Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis. Bet dabar apie viską nuo pradžių.
Ilgai laukta kelionė prasidėjo 2013-ųjų ankstų lapkričio sekmadienį, kai lauke jautėsi švelni vėsuma, pūtė šiltas, vėlyvam lietuviškam rudeniui nebūdingas vėjas. Nemiegojau visą naktį, tačiau ryte iš lovos išlipau žvali, kaip pasakytų moteris iš reklamos apie skalbimo miltelius. Autobusu pasiekiau kaimyninę Rygą, kur sėdau į lėktuvą ir jau po trijų valandų leidausi dar nepažintos, pica kvepiančios šalies oro uoste.
Bergamas - pirmoji stotelė
Pirmąsias valandas oras nelepino, tačiau galiausiai saulė nepašykštėjo itališkos šilumos, ir šiaurės Italijos miestą Bergamą, nuo seno garsėjantį žemėlapių gamyba, tekstilės ir chemijos pramone, aplankiau sušilusi, dangų dengė tik keli plonyčiai debesys.
Kaip ir dauguma šio miesto svečių, savo pažintinę kelionę po Bergamo miestą pradėjau nuo Aukštutinio miesto (Città Alta). Kildama senu girgždančiu funikulieriumi, nė nenutuokiau, jog vos po kelių sekundžių pateksiu į kitą istorinį laikmetį.
Siauros gatvelės, įdomios aikštės, bažnyčios, daug fontanų, jaukios parduotuvėlės - visa tai žavėjo, nuo pirmųjų žvilgsnių jaučiau, kad istorinis Bergamas iš karto limpa prie širdies.
Žavėjo viskas: sena varpinė, biblioteka, turgaus aikštė, grojantys muzikantai, didžiulė biblioteka, žydinčios gėlės, ant medžių, tarsi antaniniai obuoliai Lietuvoje, įsitaisę mandarinai, besišypsantys žmonės, kurių daugelis buvo juodaodžiai, vieną sekundę privertę pasijusti lyg tolimajame žemyne Afrikoje.
Bergamas buvo tik pirmoji stotelė, kurioje, deja, praleidau tik keletą valandų ir nespėjau pamatyti viso jo grožio, įstabios architektūros. Laukė dar vienas skrydis...
Dienos tirpo amžinajame mieste
„Visi keliai veda į Romą“, – sako senas priežodis. Aš taip pat aplankiau didingąją Italijos sostinę - amžinąjį miestą Romą. Išaušus saulėtam rytui, patraukiau ieškoti peno akims, kurio toli ieškoti tikrai nereikėjo. Žvilgsnį traukė architektūros šedevrai: Panteonas, Koliziejus, Vittoriano paminklas. Garsusis Trevi fontanas vertė stabtelėti ir pasiklausyti vandens čiurlenimo muzikos. Neatsispyriau tradicijai, pasakojančiai apie tai, kad norint sugrįžti čia dar kartą, į fontaną reikia įmesti kelias monetas. Tikiuosi, lietuviškos monetos būtinai sugrąžins mane į Romą.
Gatvėse buvo minios žmonių: merginų, iš rankų nepaleidžiančių „Louis Vuitton“ rankinių, krykštaujančių, laimę spinduliuojančių vaikų, įkyrių suvenyrų pardavėjų, kuriems žodis „Ciao“ lygus žodžiui „Perku“, žaviųjų italų...
Kelios dienos, stebint temperamentinguosiuos, atrodo, nuo „Espresso“ kavos, flirto bei futbolo priklausomus Italijos žmones, apžiūrinėjant miesto įžymybes, prabėgo nepastebimai. Leidosi saulė, o kartu su ja ir aš. Tiesa, ne į Adrijos ar Tirėnų jūrą, o kitos stotelės link – į Ankonos miestą, uostamiestį vidurio Italijoje.
