Kraujuojančios Ukrainos žaizdos priminė vasaros atostogas

Ar atsitiks taip, kad Krymas bus prijungas prie Rusijos? O gal liks Ukrainos sudėtyje? Kas bus, jei žavingame pusiasalyje kils pilietinis karas, kuris nusineš daug gyvybių, suniokos gamtovaizdį? Tokie klausimai kyla iš šalies stebint įvykius Ukrainoje ir su nostalgija prisimenant praėjusios vasaros atostogas.  

Arbūzai Kryme vežami „kamazais“.
Arbūzai Kryme vežami „kamazais“.
Daugiau nuotraukų (1)

Kristina Balčiūnaitienė

Feb 26, 2014, 1:28 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 10:14 PM

Vartau nuotraukų albumą ir svarstau ar dar kada nors pavyks nuvykti į Krymą. O jei pavyks, tai ar jis  liks, koks buvęs. Juk dėl unikalios gamtos ir malonaus klimato Krymas kadaise buvo pramintas Rusijos carų žaidimų aikštele. Dabar darosi net šiek tiek liūdna, kai keliaudama vasarą po Ukrainą, piktinausi iki šių dienų išlikusia slegiančia sovietine gigantomanija.  Dėl tos priežasties panorau kelionės įspūdžiais pasidalinti  su lrytas.lt skaitytojais.

Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso  „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.

Sakoma: kas keliauja už jūrų, pakeičia dangų, bet nepakeičia širdies. Tačiau ar širdis nepasikeitė, nesužinosime, kol nenukeliausime į užjūrius, rašė ispanų poetas Luisas Cernuda. Todėl kiekvienos atostogos, kiekvienas išvykimas svetur plečia akiratį, mus turtina ir keičia, net jei to ir nepastebime. Kuo labiau šalis skiriasi nuo Lietuvos, tuo didesnį pėdsaką palieka kelionė. Prieš kelionę į Ukrainą įkyriai kirbėjo mintis, ar labai pasikeitė šalis nuo tų laikų, kai atostogauti Kryme buvo privilegija ir vienintelė galimybė išvykti prie šiltesnės jūros.

Keliai duobėti ir klaidūs

Visą dieną važiavome per Lenkiją iki pasienio su Ukraina, kur sugaišome palyginus neilgai –  dvi valandas, kol praėjome visus patikrinimo postus ir užpildėme deklaracijas kur, kaip ir dėl ko važiuojame.

Ukraina mus pasitiko jau sutemus, be galo prastais ir duobėtais keliais, senais, netvarkingais rusiškais automobiliais. Pirmas įspūdis naujoje šalyje buvo tikrai nekoks.

Kitądien Lucko pilyje sutikome lietuvių šeimą iš Panevėžio. Tą pačią, kurią paskui sutiksime Kijeve ir kuri jau aštuntą kartą vyko ilsėtis į Krymą.

Luckas – miestas Ukrainos šiaurės vakaruose, vienas seniausių šalyje. Suklestėjo tapęs Lietuvos didžiosios kunigaikštystės miestu. Gedimino sūnus Liubartas čia pastatė mūrinę pilį, o Vytautas buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ilgėliau apsistodavęs Lucke. Čia jis turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi. Taip nutarė 1429 m. Lucke vykęs Rytų Europos valdovų suvažiavimas.

Šalia pilies veikia prabangi Vytauto vardu pavadinta kavinė, kurioje keletą kartų yra pietavę į valstybinius susitikimus atvykę Lietuvos politikai.  Ukrainiečiai labai gerbia lietuvius. Tuo įsitikinom ne kartą. Tik rusams mes vis dar esame „naša Pribaltika“.

Auksinių kupolų miestas

Vakare jau buvome Ukrainos sostinėje Kijeve. Gal porą valandų sukome ratus po miestą, ieškodami  viešbučio. Kijeve jų iš tiesų yra labai mažai. Tai didžiulis milijoninis miestas prie Dniepro upės. Senoji slavų politinė ir kultūrinė sostinė, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės miestas. Smarkiai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą Kijevas iki šiol didžiuojasi miesto didvyrio vardu.

