Savo 48-ąjį gimtadienį ji sutiko atokiau nuo lietuviškos žiemos – pabėgusi į saulėtąją Madeirą.
Vadinama vandenyno perlu
„Žinojome, kad ši Portugalijai priklausanti sala vadinama vandenyno perlu. O mums tą perlą staiga prireikė pamatyti“, – linksmai pokalbį pradėjo D.Tamošiūnaitė. Iškart po Naujųjų metų nakties ji kartu su trimis draugais sėdo į mašiną, nuvyko iki Varšuvos ir pakėlė sparnus į vasarą. Na, beveik vasarą. Sausio pradžioje oro temperatūra saloje siekė 20 ir daugiau laipsnių šilumos.
„Važiavome pailsėti, atitrūkti nuo civilizacijos, norėjome gražios gamtos. Madeira – pasakiško grožio sala“, – tikino pašnekovė.
Dukart arčiau nuo Maroko nei Portugalijos esantis 8 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto rojaus kampelis įspūdį kuria dar tuomet, kai į salą tik leidžiasi lėktuvas. Kadangi kalnuotoje žemėje nėra vientisos plokštumos, oro uostas čia pastatytas ant polių, nuleistų į vandenyną.
„Kai lėktuvas kyla, atrodo, kad bet kurią minutę jis nučiuoš į vandenyną, o kai leidžiasi – jausmas toks, kad jis nutūps ant vandens“, – įspūdžiais dalinosi D.Tamošiūnaitė.
Neįprastai pastatytas oro uostas laikomas tikru technikos stebuklu, o reguliariai į salą skrendantys pilotai turi išklausyti specialius mokymus.
Madeiroje šilta visus metus – čia temperatūra beveik niekuomet nesikeičia. Nors saulėtų dienų čia apstu, vykti į salą tiems, kurie nori saulėje padeginti pilvus, – ne pats geriausias sprendimas.
„Saloje yra tik vienas padorus paplūdimys. Visi kiti dėl kalnuotų vietovių sunkiai prieinami“, – patikino D.Tamošiūnaitė.
Kai kuriuose miesteliuose galima rasti jūros baseinėlių: vandenyno bangos nuolat atnaujina jų vandenį, o specialiai padarytos sienelės atskiria vandens telkinį nuo paties vandenyno ir kartu su banga neišplukdo poilsiautojų į giliuosius vandenis.
Tiesa, viduržiemį lipti į vandenį D.Tamošiūnaitė taip ir neišdrįso. Pasak jos, temperatūra buvo žemesnė nei Baltijos jūroje, o kai morališkai pasiruošė, atvėso orai, prasidėjo lietūs.
Vilioja pažintiniai takeliai
Moteris su draugija išbandė tuose kraštuose ypač populiarias levadas. Levados – tai kalnuose įrengta irigacinė drėkinimo sistema, šalia kurios driekiasi turistams pritaikyti pažintiniai takeliai. Trasą ypač pamėgo šiaurietiško ėjimo lazdomis keliaujantys europiečiai. Taip keliaujant galima pamatyti vietas, kurių kitaip nepamatytum. Kai kurių trasų ilgis – dešimtys kilometrų. Tiesa, lietuvių kompanija jos įveikė vos pusę.
Keliauti be automobilio po salą gana sudėtinga. Miesteliai nedideli, o atstumą tarp jų įveikti pėsčiomis – nemenkas iššūkis, todėl transporto priemonė čia nepamainoma.
„Daugelis takų – statūs serpantinai. Stebėjomės, kaip žmonės tuose kalnuose geba įsikurti ir gyventi. Ten taip lengva nusiridenti!“ – pasakojo D.Tamošiūnaitė.
Rojus vyno ir jūrų gėrybių mėgėjams
Saloje kone kiekvieno namelio gyventojas greta turi terasą, kurioje augina bananus. Dar kiti turi vynuogių plantacijų – Madeiros vynas puikiai žinomas išlavinto skonio gurmanams. Tai pagrindinis jų maisto ir pinigų šaltinis. Gyvulininkystė čia nepopuliari.
„Draugas juokėsi, kad visoje saloje matė dvi karves. Keista, bet čia jų tiesiog nėra“, – stebėjosi D.Tamošiūnaitė.
