Žinomas architektas ir dainininkas neturi žemėlapio, kuriame smeigtukais žymėtų aplankytas vietas. Bet jei turėtų, jis jau būtų gausiai prismaigstytas.
Peru, Naujoji Zelandija, Islandija, Kambodža, Vietnamas, Laosas – žiemą aplankyti kurią nors įdomią ir tolimą valstybę jau tampa mažyte Algirdo (60 m.) ir Vilijos (54 m.) tradicija.
Užtat juos sunkiai nuvarysi į banalų kurortą, kuriame svarbiausia pramoga – aštuonias valandas per dieną vartytis paplūdimyje.
„Tokioms kelionėms tiesiog gaila pinigų. Geresnio viešbučio nei namai mums vis tiek nėra. Mėgstame pažintines keliones – į šalis, kuriose ir gamta, ir kultūra įdomi, kuriose galima kuo daugiau pamatyti, išplėsti akiratį“, – šyptelėjo Vilija.
Mianmaras, dar prieš ketvirtį amžiaus vadintas Birma, yra įdomus pasirinkimas poilsiui. Nuėję į turizmo agentūrą sutuoktiniai sužinojo, kad iš Vakarų Europos tiesioginių skrydžių į šią šalį tiesiog nėra – teks skristi per Bankoką. Viešbučiai – gana brangūs, nes jų infrastruktūra šalyje nėra gerai išplėtota.
„Tačiau tai ir žavu. Ši šalis tame regione bene mažiausiai paveikta Vakarų civilizacijos. Nepaprastai graži ir įvairi gamta. Yra ir vandenynas, ir kopų, ir didžiulių slėnių su upėmis, milžiniškais ryžių laukais.
Džiunglės, kalnai iki pat Pietų Himalajų, ežerai aukštai kalnuose“, – susižavėjęs vardijo A.Kaušpėdas.
Tik prieš trejus metus išformuota šalį penkis dešimtmečius valdžiusi karinė chunta, o daugelis šalies žmonių gyvena už kelis JAV dolerius per dieną. Žodžiu, prabanga ir komerciniais atrakcionais turistams čia nekvepia, nors aptarnaujantis personalas – paslaugus ir dar neišmokęs melžti užsieniečių.
Vėliava primena lietuvišką trispalvę
Tačiau stereotipai – dar ne viskas. Algirdas ir Vilija tuo įsitikino patys – iš šios Pietryčių Azijos valstybės parsivežė puikių įspūdžių, beveik visur buvo sutinkami su šypsena. Ir ne tik todėl, kad europietiška išvaizda akimirksniu išsiskirdavo iš minios.
„Mianmaras – viena daugiausia kartų per istoriją savo vėliavą keitusių šalių. Juokingiausia, kad dabartinė jo vėliava – lietuviška trispalvė, tiktai su balta žvaigžde.
Dažnai vilkėdavome marškinėlius su lietuviška simbolika, tad visur būdavome priimami lyg savi“, – juokėsi A.Kaušpėdas.
Teritorija – dešimt kartų didesnė nei Lietuvos. Gyventojų – 20 kartų daugiau. Net ir trys savaitės – ne tiek jau daug laiko, kad šioje buvusioje britų kolonijoje pamatytum viską, ką esi suplanavęs.
Algirdas ir Vilija pamatė daug, tačiau kelionės plane atsirado išbrauktų eilučių.„Nenuvažiavome į vieną archeologinį kompleksą, buvusią senosios imperijos sostinę, prie Bangladešo sienos. Ten dabar vyksta neramumai, daug pabėgėlių iš Bangladešo. Musulmonai konfliktuoja su budistais. Gidai negalėjo garantuoti mums saugumo, todėl atsisakė ten vežti“, – pasakojo Vilija.
Turistams neleidžia sėsti prie vairo
Saugumas. Šį žodį Kaušpėdų pora kelionėje prisiminė daugybę kartų.
Ne todėl, kad būtų kilę nejaukių situacijų. Atvirkščiai – buvusi šalies sostinė Jangonas vadinama vienu saugiausių pasaulio miestų. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kitaip – daug lūšnynų ir neapšviestų vietų.
„Tačiau greitai įsitikinome – žmonės labai draugiški, geranoriški. Ten tikrai nejauti jokių pavojų“, – patikino Vilija.
