Lietuvai atgavus nepriklausomybę, toji uždanga atsivėrė. Iki šiol tai labai vertiname, nes gerai žinome, ką reiškia gyventi kitaip. Kartkartėmis nugirsdavome, kad tas buvo išvažiavęs ten, o anas - štai ten. Ir mes pradėjome nedrąsiai svajoti apie keliones.
Tačiau mūsų vaikai buvo dar paaugliukai. Vienam reikia batų, nes tuos išaugo, kitam reikia palto, nes tas jau ankštas, ir taip - be galo. Gyvename nuo altyginimo iki atlyginimo. Atsidėti nelieka iš ko. Bet svajoti, kur norėtumėm nukeliauti, ką pamatyti, nenustojame. Nors tuo metu tai atrodė visai nerealu, tačiau svajoti juk niekas nedraužia.
Ir atėjo metas, kai liekame tik mudu su artimu žmogumi ir savo svajonėmis, kurias nedrąsiai, žingsnelis po žingsnelio įgyvendiname iki šiol. Pasikalbame, gal reiktų skirtų lėšų namams atnaujinti, vienas ar kitas kampas reikalauja remonto. Tačiau pasitarę nusprendžiame - visa kita palauks. Svarbiausia - kelionės. Gyvenimas juk nelaukia. Vėliau juk gali nebelikti sveikatos, ir tada tikrai liks tik svajonės.
Taip mes kartu apkeliavome daugelį Europos šalių. Po to, kaip patys sakome, „susirgome Azija“. Tailandas, Kambodža, Malaizija, Singapūras, vėl Tailandas. Ir dabar gyvename laukimu: netrukus vyksime į Vietnamą.
Kiekviena kelionė ypatinga ir nepakartojama, tačiau viena buvo kitokia nei visos kitos.
Lietuvoje buvo vėlyvas ruduo. Už lango tamsu, šalta. Kas gali būti geriau, nei jaukiai įsitaisius ant sofos su artimu žmogumi, pasileisti fotofilmą ir pasinerti į prisiminimus iš kelionių. Vieningai nutariame šį vakarą prisimti išvyką į Romą.
Kelių valandų skrydis lėktuvu. Skrydžio metu išstudijuotas kelionių gidas „Roma Top 10“. Nuspręsta, nuo ko pradedame ir kuo baigiame. Tik išlipus iš lėktuvo Roma mus pasitinka alinančiu karščiu. Pasirenkame pirmą lankytiną objetktą iš lankomiausių dešimtuko – Koliziejų. Išnyrame iš metro ir netenkame žado. Prieš mus - didingasis Koliziejus.
Atstovėję valandą eilėje patenkame į vidų. Saulė kepina negailestingai, galvoje tvinksi karštis, atrodo, kad nebeištversiu. Bet negaliu išskysti – aš juk sau pažadėjau... Gatvėje parduodamas į ledą užšaldyto geriamojo vandens buteliukas už 2 eurus, atrodo tikras išsigelbėjimas. Keli ledo prigludimai prie įkaitusių skruostų, keli gurkšniai, ir mes judame toliau, nes turime tik tris dienas, o Roma - juk ne Vilnius.
Romos forumas. Panteonas. Ispanijos laiptai. Trevi fontanas. Viskas Didinga ir įspūdinga. Vakarėja. Karštis nebe toks alinantis. Pasiekiame Piazza Navoną aikštę ir sėdame tiesiog ant šaligatvio bortelio, nes pavargusios kojos daugiau nebelaiko perkaitusio kūno. Aplink dailininkai, parduodantys savo kūrinius, prekiautojai įvairiais niekučiais ir smuiku griežiantis pagyvenęs italas. Atrodo, kad galėtum sėdėti ir stebėti visa tai visą amžinybę.
Antra diena Romoje. Karšta jau nuo pat labo ryto. Bet karštis jau nebe toks baisus, kaip vakar. Gal adaptavomės. Valanda, plieskiant saulei, eilėje prie bilietų (šiemet buvome protingesni ir pasirūpinome bilietais iš anksto internetu) ir mes jau Vatikano muziejuje. „Plaukiame“ su visa turistų minia dairydamiesi aplink ir neatsistebėdami visa ko Didybe ir Galybe. Šv. Petro Bazilika. Kopiame į kupolą. Mes viršuje. Vaizdas užgniaužia kvapą. Atsiveria visa įkaitusios Romos panorama. Įspūdinga.
Šiandien aplankome dar kelis numatytus objektus. Ir vėl vakaras, vėl besileidžianti saulė leidžia atsikvėpti: atsisėdus ant Ispanijos laiptų, tiesiog tylint sėdėti, stebėti ir mėgautis tuo, ką pamatėme šiandien.