Įspūdingas Kijevo senamiestis – auksinių kupolų miestas. Maloniai nustebino Nepriklausomybės aikštėje įrengti didžiuliai fontanai, vakare šviečiantys įvairiausiomis spalvomis. Deja, kol kas tik savaitgaliais... Gyva ir jauki aikštė nenusileidžia Vakarų Europos miestų aikštėms. Kyštelėjom nosį už senamiesčio ribų – čia vaizdas kitoks. Gausybė valkataujančių šunų ir kačių, gulinčių skveruose ir net telefono būdelėse. Karštis juos gena į pavėsį.

Sėdome į miesto autobusą ir už kelis centus pasiekėme kitą įžymybę – Kijevo Pečerska Lavrą. Tai vienas pirmųjų stačiatikių vienuolynų Kijevo Rusioje, žinomas nuo XI amžiaus. Nuostabios akmeninės šventyklos, auksu tviskantys paveikslai, uoloje iškirstos vienuolių celės, bokštai ir kiti statiniai. Tai lyg miestas mieste. Neveltui vienuolynas turi „lavros“ – ypatingai didelio ir svarbaus vienuolyno – vardą.

Saulėje blizga aukso dažais padengti cerkvių stogai, kuriuos privalu atnaujinti kas keliasdešimt metų. Saulė ir lietus paverčia auksą trupiniais, kurių į valias gali prisirinkti nuo grindinio.

Vienuolyno požemiuose saugomi stačiatikių šventųjų palaikai. Tarp jų – legendinio Iljos Muromiečio. Imi į rankas plonytę žvakelę ir leidiesi į kelionę siaurais tuneliais, kuriuose beprotiškai tvanku ir knibžda maldininkai, rypuojantys prie savo pasirinkto šventojo. Kiekvienas su savo žvakele, kurios turi užtekti požemių odisėjai. Stabtelėję vos prie keleto stiklinių sarkofagų „nėrėme“ į paviršių mūsų žvakelėms dar nespėjus nė įpusėti. Įkvėpti gaivaus oro.

Pečerska Lavros vienuolynas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą – ukrainiečiai jį vadina vienu iš septynių savo šalies stebuklų.

Slegianti sovietinė gigantomanija

Kaip atrodo Kijevas iš paukščio skrydžio? Ši mintis kirbėjo artėjant prie Didžiojo Tėvynės karo memorialo. 62 metrų aukščio, 530 tonų sverianti „Motina Tėvynė“ – puiki vieta pasigėrėti miesto panorama. Deja, uždaryta. Oficialiai – remontui, anot kitų, dėl neseniai įvykusios  savižudybės. Tačiau ir ant žemės yra į ką pažiūrėti. Nacionalinis muziejus su 300 tūkstančių eksponatų – vienas didžiausių Ukrainoje.

Atviroje ekspozicijoje – dešimtys karo metus menančių tankų, lėktuvų, grėsminga patrankų alėja. Visas memorialinis kompleksas užima kelių dešimčių hektarų plotą. Sunkus ir slegiantis sovietinės gigantomanijos statinys, sukurtas priminti miesto didvyrio tragediją.

Kijeve turistams tikrai nenuobodu. Patartina aplankyti modernų Černobylio katastrofos muziejų, pasivaikščioti Kreščatiku – parduotuvių ir šurmulio gatve. Geriau susipažinti su miestu prireiktų keleto dienų. Maisto, transporto, muziejų bilietų kainos juokingai mažos. Trūksta tik turistinės informacijos, nuorodų. Ar gali tikėtis turistų antplūdžio miestas, kuriame vienintelis turizmo informacijos centras nedirba, o reikiamas nuorodas suteikia nebent gatvėje sutiktas milicininkas? Tiesa, pageidautina mokėti rusų kalbą.

