Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Be abejonės, pati svarbiausia piligrimų lankoma vieta yra Jeruzalė Izraelyje, tačiau lankytinų vietų yra ir daugiau. Viena iš jų – apaštalo Jokūbo kapas Ispanijoje, Santjago de Kompostelos (Santiago de Compostela) mieste
Apaštalas Jokūbas
Naujajame testamente pasakojama, kad Jokūbas buvo ketvirtasis Jėzaus pašauktas mokinys – žvejys, kurį Kristus pakvietė tapti žmonių žveju. Pasakojama, kad prieš nukryžiavimą Jėzus padalijo pasaulį savo mokiniams, kad jie priskirtoje teritorijoje skleistų tikėjimą ir po jo mirties.
Apaštalui Jokūbui „atiteko“ Pirėnų pusiasalis, po kurį keliaudamas jis pamokslavo vietos gyventojams. Vėliau Jokūbas nusprendė grįžti į Jeruzalę, kur ir mirė kankinio mirtimi. 44 metais po Kristaus Jokūbo kūną jo mokiniai laivu atgabeno į Pirėnų pusiasalį, nes buvo manoma, kad apaštalai turi būti palaidoti toje žemėje, kurioje pamokslavo. Taip šv. Jokūbo palaikai sugrįžo į Galicijos žemes Ispanijoje ir atgulė amžino poilsio.
Jokūbo palaikai (su pergamentu) buvo surasti tik 813 metais ir sulaukė didelio krikščionių susidomėjimo. Piligrimai kiekvienas su savomis tikslu iš visos Europos pėsčiomis keliavo iki koplytėlės, kur buvo palaidotas šventasis. Piligrimų buvo tiek daug, kad Santjago de Kompostelos miestas greitai tapo vyskupijos centru, o vietoj mažytės koplytėlės buvo pastatyta Jokūbo katedra. Sanjago kelias
Kelių, kuriais piligrimai traukia į Santjago de Kompostelą, yra keletas, tačiau seniausias ir labiausiai piligrimų kelionėms pritaikytas yra „prancūziškasis“ kelias, kuris prasideda mažame Prancūzijos miestelyje, esančiame 15 kilometrų nuo Ispanijos–Prancūzijos sienos, ir eina per šiaurinę Ispaniją.
Šio kelio ilgis – apie 800 kilometrų. Juo rekomenduojama nueiti per 40 dienų, tai yra po 20 kilometrų per dieną. Sakoma, kad šis kelias yra padalytas į tris dalis. Pirmoji dalis skirta kūnui, nes pirmieji keli šimtai kilometrų yra per kalnuotą vietovę.
Piligrimams vos pradėjus žygį tenka sunkiausioji jo dalis – kopti į 1200–1500 metrų aukščio kalnus.
Antroji kelio dalis skirta dvasiai. Nuo Burgos iki Leono – apie 200 kilometrų, kur pažvelgsi – visur lygumos. Fiziškai šią kelio dalį nueiti nėra sunku, sunkiau psichologiškai, nes visą dieną nesikeičiantis horizontas pamažu įsigrysta, tuo labiau kad nakvynės miestelio niekaip nesimato, nes šis lyg tyčia įsikūręs dauboje.
Trečia kelio dalis – nuo Leono iki Santjago – skirta apaštalui Jokūbui. Tai dvasinių apmastymų metas kelyje. Kelias eina per Navaros (Navarra), La Riohos (La Rioja) Kastilijos (Castilla), Leono (Leon) ir Galicijos regionus.
Juose kelias į Santjagą savaip pažymėtas. Bendri visiems regionams ženklai – geltonos rodyklės ir piligrimo kriauklės. Šių ženklų galima rasti visur, kur tik jų reikia. Miesteliuose rodyklės geltonais dažais nupieštos ant pastatų, stulpų, laukuose – ant medžių, stulpų ir bet kur kitur, kur galima.
Kriauklės ženklas dažniausiai naudojamas miesteliuose žymint kelią ant šaligatvių. Kriauklių buvo pačių įvairiausių: geležinių, pritvirtintų ant šaligatvio, arba betoninių, įkomponuotų tarp šaligatvio plytelių. Šiais ženklais pažymėtas kelias neleidžia piligrimams pasiklysti. Einant net nereikia žemėlapio, nes visuomet aišku, kur reikia eiti. Pasiklysti paprasčiau neįmanoma.