Traukė ir bekraštė Adrija
Ankona niekuo neatsiliko nuo Bergamo ar Romos: puikiai išvystytas turizmas kvietė pažinti architektūrą, nuostabią gamtą ir kitus įdomius bei svarbius lankytinus objektus. Nieko nelaukdama pradėjau savo kelionę po mažąją Ankoną.
Pirmiausia sužavėjo įdomi architektūra: miestą puošiantis gražus iš balto akmens 1930 metais pastatytas Karo memorialinis paminklas, skirtas atminti Pirmojo pasaulinio karo aukoms, švyturys, įspūdingos skulptūros, fontanai, bažnyčios, senamiestis.
Nepaprastą įspūdį paliko meno galerija, viliojo kone visur augančios laukinės braškės, alyvuogių krūmynai.
Kaip žinia buvo lapkričio mėnuo, tačiau saulė lepino tiek mane, tiek tarsi „Twix“ šokoladukus parduotuvių lentynose, paplūdimyje gulinčius įdegusius, „šokoladinius“ italus.
Bekraštė žydra Adrijos jūra skalavo akmenukais ir kriauklėmis nusėtą paplūdimį, krykštavo žuvėdros, spindinčios „reklaminės“ šypsenos dengė vietinių veidus. Buvo gera ir vėl pamatyti besišypsančius žmones, kurie net ir kamuojami negandų, krizių, sugeba išlikti šilti, linksmi bei optimistiški.
Turbūt susidaro įspūdis, jog visą savaitę maitinausi tik saule ir itališku oru, tiesa? Visgi kasdien skanaudavau picomis, keistomis bandelėmis, raguoliais ir kitais skanumynais. Tiesa, nesu linkusi išsiplėsti šia tema, nes čia gi ne televizijos laida „Beatos virtuvė“.
Dienos ėjo, ir Ankoną bei jos apylinkes kasdien pažindavau vis geriau. Išvykos į stalagmitų ir stalaktitų urvus, gamtos sukurtų stebuklų apžvalgos plėtė akiratį; kalnai, jų papėdėje įsitaisiusios bažnyčios, gyvenamieji namai, aksominiai paplūdimiai žavėjo, o gardžiai kvepiančios picos dar ilgai žadino apetitą.
Džiugino naujos pažintys, skatindamos tobulinti anglų kalbą, bendravimo įgūdžius. Bet artėjo pabaiga.
Keliavimas suteikė protui jėgos
Išaušo šeštadienio, paskutinysis kelionės rytas, kvietęs grįžti namo. Lagaminai sukrauti. Prisiminimai sandariai sudėti į didžiausią lagamino skyrių. Jų daug. Jie gražūs ir šviesūs.
Kaip gaila, jog viskas, kas turi pradžią, deja, turi ir pabaigą... Nuskubėjau į oro uostą, kur laukė lėktuvas, skraidinantis į mylimą Lietuvą, galvoje skambėjo Andrea Bocelli „Laikas tart sudie“, sukosi pažadai sugrįžti čia dar kartą.
"Arrivederci, Italija! "– sušukau ir baigiau savo savaitę rojuje.
Ši kelionė buvo įsimintiniausias laikas mano gyvenime, geriausia patirtis. Tai buvo kelionė privertusi į pasaulį pažvelgti plačiau, paskatinusi domėtis naujais dalykais, tobulinti užsienio kalbą, padovanojusi ne vieną naują draugą, padėjusi pažinti save ir kitus, įkvėpusi, nes pasak filosofo Senekos, keliavimas suteikia protui naujos jėgos.
Po šios išvykos supratau: pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja skaito tik pirmąjį puslapį.
Taip pat suvokiau prancūzų rašytojo Anatole'io France'o žodžius, kad keliavimas tai ne vien vaizdų matymas. Tai ilgalaikė pasaulėžiūros reforma. Saulėtoji Italija mane apsvaigino ir nepaleidžia iki šiol!
