Draugų šeima gyvena 23-iajame dangoraižio aukšte prie didžiausio Honkongo kalno – Viktorijos viršūnės. Tas kalnas labai status, lipti pėsčiomis itin sudėtinga, lengviau jo viršūnę pasiekti seniausiu Azijoje keltuvu – jis pastatytas 1888 metais.
Nuo kalno viršūnės atsiveria milžiniško Honkongo panorama. Ant kalno veikia prekybos centrai, restoranai, stūkso dar britų kolonizacijos laikais statytos prabangios vilos. Svarsčiau, kokiu būdu į tą kalną užlipdavo europietės damos su korsetais. Man paaiškino, kad ponias specialiais neštuvais nešdavo kinai tarnai.
Dangoraižių mieste labiausiai žavėjausi neįtikėtina švara. Visos gatvės atrodė kaip išlaižytos, nors žmonių judėjimas priminė skruzdėlyną. Vienintelis minusas – didelis smogas. Kartais miesto vaizdas atrodo lyg išblukęs paveikslas, kai dangus susilieja su vandeniu. Oro užterštumas Honkonge – vienas didžiausių Azijoje.
Miestas su prekybos bei verslo centrais alsuoja šiuolaikiškumu ir prabanga. Gatvėmis važinėja naujausi „Ferrari“, „Lamborghini“ markės automobiliai. Gausu juvelyrikos dirbinių parduotuvių. Kai kurie auksiniai papuošalai šokiravo savo didingumu ir beskonybe. Pavyzdžiui, didžiulė kiaulė su paršeliais dovanojama nuotakai kaip vaisingumo simbolis.
Honkongo veidas neatpažįstamai pasikeičia naktį, kai sužiba visos šviesos. Honkongo gyventojai daug dirba, todėl atsipalaiduoti stengiasi vėlai vakare. Sutemus miestas neištuštėja. Didžioji dalis turtingų šeimų namuose turi indonezietę ar filipinietę tarnaitę. Šeimininkai užsiėmę savo reikalais ir karjera, o buitimi gali nesirūpinti. Maisto pirkimas ir ruošimas, namų tvarkymas, vaikų priežiūra, drabužių skalbimas ir lyginimas, šuns išvedimas pasivaikščioti gula ant tarnaitės pečių.
Savaitgaliais tarnaitėms nereikia dirbti. Tomis dienomis armija filipiniečių ar indoneziečių merginų pasklinda po miesto parkus, buriasi į grupeles, drauge valgo iš savo lauknešėlių, žaidžia kortomis.
Sumaniau apsilankyti vaistinėse. Įspūdis pribloškė. Maniau, kad grįžau į senuosius kinų medicinos laikus. Vitrinose gulėjo kažkokie grybai, džiovintos žolės, vištų kojos. Mačiau džiovintą ryklį, raganosio ragą. Kalbama, kad rago milteliai stiprina vyrišką potenciją.
Dangoraižių pritupdytame mieste yra keli išpuoselėti parkai, kuriuose gausu įspūdingo dydžio medžių, tvenkinių, retų gyvūnų bei augalų. Čia pirmą kartą mačiau delno dydžio drugelius. Mieste tarp pastatų skraido papūgos kakadu ir ereliai, kurių ištiestų sparnų ilgis – daugiau nei du metrai.
Honkonge yra daug įdomių ir modernių muziejų. Būtinai rekomenduoju aplankyti Honkongo istorijos muziejų.
Tarp dangoraižių yra įsipynusios spalvingos budistų šventyklos riestais stogais. Vietos gyventojai daug dėmesio skiria maldai. Apskritai ten žmonės didžiausius troškimus patiki likimui, Dievui, būrėjams ar astrologams. Aš irgi panorau sužinoti savo likimą. Honkonge prie kai kurių budistų šventyklų veikia specialūs būrimo paviljonai.
Lankiausi „Wong Tai Sin“ šventykloje. Žmonių buvo daug. Būrėjai sėdi mažytėse stiklinėse būdelėse prie rašomojo stalo su būrimo knygomis ir laukia klientų. Seansas kainuoja 10 eurų (apie 35 litus). Prieš tai reikia pasiimti indą, kuriame sudėta apie 90 pagaliukų. Tada nueiti į aikštę, atsiklaupti ant vieno suoliukų su pagalvėle ir susikaupus galvoti apie savo norus. Koncentruodamasis kratai indą ir lauki, kol iškris vienas ar keli pagaliukai. Ant jų yra surašyti skaičiai. Nusprendžiau, kad man užteks vieno pagaliuko. Su juo ir nuėjau pas būrėją. Mano klausimas buvo filosofinis – norėjau sužinoti, ar kada nors patirsiu amžiną laimę.
Pagal pagaliuko skaičių būrėjas knygoje susirado aprašymą. Tai buvo istorija apie kilmingą architektą, kuris statyboms naudojo daug medienos. Tačiau suprato, kad vieną dieną medžių gali nebelikti, tada kils problemų su žeme. Jis išleido įstatymą, kad nukirtus medį jo vietoje reikia pasodinti naują.
Būrėjas šią istoriją pritaikė mano klausimui ir pasakė, kad aš ne tik sau, bet ir kitiems taikyčiau apribojimus, kad manimi nebūtų piktnaudžiaujama. Būrėjo nuomone, tada būsiu laimingesnė.
Būrėjas dar nutarė pažiūrėti į mano delną ir labai nustebo. Pasakė, kad neims iš manęs pinigų, kad esu tvirtas ir tiesus žmogus.
Maitinausi ir prabangiuose restoranuose, ir specialiuose maisto gaminimo turguose, kur gali pasirinkti, ko norėtum paragauti, ir pardavėjas akimirksniu pagamina.
Kartą, kai su draugais vakarieniavome viename restoranų, iš vieno kino dovanų gavau prieš šimtą dienų virtą kiaušinį. Pasirodo, gimus vaikui kinai verda kiaušinius ir laiko juos 100 dienų. Po to juos išdalija. Tikima, kad tie, kurie gauna tokių kiaušinių, būna laimingi.
Rutha van Calcar
verslininkė, interjero dizainerė
