Dažnai mąstau apie tai, kad žmonių, su kuriais prasilenksi savo kelyje, turbūt daugiau gyvenime nebesutiksi, gali tiesiog eiti pirmyn, kirsti gatvę po gatvės, ir niekas tavęs nepažins, neišskirs iš minios. Tu ten - tik dar vienas žmogus su savo istorija, kuri priklauso tik tau. Kartais gera taip pasijusti, pripažinkite. Tačiau tuo pat metu atsitiktinis praeivis, užfiksuotas tavo nuotraukų albume, tarsi amžiams bus įsirašęs prisiminimuose, įamžinusiuose laimingas akimirkas.
Tikriausiai mano žodžiai skamba taip lyg būčiau „užkietėjusi“ keliautoja, jau apžiūrėjusi pusę žemės rutulio. Deja, tai tik ateities svajonė, iki šios dienos esu buvusi tik dviejuose pasaulio kampeliuose, tačiau mano pirmosios kelionės, įvykusios vos prieš kelerius metus, įspūdžių, esu įsitikinusi, nesugebės ištrinti net laiko galia.
Kuo ji buvo tokia ypatinga? Visų pirma tai buvo pirmoji mano kelionė daugeliu atžvilgių: pirmas laisvės pojūtis, nauji horizontai, pirmas gyvenime skrydis lėktuvu, ir dar ne į kokią visiems gerai ištyrinėtą šalį, o į egzotiškąjį Azerbaidžaną. Be to, šią kelionę laimėjau (lyg tokie dalykai nutiktų kasdien!) ir gavau galimybę dalyvauti „Eurovizijos" konkurso finale - šou, kurį stebiu mažiausiai dešimt metų.
Taip, ši kelionė nepamirštama dėl daugelio priežasčių, vos keturios dienos, kai buvau visiškai laiminga ir gyvenau kiekviena akimirka. Galėčiau daug pasakoti apie aplankytus muziejus, istorines vietas, dailės parodas, kitus miesto objektus, virtuvę – visi šie dalykai, žinoma, nepaprastai įdomūs, svarbūs ir padedantys pažinti naują šalį.
Tačiau apie juos galite paskaityti daug kur, o ir aš pati manau, kad po daugelio metų neprisiminsiu kiekvienos smulkmenos. Kaip kartą girdėjau viename filme: „Aš tikrai neatsiminsiu, kuo tą vakarą vilkėjai, tik žinosiu, kad atrodei nuostabiai ir tikrai nežinosiu, į ką mano akys atkreipė dėmesį vos įėjus į kambarį,bet prisiminsiu, kaip tai mane privertė jaustis".
Jausmas – svarbiausia jausmas, ta karšta pietų saulė, neleidžianti sušalti net šį žvarbų vakarą. Todėl dažnai nuklystu mintimis į mažą miestelį, kuriame gyvenau ir prisimenu vaikiną violetiniais marškiniais, kasdien pilantį mašinoms degalus.
Nemanau, kad be savo darbo jis turi galimybę pamatyti kažką daugiau. O gal, kaip dauguma to krašto žmonių, net nėra keliavęs po savo šalį, bet tai, kaip jis kaskart nusišypsodavo ir draugiškai pamodavo man rytais, kai išeidavau į balkoną, vis primins, kaip reikia džiaugtis kiekviena naujai išaušusia diena.
Taip pat nepamirštu jaukios popietės geriant tradicinę juodąją arbatą leidžiantis saulei ir savo parašytą pažadą įkurtuvių proga, kad ten sugrįšiu, kai bus baigtas sodinti sodas, ir viskas skendės žalumoje, kai ten bus rengiamos ekskursijos, ir žmonės galės pailsėti nuo rūpesčių toje miesto nepaliestoje oazėje.Tarsi dabar jaučiu, kaip įmerkiu kojas į žydrą gaivinantį Kaspijos jūros vandenį...
Nepamiršiu, kai ėjau nušviesta krantine, dėkodama likimui, kad esu čia ir dabar, ir kai sužinojau, kad tai dar ne pabaiga, kad tuoj pat sėsime į jachtą, plauksime artyn prie nuostabiosios „Crystal Hall" arenos, kad pasigrožėtume, kaip ji tarsi deimantas nušviečia naktinį Baku.
O paskutinę kelionės dieną laukė finalinis ir pats svarbiausias įvykis tiek mums, tiek visai šaliai – „Eurovizija". Kaip sakė vietiniai: tai dėl šio reginio Baku virto šviesų ir spalvų miestu: visi pastatai, tiltai, istoriniai objektai dieną naktį pasitikdavo praeivius šviesų žaismu, kad kiekvienas atvykęs pasijaustų kaip tikroje šventėje, kad būtų, ką prisiminti, kad pamatytų Azerbaidžaną iš pačios geriausios pusės.
Na, o pats „Eurovizijos" konkursas... Sunku ir pasidalinti jausmu, kai išgirsti „Good evening, Europe“, kai esi ne namie prie ekrano, o už kelių tūkstančių kilometrų, su visa daugiataute minia, ir visa gerkle dainuoji dar tikriausiai visų gerai atsimenamą Rusijos bobulyčių „Party for Everybody dance“, ir dar gali palaikyti savo šalies atstovą, - tai buvo visiška pilnatvė. Tokie įvykiai – jau gyvenimo istorija.
Žinoma, visa tai, kaip ir kiekvienas geras dalykas, baigiasi, tenka sugrįžti į realybę, atsisveikinti, paleisti. Važiuodama paskutinius kilometrus link oro uosto bandžiau sugerti kiekvieną tos įspūdingos šalies vaizdą, svarsčiau, ką pasakyti žmonėms, kurie buvo tokie svetingi ir parodė, kuo jų šalis tokia žavi ir išskirtinė, bet daugiau nei žodžiai tądien pasakė spindinčios iš laimės akys.
Visada būsiu dėkinga sėkmei, kad turėjau galimybę aplankyti Azerbaidžaną. Ir nors dabar svajoju apie šimtus naujų vietų, nesvarbu, kur nuvykčiau - į Niujorką, Paryžių ar Amazonės džiungles, niekas neužims tokios ypatingos kertelės širdyje, nes tai buvo pirmoji kelionė, padėjusi atrasti dar vieną gyvenimo aistrą, davusi peno apmąstymams ir tobulėjimui, suteikusi dalykų, kurie išlieka amžiams.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