Algirdas tai vertina su šypsena. Mat Mianmaro gyventojai „išauklėti“ ne pačiu korektiškiausiu būdu – kariškių valdymo metais už menkiausią nusikaltimą buvo skiriamos žiaurios bausmės.
Būdavo ir anekdotiškų situacijų, kurios iki šiol veikia 4,5 milijono gyventojų turinčio didmiesčio kasdienybę.
„Pirmas klausimas buvo – o kur dviračiai? Juk dviračiai, mopedai Pietryčių Azijoje – kone pagrindinis gyventojų transportas. Jangone jų gatvėse išvis nėra.
Pasirodo, kadaise vienas kariškis pateko į avariją – automobilis atsitrenkė į dviratininką. Baigėsi tuo, kad buvo oficialiai uždrausta važinėti dviratėmis transporto priemonėmis“, – pasakojo Vilija.
Mianmare lietuvių pora ketino keliauti taip, kaip ir Laose ar Vietname, – išsinuomoti automobilį ir važiuoti planuotu maršrutu. Pasirausus internete paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta – nepavyko rasti nė vienos automobilių nuomos įmonės.
Paaiškėjo, kad mianmariečiai labai stengiasi atsikratyti visų praeities ženklų, todėl pakeitė daug metų galiojusią britišką sistemą – automobiliai dabar ten važiuoja ne kaire, o dešine kelio puse, kaip ir pas mus.
„O visų automobilių vairas – dešinėje pusėje. Visiškas chaosas, net signalų sistema – visiškai kitokia. Posūkio signalas reiškia ne posūkį, o tai, kad gali lenkti mašiną. Labai nepatogu. Todėl turistams neleidžiama sėsti prie vairo – privalai samdytis vairuotoją ir gidą.
Keliaudami sutikome keturis lietuvius verslininkus, kurie nusprendė atvykti į Mianmarą ir keliauti improvizuotai. Bet niekur jie nuo tos netvarkos nenubėgo – samdėsi vairuotoją kaip ir mes.
Be to, ten toks požiūris – turistas yra VIP, labai svarbus asmuo, kitaip svečių jie neįsivaizduoja. Mašinos durelių niekada neteks uždaryti pačiam.
Degalinėje – 20 aptarnaujančių žmonių, vienas iš kito čiaupą plėšia. Matyti, kad daug bedarbių, darbas – vertybė, todėl jie labai stengiasi. Viešbučiuose nešiotojai dėl lagamino vos nesusimuša“, – dėstė A.Kaušpėdas.
Europiečiai vietos žmonėms, ypač mažesniuose miesteliuose, tebėra egzotika. Lietuvoje A.Kaušpėdo neretai kartu nusifotografuoti prašo gerbėjai. Mianmare pozuoti nuotraukoms teko dėl kitų priežasčių – vietinėms šeimoms tiesiog norisi įsiamžinti su užsieniečiais.
Karinė chunta išformuota 2010-aisiais, tačiau jos pėdsakų gali rasti visur.
Jangone tebėra tvoromis atskirti rajonai, skirti kariškiams ir jų šeimoms. Pasakojama, kad naujoji šalies sostinė Neipidas buvo pastatyta todėl, kad senojoje – Jangone – kariškiams pasirodė pernelyg nepatogu gyventi, kamavo transporto spūstys.
„Jie nusiplėšė antpečius ir mundurus, bet lieka įtakingiausi žmonės šalyje, privilegijuotoji kasta, kuri turi visiškai kitokį gyvenimą.
Kita vertus, permainų vėjai ten jaučiami. Gidai nebijodami keikia chuntą, ore tvyro atmosfera, kiek primenantį Sąjūdžio laikus. Daug metų namų areštą kentusi politikė Aung San Suu Kyi dabar – nacionalinė didvyrė. Jos ir tėvo, Mianmaro nacionalisto Aung Sano nuotraukos pagarbiai kabo daugelyje įstaigų“, – pasakojo Algirdas.
Į sostinę Neipidą lietuviai irgi nepateko. Tuo metu mieste vyko Pietryčių Azijos šalių žaidynės, turistams reikėjo specialių leidimų.