Kryme – vaisiais nukrautos pakelės

Po dviejų įdomių dienų Kijeve pajudėjome į pietus – Krymo link. Iš pradžių kiek sutrikdė akiai neįprasti skaičiai: Simferopolis – 972 km. Bet pagrindinė Ukrainos magistralė nekėlė jokių problemų: kelias geras, o ir automobilių vos vienas kitas. Vienintelis varginantis dalykas buvo karštis, kuris didėjo judant tolyn į pietus.

Dvi dienas maitinomės tik vaisiais ir ledais pakelės degalinėse. Nykios stepės ir bekraščiai saulėgrąžų laukai lydėjo šimtus kilometrų, kol pagaliau pasiekėm Juodąją jūrą ir jau sutemus išsimaudėme.

Nepakartojamas įspūdis maudytis ten, kur lietuvių karžygiai kažkada galbūt girdė savo žirgus.

Duobėtais keliais pravažiavę netvarkingą ir nejaukią Odesą kitos dienos pavakare įvažiavom į Krymo pusiasalį.

Pasitiko šviežiais vaisiais nukrautos pakelės – čia įrengti jų turgeliai. Aplink ūkininkų laukuose skinami arbūzai čia pat siūlomi stabtelėjusiems pakeleiviams. Tokio vaisių skonio pamiršti neįmanoma. Siūlė pirkti ne tik vaisius.

Galbūt išvydęs lietuviškus numerius, priėjo pusamžis vyriškis, nešinas motoriniu pjūklu. Pasisakė buvęs Lietuvoje, ten dirbanti jo dukra. Pagyrė „pribaltus“ (už ką, nesakė) ir pasiūlė ėsigyti pjūklą pigiau. Mandagiai išsisukinėdami pasakėme, kad pjūklą nusipirksime grįždami.

Apsistojom pietiniame Krymo kurorte – Aluštoje. Iš čia visos įžymybės lengvai pasiekiamos. Vėliau sužinojom, kad ir klimatas čia gaiviausias pusiasalyje. Tiesa, reikėjo gerokai pasistengti, kad pajustume gaivumą, kuomet karščio 34-35 laipsniai.

Kol dairėmės, mus apspito pagyvenusių moterėlių spiečius ir jau po pusvalandžio mėgavomės kalnų vaizdais pro pasirinkto buto balkoną.

„Sdaju žiljo“ (išnuomoju būstą) – magiškas tikslas, dėl kurio vietos gyventojai eina iš proto vasaros sezono metu. Ir juokinga, ir graudu buvo matyti, kokiose „skylėse“ ten apsistoja poilsiautojai. Daugiausia iš Rusijos.

Neprestižiniai  kurorto paplūdimiai

Krymas – autonominis Ukrainos regionas. Kadaise Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas, beje pats ukrainietis, pusiasalį atidavė Ukrainai.

Bet ukrainiečių kalbos čia neišgirsi, vien rusų. Regionas Ukrainai duoda nemažai pelno, tačiau kelia ir problemų. Ypač tiems, kurie linkę žvelgti Vakarų kryptimi.

Kryme įsikūręs Rusijos karinis laivynas, valdžia ir žmonės prorusiški, todėl Ukrainai kada nors stojant į NATO ar Europos Sąjungą gali kilti rimtų problemų. Teigiama, jog daug Krymo gyventojų turi rusiškus pasus.

Krymas sovietmečiu buvo prestižinė poilsio vieta, į kurią patekdavo ne kiekvienas norintis. Nors tautiečiai dabar nesiveržia atostogauti Kryme, ten kaip ir anksčiau tebeplūsta vasarotojai iš buvusios „plačiosios tėvynės“. Vienus gena praeities nostalgija, kitus – palyginti nedidelės kainos, trečius – visą Nepriklausomų Valstybių Sandraugos erdvę vienijanti rusų kalba.

