Naktis Kosta Rikos vakarinės pakrantės džiunglėse žadėjo neišdildomų įspūdžių. Tuo neabejojau nuo pirmųjų akimirkų, kai tiesiai virš galvos išvydau tą neįtikėtinai ryškią medvarlę su spanguolinėmis akimis. Ji kabojo gal pustrečio metro aukštyje laukdama uodo, musės ar šiaip kokio išsiblaškiusio vabzdžio.
Žibančių akių jūra aklinoje tamsoje
Gyvybė virė aplink mane – vieni bėgo, kiti vijosi, kažkas rijo, kažkas išleido paskutinį kvapą. Žinojau tuos padarus esant aplink. Girdėjau ir mačiau jų energingos būties pėdsakus aplink, nors toje stichijoje išties jaučiausi apsunkęs, kurčias ir aklas. Svetimas.
Tebūnie palaimintas mažas, tvirtas, plačiapetis vaikinukas Erikas, vedęs mus per tankmę tą juodą naktį, padėjęs išvengti skorpionų, vorų paukštėdų, gyvačių ir aukštų skardžių. O svarbiausia – parodęs Mišką tokį, koks jis yra milijonus metų ir, Dievui leidus, liks toks dar bent porą amžių.
Mažas stebuklas laukė jau žengiant pirmuosius žingsnius cikadų jūra ošiančios tankmės link. Eriko patartas elektrinį žibintuvėlį kilstelėjau į akių lygį. Tamsioje pievoje sutvisko šimtai mažyčių deimantų. Tai vorų ir kitų ropojančiųjų žolėje akys žvelgė į mane. Nuleidau šviesą – akių nebemačiau. Pakėliau – vėl sužibo. Pasirodo, tik tokiu kampu šviesdamas jas pamatai. Nežinotum šio triuko – pražiopsotum pusę grožybių.
Tikrasis atogrąžų miškas – tarsi sudėtingas dangoraižis, kurio kiekviename aukšte įsikūrusi vis kitokia padermė. Centrinėje Amerikoje, tarp Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros įsispraudusi Kosta Rika yra vulkaninės kilmės salų virtinė, per milijonus metų užnešta smėlio ir tapusi nerija. Derlingo juodžemio čia nedaug – kokie 10 centimetrų, žemiau – akyta uoliena. Todėl viskas, kas gyva ir žalia stengiasi kabintis į gyvenimą įvairiausiais būdais.
Ideali mitybos grandinė
Pamaklinėjes po džiungles nejučiomis daraisi botanikos ir zoologijos mylėtojas – aplink viskas taip ryšku, triukšminga ir nuostabiai susiję tarpusavyje nematomais, bet gyvybiškai svarbiais saitais. Didžiuliai medžiai (tokių nebuvau matęs net Borneo salos tankmėje) viską yra uždengę savo šešėliais, tačiau tai – milžinai molinėmis kojomis.
Kaip kokios gyslotos šachtininko rankos, jų galingos šaknys laikosi įsikibusios į paviršių. Į galiūnus įsitvėrę smaugikai bengaliniai fikusai – iš pradžių jie vyniojasi aplink kamieną tarsi paprastos lianos, leidžia žemyn šaknis, kurios paskui tampa šakomis ir galų gale užgožia medį šeimininką. Kai šis nuo nepakeliamo svorio susmenga, žūva ir medis parazitas.
Musė maitinasi grybais, grybai ją apibarsto savo sporomis, atėjus laikui musė nudvesia užskridusi į medžio viršūnę. Ne šiaip nudvesia, o sprogsta išbarstydama sporas pavėjui: dauginkitės, grybai, maitinkite mano giminę.
Tinginys (tokia į narkomaną savo išvaizda ir elgesiu panaši būtybė) visą gyvenimą praleidžia medžio viršūnėje rupšnodamas nuodingus lapus. Jis labai lėtas ir gerokai apsvaigęs nuo toksinų, kurie nuolat patenka į kraują, tačiau jo nenužudo.