Trečia diena Romoje. Vakare skrydis namo, bet mes dar turime visą dieną ir nutariame traukiniu vykti į Ostia Antica. Karštis nei kiek nemažėja, o gal šiandien dar ir karščiau. Išlipame iš traukinio, keli šimtai metrų ir mes pasiekam senąjį miestą. Kvepia šienu ir dar kažkuo, ką net sunku apibūdinti.
Vaikštome tylėdami po griuvėsių liekanas. Žmonių tik vienas kitas. Mažai kas ryžtasi, o gal neužtenka laiko, vykti čia traukiniu? O gal dėl to, kad karšta nepakeliamai? Bet mes čia, ir tikrai buvo verta prisiliesti, užuosti, pajausti ir tai pamatyti .
Skrydis namo. Šalia sėdi mano žmogus ir aš jam be galo dėkinga už šią nuostabią kelionę.
Foto filmas baigiasi. Mes vėl čia, ant mūsų patogios sofos. Ir tada mano vidinis balsas, kuris kentė ir tylėjo lygiai pusę metų, ryžosi ištarti: „Arba tu jam prisipažinsi dabar, arba nustok kankintis melavusi."
Nusprendžiu, kad tai geriausias laikas išsivaduoti iš mane slegiančios kančios, kad aš melavau savo artimam žmogui ir, sukaupusi drąsą, prabylu:
- Žinai, mielasis, o tada, kai gaivų birželio vakarą sėdėjome mūsų namo terasoje, tiesiog apie kažką svajodami ir tu po kelių meilių žodžių pranešei, kad nupirkai bilietus į Romą ir rezervavai viešbutį, man kilo tik viena mintis: aš nenoriu į Romą! Ne, noriu, bet ne dabar, ne taip greitai. Juk tepraėjo tik dvi savaitės po nuostabios kelionės po Portugaliją, kuria aš gyvenu iki šiol ir dar turiu savyje išgyventi visus įspūžius. Tik ne dabar!
Tačiau labai greitai susivaldžiau, nes juk žinau, kad tai - tas miestas, į kurį tu seniai svajoji nuvykti. Ir aš, pasitelkusi visus savo aktorinius sugebėjimus, kurių net nenumaniau turinti, net nemėgindama nieko svarstyti, tau pamelavau: „Tiesiog fantastika! Pagaliau vykstame Į Romą! Valio!" Ir tada pradėjo derybas mano abi pusės. Viena, ta kuri yra labai aikštinga, siaubingai įsižeidusi: „Kaip jis, net nepaklausęs manęs, vienas pats, nusprendė pirkti bilietus! Aš dar nenoriu niekur važiuoti! Man ir čia gera!"
O kita pusė, ta, kuri racionaliai/diplomatiškai nuolanki prabyla: „Bet juk tai tavo žmogaus svajonė. Jis juk taip tave myli (atsimeni, juk meiliai pakuždėjo), o ir tu jį ne mažiau. Ar drįsi sugadinti jam šią kelionę? Ne, to nebus!"
Aišku, derybas laimi racionaliai/diplomatiškai nuolanki mano pusė ir aš sau pasakau: „Jei jau lėktuvo bilietai ir viešbutis yra, tai aš pasistengsiu, kad tai būtų geriausia mūsų kelionė." Ir juk taip ir buvo.
Tada, mano žmogus, klausęs manęs įdėmiai, prabilo:
- Aš taip pat tau norėjau kai ką pasakyti, bet iki šiol nedrįsau. Aš tau tą vakarą taip pat melavau. Nebuvo jokių bilietų.
- Kaip? Nesupratau, kaip tai nebuvo? - klausiu jo.
- Po kelionės į Portugaliją mane apėmė didelis noras vykti dar kur nors, bet buvau tikras, kad tu dar nenorėsi, todėl nutariau tuo įsitikinti. Atleisk, kad tokiu būdu. Bet po tokios netikėtos tavo reakcijos man neliko nieko kito, kaip sėdėti naktimis prie kompiuterio ir ieškoti priimtino skrydžio ir viešbučio varianto, nes kelionės laikas buvo apibrėžtas – ilgasis Joninių savaitgalis, iki kurio buvo likusios tik dvi savaitės.
O aš juk tada galvojau: mano vyras ir vėl per naktis kompiuterinius žaidimus žaidžia, bet iš tiesų net neįtariau, kuo jis užsiima.
Po abipusių prisipažinimų dar kartą supratome, kad kelionės tik dar labiau mus suartina ir kiekvieną kartą tuo iš naujo įsitikinam.
Todėl norėčiau patarti visiems : nebijokite svajoti, nes svajonės tikrai pildosi, keliaukite, nes kelionėse atrandi ne tik nematytus kraštus, susipažysti su naujais žmonėmis, bet ir iš naujo atrandi save ir savo kelionės draugą.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
