Daugelis grįžusiųjų iš Ukrainos sostinės – rimtais veidais ir kalbantys laikraščių frazėmis. Klajoklis vilnietis D.Bezrukichas – ne toks. „Mirties traukiniu“ Meksikoje pasivažinėjęs, pavojingiausiose pasaulio vietose lankęsis vilnietis Kijeve įžvelgė ne vien baisybes.
Per dieną apsispręsti, susikrauti daiktus ir nieko nepranešus bendradarbiams pradingti iš Vilniaus. Tai – 27 metų D.Bezrukicho stilius. Taip jis pasielgė ir iškeliaudamas į Kijevą.
Ko trenkėsi klajokliu save vadinantis vilnietis ten, kur kiti ragina nevažiuoti ir net gąsdina pavojais gyvybei? „Fotografuoti“, – su nedingstančia nuo veido šypsena atsakė Denisas, Kijeve praleidęs savaitę.
Žinoma, jis Maidane matė barikadas ir protestuotojus, po kelis mėnesius praleidusius gatvėje. Tačiau klajoklis pastebėjo ir Kalėdų eglę, nuo kurios buvo nurinkti visi žaislai, o šakos apkabinėtos sprukusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus portretais, pro jo akis nepraslydo besikūrenančių malkų prikrauta metalinė statinė, ant kurios švietė užrašas: „Čia mano draugai.“
Užtenka ištarti „lietuvis“
Prieš vykstant į Kijevą draugai ukrainiečiai D.Bezrukichui patarė pasiimti šalmą, nes pusė parduotuvių aplink Maidaną uždaryta, o kitoje pusėje viskas išpirkta. Tad per kelias valandas kelionei susiruošęs klajoklis pasiėmė statybininko šalmą.
D.Bezrukichui Kijeve pavyko pakliūti į antrąją barikadų liniją, kur nelabai ir su leidimais įleisdavo. Vilniečiui teko ilgai maldauti, kol pagaliau tikrintojus paveikė prisipažinimas, kad jis – iš Lietuvos.
Vilnietis įsitikino, kad žodis „lietuvis“ magiškas. Pasakai jį, ir vartai tau atviri.
„Nėra Maidane taip žiauru, kaip kalbama. Aišku, daug žmonių žuvo, daug baisių dalykų įvyko. Revoliucija apsvaigina. Bet kasdienis gyvenimas Maidane toks: žmonės sėdi prie laužų, nuo ryto iki vakaro geria arbatą, rūko ir pasakoja anekdotus“, – dalijosi įspūdžiais klajoklis.
Vis dėlto jis pripažino, kad pagarbos verti žmonės, kurie atėjo nešini šakėmis ar stalo koja. Ir jie būtų stoję prieš „Berkut“ vyrus, ginkluotus iki dantų. Kad smūgiai nebūtų tokie skaudūs, kai kurie kūną buvo apsivynioję jogos kilimėliais.
Alkano nepalieka nė vieno
Atvykėlis iš Vilniaus perprato, kad dauguma Maidano protestuotojų – paprasti darbininkai iš provincijos.
„Politikos jie tikrai neišmano, o protestuoti atėjo dėl to, kad juos užkniso gyvenimas Ukrainoje: skurdas, milicininkų siautėjimas. Iš tiesų jei toje šalyje stovi prieš pareigūną, iš karto jautiesi kaltas“, – tvirtino vilnietis.
Anot jo, Maidane alkanas nelieka net toks klajoklis kaip jis: „Senutės iš visų kampų šaukia: „Barščiai be GMO!“, verslininkai privežė kalnus grikių, lašinių, medaus.“
Emigrantų tyko banditai
Klajokliui iš Vilniaus nebuvo baisu Kijeve – prireikė vos kelių valandų priprasti prie aplinkos. O žmonės ten jam pasirodė draugiški. Tai kurioje pasaulio vietoje per kūną bėgiojo šiurpuliai?
Denisas susimąstė. „Galbūt Meksikoje laukiant „Mirties traukinio“. Bet ir tai tik tol, kol neužlipau ant traukinio stogo“, – tvirtino jis.
D.Bezrukichui teko keliauti „Mirties traukiniu“. Taip šioje šalyje vadinami krovininiai traukiniai, kurie daugeliui emigrantų iš Pietų ir Centrinės Amerikos – vienintelė galimybė pasiekti svajonių šalį Ameriką.
Vilnietis kartu su bėgliais nuvažiavo nuo Močiso iki Čihuahua. Taip kasmet daugiau kaip 200 tūkst. žmonių, rizikuodami savo gyvybe, sėdėdami ant traukinio stogo, stengiasi pasiekti amerikietiškąją svajonę.
Keleivinio traukinio bilietas šia kryptimi kainuoja apie 100 dolerių (250 litų), turizmo agentūros siūlo keliones už 1 tūkst. dolerių (2500 litų). Denisas, žinoma, keliavo nemokamai.
