Įsikūrėme ajurvedinėje gydykloje. Bet išėjusios iš komfortiškos gydyklos teritorijos patekome į kitokią Indiją, kur atsiveria ir skurdesnis gyvenimas. Patyriau, kad Pietų Indijos gyventojai nemėgsta baltųjų. Delyje visi aplinkui tave šokinėja, o Varkalajuje niekas nuolankumo nerodė. Moterys ten valdingos, elgiasi atsainiai, netgi nedraugiškai, mažai kas moka anglų kalbą.
Dažniau stengėmės pirkti parduotuvėse. Nors ten brangiau nei turguje, bet švariau ir kokybiškiau. Gerose parduotuvėse pasiūloma atsigerti vandens. Vanduo ten – prabangos ženklas.
Turgus Varkalajuje išsidėstęs pajūryje. Prekeiviai įkyriai siūlys tol, kol ką nors iš jų nupirksi. Sugeba net sukelti kaltės jausmą. Prekės nebrangios, bet per neapdairumą ir prekeivių lindimą gali prisipirkti nereikalingų daiktų. Tačiau įmanoma rasti ir vertingų daiktų. Nusipirkau gražią, masyvią sidabrinę apyrankę su natūraliais akmenimis už 6 tūkst. rupijų (maždaug 250 litų). Varkalajuje yra nemažai parduotuvėlių, kuriose prekiaujama pusbrangiais ir brangiaisiais akmenimis. Pardavėjai yra savotiški savo amato guru. Jie kiekvienam žmogui asmeniškai, pagal energinę būseną parenka akmenį. Kai apsilankiau pas vieną prekeivį, jis mane tris valandas konsultavo nemokamai. Skaitė informaciją iš senų knygų.
Varkalajuje nepirkau smaragdo – nesijaučiau jam subrendusi. Pas tą prekeivį kelių karatų smaragdas būtų kainavęs apie 200 dolerių (apie 500 litų). Pigu.
Ten, kur šiuo metu yra Varkalajus, prieš dvidešimt metų buvo tik džiunglės prie Arabijos jūros. Maudytis jūroje pavojinga, nes bangos stačios tarsi namai. Varkalajuje pilna banglentininkų. Jeigu pro tas bangas nesugebi pranerti, murdysiesi prie kranto. Nespėjęs išsisukti nuo stiprios bangos smūgio gali likti be maudymosi kostiumėlio.
Varkalajuje saugu net vakare. Vilkėjome europietiškus drabužius. Per kaitrą mūvėdavome šortus, vilkėdavome marškinėlius be rankovių. Indija yra labai pasikeitusi. Moterys važinėja motociklais ir motoroleriais. Niekur nepamatysi rikšų. Taip pat nėra išmaldos prašančių elgetų. Gatvės švarios, jokio pamazgų dvoko. Restoranai puikūs, maistas geras. Nemačiau nė vienos gatve slampinėjančios karvės, benamių šunų ar kačių.
Bet užtat visi vietos gyventojai iš rankų nepaleidžia planšetinių kompiuterių.
Džiugu, kad jie darosi verslesni, tvarkingesni. Pavyzdžiui, mus su drauge per pusryčius aptarnavo septyni padavėjai, nors valgiaraštis kuklus – skrebučiai, džemas, arbata, omletas, kukurūzai su pienu. Iki šiol ten dar labai gajus kastų mentalitetas. Jei paprašydavome kurio nors iš padavėjų ką nors atnešti, jis duodavo nurodymą kitam, o anas – dar kitam. Galiausiai praeidavo daug laiko ir suveikdavo sugedęs telefonas – gaudavome cukraus, nors prašėme druskos. Bet nėra sunku priprasti prie to chaoso. Svarbu žaisti pagal tos šalies taisykles.
***
Sniegė Naku yra stilistė, gyvenimo būdo mokytoja.