Alušta – kurortinis miestelis, supamas Krymo kalnų ir skalaujamas Juodosios jūros. Miesteliui trūksta tvarkos, gatvės duobėtos, dauguma neapšviestos, pilna sovietinių automobilių, pastatai aptriušę. Ant kiekvieno kampo siūlomi švieži vaisiai (kai kurie mums pirmąkart matomi) ir vietinis vynas.

Išgirdę, kad atvykom iš Lietuvos, prekeiviai patys siūlė nuolaidas.

Įpratę prie beribių mūsų paplūdimių kažko panašaus tikėjomės ir čia. Stovėdami paplūdimyje klausinėjom žmonių, kur yra paplūdimys... Tikrovė nesaldi: jis čia siauras, ankštas ir akmenuotas. Ir dar mokamas, tiesa, nebrangiai. Laisvų vietų lengviau rasti anksčiau ryte. Teko priprasti prie gulėjimo ant žvyro arba medinės terasos. Be paliovos plyšaujanti rusiška muzika įsibrovė giliai į pasąmonę, iš kur pasišalino jau tik Lietuvoje.

Jūros vanduo? Jis maloniai šiltas, siekdavęs mums neįprastus 26 laipsnius, ir labai sūrus. Dugne dideli aštrūs akmenys, o prie kranto iškart gilu, todėl nemokantiesiems plaukti ne itin smagu maudytis. Bet ir mokantiems nelabai yra kur plaukti, gausybė poilsiautojų nuolat mirksta vandenyje.

Paplūdimio ramybę drumsčia įkyrūs prekiautojai, visa gerkle siūlantys maisto bei gėrimų. Visur tik ir skamba: „svežaja kukurūza“ (švieži kukurūzai), „vkusnaja chrustiaščiaja pachlava“ (skanus traškus pyragas), „semiački“ (saulėgrąžos), „pivo“ (alus). Prisiminėm dar visai nesenus laikus mūsų Palangoje.

Krantinėje pramogų netrūksta. Nori nusifotografuoti su juodaodžiais palmių fone? Gal geriau prie ferario ar ant „britvos“? Nepastebėsi, kaip ant peties nutūps didžiulis sakalas ar švelni šinšila. Paglostyk ir tavo piniginė palengvės duonos kepalu ar vaisių kilogramu. Sukasi karuselės, spiegia karaokė, groja „indėnas“... ir tvyro cigarečių dūmų kvapas. Ukrainiečiai – viena labiausiai rūkančių Europos tautų. Jie puikiai suderina šį malonumą su poilsiu išgirtuose sveikatingumo kurortuose. Pramoga skrandžiui – egzotiški patiekalai. Tarkime, ryklienos šašlykas, kepamas tiesiog krantinėje. Pasigedome tik ramaus poilsio ir tylos. Pamažu suvokiame, jog čia ne Jūrmala, ne Nida, čia Krymas.

Atgal į praeitį: leninai ir troleibusai

Kryme daugybė įspūdingų paminklų, sukurtų gamtos ir žmogaus. Sunku juos palyginti su jau matytomis Europos vietomis. Tai visiškai kita erdvė, kita civilizacija. Čia dabartis nesugeba galutinai laimėti prieš praeitį.

Žymiausio Krymo kurorto Jaltos centrinėje aikštėje tebestovi Leninas, jo vardo gatvės išliko kiekviename mieste. Nekalbant jau apie Sevastopolį. Dabar tai tik tušti simboliai, su kuriais „savo kieme“ atsisveikinome prieš porą dešimtmečių.

Garsusis „Artekas“ – žymiausia pionierių stovykla Sovietų Sąjungoje, į ją patekdavo tik „kiečiausi iš kiečiausių“. O vaizdai pro autobuso langą tiesiog svaigino: kairėje plyti jūra, dešinėje – kalnai, pakelėse – kiparisų „žvakių“ alėjos.