Kiek kariškių - tiek vienuolių
Tačiau graužtis dėl to neteko – Mianmare Algirdas ir Vilija laiką leido turiningai ir įdomiai.
Budistų šventyklomis besižavintis A.Kaušpėdas iš anksto žinojo, kad Mianmaras – bene ryškiausiais šios religijos paminklais pasižyminti Pietryčių Azijos šalis.
Sutuoktinius ypač sužavėjo apsilankymas turistus traukiančiuose Bagano laukuose, kuriuose yra du tūkstančiai šventyklų.
„Per slėnį teka Ajejarvadžio upė, jos ilgis – per 2 tūkstančius kilometrų. Atsiveria neįtikėtinas vaizdas. Kadaise ten buvo 5 tūkstančiai šventyklų, pagodų. Išliko 2 tūkstančiai. Kalnų fone. Tokio pasakiško kraštovaizdžio nesu matęs. Vien dėl to buvo verta keliauti į Mianmarą.
Galima virš pagodų paskraidyti oro balionu. Paslauga – labai brangi, bet norėjome. Tik eilės – tokios ilgos, kad teko numoti ranka. Bilietų neįmanoma gauti – tiek daug norinčių“, – stebėjosi Algirdas.
Akis glostė ir Auksinės uolos šventykla – milžiniškas riedulys, pakibęs ant kalno atbrailos. Taip, tarsi fizikos dėsniai jam tiesiog negaliotų.
Sutuoktiniai aplankė šventyklas, įsikūrusias olose. Atmosfera, anot Algirdo, labai jaudinanti.
„Tikėjimas ten gyvas. Netvarkingais sunkvežimiais į šventyklas darda šimtai mianmariečių – ne pasigrožėti, o pasimelsti.
Be to, populiarus religinis turizmas – žmonės keliauja iš Japonijos, Korėjos.
Daug egzotikos europiečių akims. Moterys vaikšto veidus įsitrynusios žieve. Viduramžiški ornamentai – puošmena.
Vyrai – su sijonais. Nusipirkau vieną. Gal bus galima kada kokiam koncertui ar fotosesijai panaudoti“, – juokėsi Algirdas.
Inlės ežeras – lyg Mianmaro Venecija. Didžiuliame ežere įsikūrę 30 kaimų ant polių. Plaukioji valtele ir sustoji prie krautuvių, namų, dirbtuvių. Iš valties neišlipusiems lietuviams kalvis čia pat, ant pastolių, nukalė puikias žirkles.
„Toks gyvenimas turi priežastį. Jie sugalvojo plaukiojančius daržus. Ant bambukinių plaustų prikrovė dumblo, suformavo dirvožemį, jame augina augalus. To nenupasakosi, tai reikia pamatyti“, – kalbėjo Vilija.
Popos kalnas – dar vienas kiekvienam turistui būtinas kelionės taškas. Užgesęs pusantro kilometro aukščio ugnikalnis, kurio viršūnėje stūkso šventyklos ir vienuolynai.
„Jei mes turėtume vieną tokį kalną, pas mus keliautų pusė Europos“, – įspūdžiais dalijosi Algirdas.
Milžiniškos religinės skulptūros Mianmare gniaužia kvapą net visko mačiusiems. Pavyzdžiui, 129 metrų aukščio Buda – šalia šios skulptūros Laisvės statula atrodo nykštukinė.
Tai vienas didžiųjų Mianmaro paradoksų – šalyje yra apie pusę milijono kariškių, tai – viena didžiausių armijų Pietryčių Azijoje. Bet yra ir pusė milijono vienuolių.
„Šalį prižiūri kariškiai, bet budizmas – labai stiprus. Religinius statinius, paminklus savanoriškomis aukomis išlaiko patys mianmariečiai.
Akį reikia pripratinti prie šiukšlių
Skulptūros, apkaišytos banknotais, – dažnas vaizdas. Be to, kiekviename žingsnyje renkamos aukos.
Tas geranoriškas atsiskyrimas su savo uždirbtais pinigais vakariečiams net atrodo keistas. Mianmariečiai labai sunkiai dirba. Šalis – agrarinė, technikos nedaug, žemę jie aria mulais.
Ir iš tų kruvinu prakaitu uždirbtų pinigų jie perka aukso plokšteles, puošia jomis dievus, stato neįtikėtino dydžio religinius kompleksus“, – stebėjosi A.Kaušpėdas.
