįžo iš Egipto. Vos nusileidus lėktuvui sūnus skambučiu pranešė kraupią žinią.
„Parvažiavau ant karštų pelenų krūvos. Buvo 2007-ųjų vasario 22 diena, baisūs šalčiai, dieną spaudė iki 25 laipsnių. Nieko nebuvo likę, tik galas pajuodusių sienojų styrojo. Vyras spėjo dujų balioną į lauką ištempti, daugiau supleškėjo viskas“, – kalbėjo moteris.
Ugniagesiai nustatė, kad namai užsidegė nuo skalbimo mašinos. Sutuoktinis į ją sukišo patalynę ir išėjo darbuotis į lauką. Kai pamatė, langai jau buvo pilki nuo dūmų.
Liepsnos viską prarijo labai greit, statinys buvo rąstinis, su oro tarpu ir apmūrytas per vieną plytą, trauka – kaip kamine.
Viduje vyras buvo ką tik padaręs remontą, sienas ir lubas iškalęs medinėmis lentelėmis, naujai išvedžiojęs kanalizaciją, kambariai apstatyti naujais baldais.
„Po gaisro vyras nuo patirto streso labai pasiligojo, sutriko širdis, porą metų pratempė ir mirė“, – atsiduso moteris.
Tą pačią vasarą, kai sudegė namai, žaibas kirto į kieme augusį žilvitį. Medis kartą jau buvo trenktas žaibo. Šįkart jį susuko, nulaužė ir užvertė ant daržinės stogo, tas išėjo šipuliais.
„Pas jus lyg Bermudų trikampis“, – tada liūdnai juokavo draudimo kompanija.
Po angies įgėlimo vos išgyveno
Atstatyti namą ant sudegusių pamatų J.Sinkevičienė nė už ką nesutiko, net šiltnamio vyrui ant jų statyti neleido. Naujam būstui iškilti žemės ūkio paskirties plote valdžia neleido, tad ūkininkė namą ėmė ręsti vietoje buvusios vasaros virtuvėlės.
Po vyro laidotuvių J.Sinkevičienė įsikūrė kuklaus baltų plytų mūrinuko pastogėje.
Visus būsto įrengimo darbus ji atliko pati, savo rankomis apšiltino palėpę, sienas ir lubas išklojo laminuotomis lentelėmis, pati suklojo grindis.
„Mes penki vaikai šeimoj augom, nebuvo kas padeda, kabinomės į gyvenimą savo jėgom. Gyvenime jokių darbų nesibodėjau ir nebijojau. Maža eidavau grybauti, uogauti ir viską parduodavau“, – sako moteris.
J.Sinkevičienė augo Kauno rajone, Ežerėlio kaime. Jaunystėje daug sportavo, žaidė tenisą ir rankinį. Sportinę karjerą nutraukė miške į koją įgėlusi angis. Paauglė per stebuklą liko gyva.
Kojai prireikė operacijos, sugipsuota ji išgulėjo 5 mėnesius, o pagaliau išgijusi turėjo pamiršti svajones apie sportą.
Tai pakoregavo ir studijų planus. Reikėjo rinktis profesiją, kur nereikėtų daug judėti, nes po operacijos buvo sunku vaikščioti, galūnė greit nuvargdavo.
Į akis papuolė žurnalas, kuriame rašė apie Vilniaus technikumą, ruošiantį laikrodininkus-graverius. Moksleivę tai sudomino.
Į porą suvedė laikrodžiai
J.Sinkevičienė technikumą baigė „raudonu diplomu“, metus padirbėjo Kaune ir pasiprašė išsiunčiama į rajoną.
„Rajonuose laikrodininkų trūko, galima buvo uždirbti. Prieš 36 metus atvažiavau į Vabalninką, po poros metų ištekėjau ir likau visam laikui. Vyro neieškojau, jis pats atėjo, atnešė laikrodį taisyti“, – pasakojo laikrodininkė.
Sutuoktinis buvo zootechnikas, kolūkyje dirbo ir elektriku, ir santechniku, ir fermos vedėju. J.Sinkevičienė laikrodininke dirbo 17 metų, o paskui išėjo kartu su vyru ūkininkauti.
„Žmogui duota ne daugiau, nei jis gali panešt, daugiau niekas nepridės. Išlaidojau visą vyro giminę, tėvus ir brolius, savo du brolius palaidojau, ir skendau, ir avariją sunkią patyriau, bet vis dar esu gyva“, – sakė energingoji keliautoja.
J.Sinkevičienei neduoda ramybės keistos brolio mirties aplinkybės. Jį rado namie pasikorusį. Vyras sėdėjo susisukęs į paklodę, kilpa ant kaklo nebuvo užveržta, iš nugaros galėjai kumštį įkišti, o ir nebuvo ant kaklo smaugimo linijos. Kai pradėjo aiškintis, iš prokuroro išgirdo stulbinantį komentarą: „Ko jūs stebitės, būna pakaruoklių surištomis rankomis už nugaros.“
Nori kelionių ir laisvės
Kur keliaus kitąmet, J.Sinkevičienė dar nežino, bet kad keliaus, tai tikrai.
Kelionės jai lyg oras, o geriausi draugai – kelionių draugai.
Darbšti ir plataus akiračio našlė tikina, jog kandidatai į jaunikius apie ją ratų nesuka.
„Tokių moterų kaip aš vyrai bijo. Jiems nereikia savarankiškų, vyrai nori nuolankių, o manęs nepastumdys, visus darbus pati moku, nereikia, kad man kas vadovautų, nenoriu būti nuo ko nors priklausoma. Mano gyvenimo planai kitokie, noriu laisvės, gyvent dėl savęs. Nesakau, kad nenorėčiau turėti gyvenimo draugą. Kuriai moteriai nereikia švelnumo ir šilumos? Nesitikiu rasti princą, bet ir valkatos nereikia. Juk sakoma, geri šunys palaidi nelaksto“, – iš tikimybių dar kartą sukurti šeimą pasišaipo J.Sinkevičienė.