Jalta išpuoselėta, kiek tai leidžia tenykštės sąlygos. Minios poilsiautojų šturmuoja paplūdimius, kavines, skverus, senjorai šoka aikštėse skambant sovietinei melodijai, o jaunimas čia pat ūžia breikerių varžybose.

Veiksmas vyksta Lenino aikštėje, bet didingos Lenino skulptūros čia tarsi niekas nemato... Nusidriekė kilometrinė eilė prie makdonaldo, o netoliese ant suoliuko įsitaisė piktoka močiutė, gatvės prekeivė, šalia užrašas „Atsakinėju į bet kokius klausimus“... Už pinigus, žinoma.

Krymo simbolis – „Lastočkino gnezdo“ (Kregždės lizdas). Ant uolos krašto jau šimtmetį kabančios mažytės pilaitės vaizdas glosto akį. Tik kregždės gali sulipdyti lizdelį tokioje vietoje. Čia atplaukiame garlaiviu, spraudžiamės siauru pilaitės balkonėliu, o žemai po kojomis banguoja jūra.

Vis dėlto didžiausias įspūdis – vaizdas iš toli, plaukiant garlaiviu. Įdomu, jog vietiniai nelaiko pilaitės jokiu šedevru ir keistai žiūri į minias seilę varvinančių turistų. Iš tiesų, statinys neturi jokios architektūrinės vertės, tačiau smagu, jog smarkus žemės drebėjimas 1927-aisiais pasigailėjo šio akmeninio perlo.

Ar įsivaizduojate kelionę troleibusu iš Pasvalio į Panevėžį ir atgal? Būtent toks atstumas (80 km) skiria Simferopolį nuo Jaltos, kur nutiesta ilgiausia pasaulyje troleibuso linija. Išsigelbėjimas turistams: pigu ir greita tuomet, kai prigrūsti traukiniai ir autobusai. Nešini kuprinėmis, krepšiais, kūdikiais ant rankų žmonės kantriai darda senutėliais troleibusais, mūsuose vadinamais „batonais“. Porą valandų trunkantis ratuotas kopimas į kalnus išvargina kone iki ašarų, tačiau jūros trauka stipresnė. Mums tai buvo tik atrakcija, bet tūkstančiams poilsiautojų – vienintelis kelias į jūrą. Lyg silkės verdančioje statinėje, į kurią susigrūdo keleiviai iš kito, sugedusio troleibuso, pasiekę tašką B prisiekėme daugiau taip nebekeliauti.

Įspūdingas gamtos kampelis

Kryme įspūdingi dvarai ir parkai – carų ir karininkų rojus. Garsiausi – Livadijos rūmai, kur 1945 m. susitikę antihitlerinės koalicijos lyderiai sprendė pokario Europos likimą. Kadaise čia vasaras leido caras Nikolajus II. Vėliau ilsėjosi ir svečius priiminėjo Stalinas, kiti Sovietų Sąjungos vadovai. Dabar įrengtas muziejus.

Tačiau, kaip sakė vienas gidas, visi dvarai yra tik dvarai. O štai Krymo gamta – nepakartojama. Meškos kalnas, Katės kalnas ir kitos vietos turi unikalias legendas, kurių prisiklausėme iki soties. Į Didįjį kanjoną mus lydėjo puikiai pasiruošęs vadovas, tad ekskursijos sėkmė buvo garantuota. Važiavom grėsmingais serpantinais, kopėm į kalnus, leidomės slėniais, o smagiausia buvo įšokti „Jaunystės vonion“, kur vos 9 laipsnių šilumos vanduo laužė kaulus, todėl maudynės truko labai trumpai. Troškulį malšinome kalnų upelio vandeniu. Gidas supažindino su operacijos „Kust“ (krūmas) nauda žmogui ir gamtai bei davė šiek tiek laiko patiems tuo įsitikinti. Abejojančių neliko.