Tai tarsi atskiras ritualas – vienuoliai stovi ir barškina monetas puoduose, ragindami aukoti. Kiek anekdotiška, nes Mianmaro apyvartoje nėra monetų – tik popierinės kupiūros.
„Tarškina tas monetas, tada paaukoji. Kad ir kur važiuotum, esi raginamas prisidėti prie, pavyzdžiui, kaimo vienuolyno statybos. Įdomu tai, kad visur duoda pažymą, jog paaukojai“, – juokėsi A.Kaušpėdas.
„Jei paaukotum, pavyzdžiui, šimtą dolerių, tavo vardas būtų iškaltas paminkle. Nes tai ten – labai didelė suma“, – pridūrė Vilija.
Pakeliavusi pora kelias dienas pailsėjo viešbutyje prie Indijos vandenyno. Vien dėl šio poilsio, prasitarė Algirdas, jis kada nors ateityje galbūt norėtų sugrįžti į Mianmarą.
„Uolos, palmės, smėlis, žmonių nėra. Viskas tikra. Krabai ropinėja, gali su jais slėpynių žaisti. 27 laipsniai šilumos žiemą.
Daryk ką tinkamas. Nė vieną sekundę nesijauti kaip komerciniame kurorte. Tikros žvejų valtys. Labai romantiška. Žinoma, mažai aš tų paplūdimių matęs, bet su kokiais Kanarais ar Egiptu nepalyginsi“, – šyptelėjo Algirdas.
Trūkumų galima rasti visur. Pavyzdžiui, turistus Mianmare nustebins valkataujantys šunys ar gana originalus vietos gyventojų požiūris į atliekas.
Šiukšlių pilna visur – net prie gražiausių šventyklų. Algirdas ir Vilija pataria tiesiog išmokti į tai užmerkti akis, nes mianmariečiai šiukšles supranta kaip natūralų kraštovaizdį.
Maistas irgi nenustebins. Turistams siūloma kažkas panašaus į tailandiečių virtuvės patiekalus, tik ne taip gardu, kelis sykius perkepta. Taip pat kiniški patiekalai.
„Turistams maistas kainuoja dvigubai brangiau nei vietos žmonėms, bet vis tiek pigiau nei Lietuvoje. Dviese restorane gali pavalgyti už 10–20 JAV dolerių.
Žmonės – labai paslaugūs, bet kai kurių mums įprastų dalykų ten tiesiog negausi. Pavyzdžiui, kavą jie ruošia iš tų „trys viename“ miltelių“, – pasakojo A.Kaušpėdas.
Vieną dieną Mianmaras bus klestinti valstybė, į ją ateis Vakarų technologijos ir tradicijos – tuo „Anties“ lyderis nė kiek neabejoja. Todėl džiaugiasi pamatęs autentišką, dar gana žalią šios šalies veidą.
„Tailandas, lyginant su Mianmaru, jau toli nuėjęs į priekį. Net žmonės kitaip atrodo. Mianmariečiai – liesi, suvargę. Ypač vyresni su savo raudonais dantimis nuo kramtomo betelio, palmių riešutų.
Mianmarui tiesiog reikia investuoti į švietimą ir technologijas.
Šalies žmonės vaikšto su mobiliaisiais telefonais, bet tam tikra prasme bando tiesiai iš XIX peršokti į XXI amžių.
Šalis turtinga – ji turi visko: naftos, dujų, aukso, brangakmenių, metalų, medienos, gamina kaučiuką. Kol kas visa tai tiesiog eina pro šalį. Bet kai jie išspręs savo problemas, tai bus galinga valstybė“, – neabejojo Algirdas.
Kas toliau? Kaušpėdų šeimos žemėlapyje dar yra vietų, kurias norisi aplankyti. Pirmosiose eilutėse puikuojasi Argentina, Čilė, Australija.
„Į Pietų Ameriką norisi keliauti ir keliauti. Bet tokios kelionės gana brangios ir pinigų, ir laiko prasme.
Norisi ilgiau pakeliauti ir po Šiaurės Ameriką. Gal vieną dieną tai ir padarysime“, – šypsojosi A.Kaušpėdas.