Maisto kultūra labai įvairi. Pasak laidų vedėjos, saloje ypač gausu jūrų gėrybių patiekalų, o kainos net kavinėse lietuvio kišenės per daug nekandžioja.
„Mes pavydėjome tiems, kurie apsigyveno ne viešbučiuose, o namukuose su nuosava virtuve.
Madeiroje labai geras žuvies turgus, kuriame galima įsigyti šviežios žuvies“, – prisimena ji.
Lietuviai portugalų akimis
Žiemos viduryje aplankiusiems salą lietuviams neteko pamiršti ir Kalėdų nuotaikos. Portugalai – labai religingi ir pamaldūs katalikai, todėl kiekviename miestelyje buvo galima išvysti daug įvairių koplytėlių, kurios didžiųjų metų švenčių proga virto prakartėlėmis.
„Jų tiesiog apstu. Salos gyventojams labai svarbi Trijų Karalių šventė. Šventės metu visoje saloje vyko renginiai, koncertai, į juos susirinko vietos ansamblių. Kiek skiriasi ir dekoravimo tradicijos: Lietuvoje sausio 6 dieną nupuošiame eglutes, girliandas, o ten viskas sėkmingai kabo dar keletą dienų“, – įspūdžiais dalijosi D.Tamošiūnaitė.
Madeiros gyventojai D.Tamošiūnaitei pasirodė be galo draugiški, geranoriškai bendraujantys su turistais. Keliaujančius lietuvius sykį pavežęs vietos taksistas prasitarė mokantis keletą žodžių lietuviškai ir papasakojo, kaip lietuviai atrodo portugalų akimis.
„Pasak jo, lietuviai labai skiriasi nuo rusų, su kuriais neretai užsienyje jie yra painiojami. Taksistas sakė, jog skiriasi lietuvių veido forma, odos spalva ir, kas įdomiausia, gyvenimo būdas – lietuviai labai aktyvūs. Žodžiu, mes esame Rytų Europos italai“, – šmaikštavo D.Tamošiūnaitė. Moterį kiek nustebino žemas vietos gyventojų ūgis. „Su kartu keliavusia bičiule šalia vietos moterų jautėmės kaip liepos, kaip milžinai“, – juokėsi Daiva.
Parsivežtos gėlės vis dar žydi
Sausio 9-osios rytas D.Tamošiūnaitei šiemet buvo kiek kitoks nei įprastai. Paskutinę kelionės dieną kartu keliavę draugai nubudo kiek anksčiau ir paslaptingai išsėlino iš viešbučio.
„Jie iškeliavo į salą ieškoti man gėlių. Jų nupirkti gyvenant kalnuose nėra galimybės, tad draugai suskynė egzotiškų žiedų puokštę, perrišo ją dantų siūlu ir įteikė man prie pusryčių stalo. Jaučiausi be galo pamaloninta. Gėrėme šampaną ir linksmai mąstėme, kaip gera nusibelsti į kitą pasaulio kraštą“, – sakė ji.
Kadangi gimtadienis sutapo su grįžimo į Lietuvą diena, D.Tamošiūnaitė nusprendė gėles pasiimti drauge su savimi į lėktuvą. Įdomu, jog praėjus savaitei po šventės jos vis dar žydi lyg ką tik nuskintos.
„Negaliu patikėti, kaip joms pavyko taip gerai išsilaikyti per kelionę ir prisitaikyti prie klimato kaitos. Turbūt draugų palinkėjimas buvo labai geras“, – juokavo pašnekovė.
Nors sala D.Tamošiūnaitę labai sužavėjo, dar kartą čia ji vykti nesiveržtų.
„Sutikome žmonių, kurie čia vyksta kasmet, tačiau pati manau, jog reikia pamatyti kuo daugiau skirtingų vietovių. Vykčiau ten, kur dar nebuvau. Juk tiek daug yra gražių ir neištirtų salų“, – svarstė pašnekovė.
Savaitę šilta saule besimėgavusi moteris tikino, jog važiuoti ten ilsėtis ilgiau neverta, nes gali pritrūkti idėjų, ką veikti.
„Tiems, kurie planuoja vykti į Madeirą dviem ar daugiau savaičių, siūlyčiau derinti kelionę su kokiu nors didmiesčiu. Tarkime, skristi per Lisaboną ir ten pasilikti kelioms dienoms. Madeiroje gera ilsėtis, tačiau savaitės čia – per akis“, – sakė ji.