Pasakiški pajūrio kurortų vaizdai atsivėrė nuo Ai Petrio viršukalnės (1234 metrai). Kažkada čia buvo filmuojamos „Kapitono Granto vaikų“ scenos, apie tai primena išlikęs kryžius. Jaudinantis 2 km ilgio nusileidimas lyno keltuvu, teturinčiu vieną atramą, o pietums – tradicinis šašlykas ir Krymo vynų degustacija totoriškoje užeigoje kalnuose. Aplankėme ir stalagtitų-stalagmitų urvus – kai lauke virš 30 laipsnių karščio, urvuose tik 5 laipsniai šilumos. Ten stipriai pajunti savęs trapumą ir laikinumą...

Krymo įžymybes lankėme su organizuotomis ekskursijomis. Taip paprasčiau, nes labai mažai nuorodų, padedančių susigaudyti pavieniam turistui. O ir kainos nesikandžioja, už pusšimtį litų programa visai dienai. Atskirai reikia pagirti tenykščius gidus, jie paliko tikrai gerą įspūdį. Tiesa, yra kita medalio pusė. Vos baigę savo programą jie ima traukti iš kuprinės kvepalus, eterinius aliejus, magnetukus, kitus niekučius ir meistriškai įsiūlo patikliems turistams. Papildomas uždarbis.

Nepabuvęs Bachčisarajuje negali girtis, kad buvai Kryme. Tai legendinis chanų „miestas-sodas“ su kadaise įspūdingo puošnumo rūmais, dabar nutryptais turistų. Tarsi rojaus kampelis su daugybe marmurinių fontanų, trykštančių iš gėlo vandens šaltinių. Apsilankęs čia garsusis Puškinas sukūrė poemą, šiandien virtusią visame pasaulyje garsiu baletu „Bachčisarajaus fontanas“.

Daugelis žino, kas yra Flinstounai. Kryme yra vieta, kur tikrai jais pasijusite. Čufut-Kale – miestas uolose, pusės kilometro aukštyje. Pakilti 2 kilometrų ilgio akmens grindiniu kepinant saulei reikia geležinės kantrybės, bet viską atperka vaizdai, atsiveriantys į gilius slėnius. Uolose iškirsti kambariai ir netgi būstai su durų ir langų angomis. Vėsi atgaiva karštą vasaros dieną. Seniau tai buvo Krymo chanų tvirtovė-rezidencija. Gyveno karaimai, totoriai. Smagu buvo klausytis gido pasakojimo apie tai, kaip Vytautas iš šių vietų juos atsivežė ir apgyvendino Trakuose. Netoliese uoloje iškirstas Uspenskij vienuolynas tebeveikia ir šiandien. „Ne viską sakyk, ką žinai, bet visada žinok, ką sakai!“

Taip įspėja užrašas buvusiose Balaklavos povandeninių laivų remonto dirbtuvėse, o dabar muziejuje. Būtent čia jie paslaptingai dingdavo iš amerikiečių radarų, kuomet įplaukdavo po uolomis.

Sovietmečiu Balaklava buvo uždaras karinis miestelis ir nors praėjo nemažai laiko, čia dirbę žmonės ir šiandien nieko nepasakoja. Balaklavoje vienos įspūdingiausių pakrantės uolų, nuo kurių į vandenį šokinėja drąsuoliai. Kadaise čia buvo užsukęs Homero Odisėjas, o buveinę turėjo įsirengęs Ichtiandras filme „Žmogus amfibija“. Likom sužavėti maudynėmis atviroje jūroje, netoliese vis pasirodant delfinams, pasak gido, mėgstantiems tik ypač švarų vandenį.