Kartą per savaitę tas džiunglių lėtapėdis išsirengia į pavojingą kelionę – pirmąją pusę dienos sliuogia iki žemės, o kitą – ropščiasi atgal. Ant žemės bejėgį tinginį kaip mat sudorotų bet kas, turintis dantis ir nagus. Bet jis lipa. Tam, kad nusituštintų.
Absurdiška gamtos klaida? Anaiptol. Tinginiai nėra dideli keliautojai, todėl paprasatai trinasi ant vieno medžio. Vienas jų per metus sudoroja apie 10 procentų lapijos. Būtų nieko baisaus, bet kartais viename medyje įsitaiso trys ar net keturi tokie plaukuočiai.
Nežinau, ar kas nors matavo tų padarų IQ, bet tas, kuris kūrė šio pasaulio tvarką įmontavo galingą instinktą – puoselėk tą, kuris tave maitina. Tinginių išmatos – labai svarbi trąša medžiams, kurie spaudžia reikalingus mineralus iš kiekvieno grūdo.
Skruzdės, kurios karpo lapus
Kitas iš koto verčiantis gyvis, kurį sutikome naktį maklinėdami po tankmę – lapų karpytojos skruzdėlės.
Įsivaizduokite per upelį permestą storą maždaug 10 metrų ilgio rąstą, kurio žygiuoja rudų nykštukų virtinė su žaliomis vėliavomis. Ant kai kurių vėliavų įsikibę tupi kiti nykštukai, o jas nešantieji nė nemėgina nusikratyti trigubo svorio. Maždaug taip atrodo tos lapų karpytojos.
Skruzdėlių gyvenimas - pakankamai niūrus ir mūsų platumose, bet atogrąžose tie padarai dirba dar daugiau. Jos naktimis lipa į medžius, galingomis žnyplėmis sukapoja lapus ir tempia juos į skruzdėlyną. Tinka ne visi lapai – ant jų negali būti bakterijų, nešvarumų, išpuvimų. Todėl skruzdės yra įsteigusios savotišką kokybės kontrolės tarnybą – tuos, kurie keliauja ant nešamų lapų ir aptikusios broką liepia darbininkei ieškoti naujo.
Daug dirbsi – ilgai negyvensi. Tuo neleidžia abejoti šios rūšies skruzdėlių gyvenimo trukmė. Karalienė gyvuoja 10 metų, kareiviai bei kokybės kontrolės šutvė – apie 5, o vargšės darbininkės džiaugiasi ir dvejus metus pratempusios.
Pura Vida – skaidraus gyvenimo
Gražu ten, Kosta Rikoje, o vietos žmonės supranta kokį lobį jie turi. Todėl bendraudamas kone su kiekvienu jauti tą pasididžiavimą, koks apima lietuvius svetimšaliams pasakojant apie Didžiąją kunigaikštystę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Žalgirio mūšį ar “Švyturio” alų. Šioje šalyje žmonės sveikinasi ir viso gero linki fraze “Pura Vida!”. Skaidraus gyvenimo.
Daugiau nei ketvirtis šios nuostabios valstybės žemių paskelbti nacionaliniais parkais ir yra griežtai saugomi. Maža to – tokių teritorijų atsiranda vis daugiau. Neturėdami nei naftos, nei aukso, nei deimantų, kostarikiečiai labiausiai vertina savo gamtą, jau tapusią galingu magnetu visiems, kuriems įdomu, ką pusryčiams ryja rykliai, kada į orą šokinėja dėmėtosios rajos ir kiek kartų per minutę suplaka kolibrio širdis.
Atsakymai į šiuos ir tūkstančius klausimų, kurių galbūt kažkada neišgirdome, nes turėjome nuobodų biologijos mokytoją, ten – turtingajame krante, Kosta Rikoje. Per toli? Per brangu? Nieko panašaus. Tereikia noro ir žinojimo, kur norėtum patekti. Tada belieka pradėti rašyti kelionės planą.