Jau vien važiavimas ant traukinio stogo pavojingas, bet didžiausias pavojus slypi ne čia. Visą šį emigrantų kelią yra apipynęs organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tinklas.
Miestelis, iš kurio Denisas turėjo išvykti, nieko gera nežadėjo. Moteris, emigrantams pardavinėjusi buritus, į klausimą, ar pavojinga važiuoti ant traukinio stogo, abejingai ispaniškai atsakė: „Daugmaž.“
„Esu daug keliavęs po pasaulį, patyręs nemažai nuotykių. Per daugybę metų išsiugdžiau tam tikrą gebėjimą nereaguoti į įspėjimus apie pavojų. Bet šįkart, prieš pradėdamas kelionę „Mirties traukiniu“, turiu pripažinti, nesijaučiau taip ramiai, kaip visada“, – prisipažino klajoklis.
Bėga iš tėvynės dėl skurdo
Traukiniai iš Meksikos į JAV išvyksta aplipę emigrantais, bet Denisui pasisekė. Dieną prieš tai buvo išvažiavęs kitas traukinys.
Vienam vagonui teko vidutiniškai trys nelegalūs keleiviai – visiems užteko vietos aikštelėse tarp vagonų, kur nepūtė šaltas vėjas. Ant stogo klajoklis užlipdavo tik norėdamas pasidžiaugti saule ir pasigrožėti vaizdais.
Per parą, kol keliavo iki Čihuahua, vilniečiui teko bendrauti su daugybe emigrantų. Jie kartojo tą patį: bėgti iš gimtosios šalies juos verčia skurdas.
Pablo iš Hondūro aiškino, kad reikia pinigų šeimai išlaikyti. Jam nesvarbu, kuo dirbti – plauti indus, statyti namus ar dirbti darže. Jis tik nori uždirbti 5 JAV dolerius (12,5 lito) per valandą. Hondūre geriausiu atveju jis tiek uždirba per dieną.
Šamanės neužmirš niekada
– Turbūt jums lengviau pasakyti, kur esate nebuvęs? – „Sostinė“ pasiteiravo D.Bezrukicho.
– Pernai išmaišiau Šiaurės Ameriką. Prieš tai buvau Pietų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Centrinėje Azijoje. Suskaičiavau, kad iš viso esu aplankęs apie 60 šalių.
Ilgiausia kelionė truko 13 mėnesių, per pastaruosius devynerius metus gal 75 procentus laiko praleidau kelyje.
Tik dabar galvoju kurį laiką praleisti Vilniuje. Įspūdžių daug, tegu susiguli. Be to, pajutau, kad jau niekas nebeatrodo taip įspūdingai.
– Ar tokių vilniečių klajoklių yra tekę sutikti pasaulio kampeliuose?
– Ne. Paprastai klajokliai būna iš mažesnių Lietuvos miestų. Yra tekę prieš penkerius metus susipažinti su lietuviu Izraelyje, prieš trejus metus jį sutikti Maroke, o pernai su juo pasimatyti Kalifornijoje.
Tokių susitikimų buvo dešimtys. Bet vilniečių klajoklių nėra daug. Kažkada svarsčiau – kodėl taip? Galbūt dėl to, kad žmonės iš mažesnių miestų smalsesni, trokšta įspūdžių. O vilniečiai jais yra persisotinę.
Pasaulyje teko sutikti daug klajoklių iš Naujosios Zelandijos. Tai šalis pasaulio užkampyje. Galbūt dėl to jos gyventojai nesėdi vietoje, stengiasi kuo daugiau pamatyti.
Grįžęs į Vilnių taip pat tampu tingus. Juk čia labai patogu: kultūra, renginiai, pramogos – viskas po ranka.
– Metams bėgant kelionių įspūdžiai išdyla. O kuris iš jų liks iki gyvenimo pabaigos?
– Galbūt ryškiausias prisiminimas – iš Kazachijos, kai gyvenome pas šamanę. Spaudžiant 25 laipsnių šalčiui, ji visus paliegusius atvykėlius suvaro nuogus į duobę, jų akivaizdoje papjauna avį ir apipila krauju. Po to visi eina praustis.
Tai itin stiprios dvasios moteris. Atrodo, kad ji skaito mintis. Pasitaikė, kad sėdėdamas kitame kambaryje ką nors blogai pagalvodavau. Ji atlėkdavo ir šerdama pagaliu per nugarą šaukdavo: „Negalvok taip daugiau!“
Pirmą kartą ją aplankėme pakeliui į Turkmėniją ir pragyvenome dešimt dienų. Išvykome, nes automobiliu ketinome pasiekti Indiją. Bet artėjo žiema ir niekaip nepavyko įveikti kalnų. Grįžome atgal ir kaip tik prie šamanės namų baigėsi degalai, tad sumaniau ten palikti automobilį.
Pavasariop atkeliavęs pasiimti automobilio pas šamanę praleidau dar pustrečio mėnesio, ganiau jos avių bandą.