Kas nėra girdėjęs apie Sevastopolio gynybą? Krymo karas, Antrasis pasaulinis. Daugybė žygdarbių ir legendų. Lyg tyčia paskutinei dienai pasilikome didžiausią rusiškumo užtaisą. Tądien į Sevastopolį važiavo 30 autobusų. Mus pasitiko vyresnio amžiaus gidas. Ir tada prasidėjo... Išgirdome viską, ką apie karą mokėsi mūsų tėvai ir ko nebespėjome mes.

Raudonieji partizanai, pionieriai, plikomis rankomis dorojantys fašistų tankus. Su nenusakoma aistra iš gido lūpų liejosi sovietinės odės didvyriams. Darėsi nejauku, o prieš akis dar Sevastopolio legendos, kur apdainuotas kiekvienas akmenėlis.

Tai buvo istorijos pamoka, kai norisi tądien nebūti klasėje. Tarsi neklaužados mokinukai pasišalinom iš pamokos ir savarankiškai apžiūrėjom miestą didvyrį. Kulminacija turėjo būti Juodosios jūros laivyno paradas, dėl kurio net prasitęsėm atostogas Kryme. Tačiau be kelių papilkėjusių laivų ir šūvių salvės nieko daugiau neišvydom. Suprantama, kodėl šitam istoriniam Rusijos pasididžiavimui taip reikalinga šviežiena – prancūziški mistraliai.

Sevastopolio niekada nepaliks karo šmėkla, miestas alsuoja praeitimi. Čia net žolė ne visur auga, tiek visko dar slepia žemė. Tiesa, yra antikinės Graikijos kolonijos liekanų, bet ne tuo garsus Sevastopolis.

Aikštėje visai netikėtai išvydom televizoriuje matytą veidą. Tada dar išdidus Maskvos meras Jurijus Lužkovas atvyko pasveikinti jūreivių ir rėžė griausmingą pamokslą buvusiam Ukrainos vadovui V. Juščenkai. Ovacijos. Akimirkai sudvejojom, kokioje valstybėje svečiuojamės. Merginos dalina Rusijos vėliavėles, jos spalvų kaspinus plaukams, kepuraites, o virš minios kyla plakatai „Rusų Sevastopolis!”. Išvarginti paminklų, žmonių ir gausybės baikerių, neradę kur papietauti, bet nusipirkę natūralių prieskonių grįžom į autobusą ir atsibudom jau Aluštoj. Rytoj namo.

Visur gerai, bet namuose geriausia

Ką parvežti lauktuvių? Labai vertinami eteriniai aliejai ir natūralios žolelių arbatos, surenkamos Krymo kalnuose. Desertiniai Masandros vynai vertinami taip pat. Puikios gamtos sąlygos vasaros sezono metu nuo gegužės iki spalio vynuogių derlių sunokina idealiai.

Vyną gali ragauti daugelyje kurorto vietų ir čia pat įsigyti patikusio. Didelis natūralių prieskonių pasirinkimas. Užsukus į vietinį turgelį galva svaigsta nuo spalvų ir kvapų.

Kas bado akis ir ko negali nepastebėti – tai netvarka miestuose, neišvystytas turizmo ir paslaugų sektorius. Kainos nors ir nedidelės, neatitinka paslaugų kokybės. Maisto prekių parduotuvėje ne visuomet nusipirksi duonos, kasos aparatus vis dar sėkmingai pavaduoja mediniai skaitliukai.

Tačiau seni dalykai kartais žavi. Tarkim, gira iš ratuotos bačkos karštą vidudienį.

Trijų savaičių 5000 kilometrų odisėja nuosavu automobiliu baigėsi. Taikliai ją įvertino Ukrainos pasienietis: „S uma sošli!“ (iš proto išsikraustėt). Tai buvo bene pirmos atostogos, kai nuoširdžiai pasiilgom Lietuvos.  Galbūt neteks daugiau pūsti milicininkui į nosį (blaivumo testas) ir gaišti pasienyje 8 valandų vien dėl paprasto dokumentų patikrinimo. Pasieniečiai, o ir pati Ukraina dar niekur neskuba.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.