Piligrimo diena
Piligrimo diena prasidėdavo apie 5 valandą ryto, kai kaimynai pradėdavo lipti iš lovos ir apgraibomis tamsoje, pasišviesdami tik žibintuvėliu, kraudavosi daiktus į kuprinę. Visuomet stengdavomės išeiti kuo ankščiau, dažnai net saulei nepatekėjus, kad iki pietų, kol saulė nekaitina labai stipriai, būtų galima nueiti kuo daugiau, kad tik kuo mažiau liktų eiti per patį dienos karštymetį. Pusryčius dažniausiai valgydavome kelyje, jau nuėję nuo nakvynės vietos apie 5 kilometrus, dažnai pirmame tą dieną prieitame miestelyje.
Trumpai pailsėję, pasistiprinę ir pasipildę vandens atsargų iš geriamojo vandens čiaupo, įrengto miestelyje, vėl traukdavome į kelią. Iki pietų praeidavome dar keletą mažų miestelių ir nueidavome apie 15–20 kilometrų. Dažniausiai pietų metas būdavo kritinis dienos taškas, kai pietaudami spręsdavome, kiek dar tą dieną galime nueiti. Būdavo, kad papietavę iškart apsinakvodavome piligrimų prieglaudoje ir tą dieną daugiau neidavome.
Nusprendę priešingai, po pietų vėl patraukdavome į kelią – ir tai būdavo sunkiausia dienos dalis. Vidudienio saulė alindavo mus, žygiuojančius per laukus, ir kiekvienas žingsnis tapdavo vis sunkesnis. Kartais mums pasisekdavo, kai po pietų kelias driekdavosi per mišką, kur karštis nebūdavo toks alinantis.
Kelionės pradžioje dažnai apimdavo vidinis nerimas, kad po pietų nuėję paskutinius 5–8 kilometrus miestelyje nerasime vietos nakvynei. Dauguma piligrimų eidavo tik iki pietų, o per karštymetį jau gulėdavo prieglaudose ištiesę kojas, o mažesniuose miesteliuose ar kaimuose lovų skaičius prieglaudose ribotas.
Neradus laisvų lovų, tektų nueiti dar 5–8 kilometrus, o tai jau būtų neįveikiama užduotis. Mūsų džiaugsmui – to niekada neteko daryti, todėl nerimas likti be vietos keliaujant pamažu išnyko.
Apsistoję prieglaudoje pirmiausia šiek tiek pailsėdavome, nusiprausdavome. Prieglaudose, kuriose būdavo virtuvė, vakarienę gamindavomės patys. Kitais atvejais – eidavom į kavinę valgyti piligrimų dienos pietų, kurie susidėdavo iš dviejų patiekalų, butelio vyno ir deserto.
Po sočios vakarienės visuomet dar likdavo laiko, dažniausiai ir jėgų, apžiūrėti miestelius, pasivaikščioti jų siauromis gatvėmis. Tik vieną vakarą po vakarienės teko griūti iškart į lovą, kad skaudančios kojos kuo ilgiau pailsėtų. Apžiūrėję miestelius dažniausiai jau ruošdavomės miegui – anksti, apie 21–22 valandą, nes poilsis kelyje už viską svarbiau. Juk rytą ir vėl laukė kelias...
Piligrimų prieglaudos
Piligrimų nakvynės vieta – prieglauda – tai patalpa, kurioje pristatyta daug dviaukščių lovų arba tiesiog patiesta čiužinių ant žemės. Prieglaudų buvo įvairiausių: privačios prieglaudos dažnai priminė kaimo turizmo sodybas arba tiesiog buvo įrengtos paprastame name.
Dažnai tai būdavo 15–20 vietų prieglaudos, nors pasitaikė ir didesnių. Vietos savivaldybės išlaikomos prieglaudos dažniausiai būdavo įsikūrusios naujame pastate su didelėmis patalpomis nakvynei. Čia vienu metu galėdavo apsinakvoti 100 ir daugiau piligrimų.
Girdėjome apie prieglaudą, kurioje lovos sustatytos ne dviem, o trimis aukštais. Ten vienu metu galėdavo apsistoti apie 500 piligrimų, bet mums tokioje nakvoti neteko. Krikščioniškose prieglaudose įsikurti tekdavo ant čiužinio, patiesto ant grindų, bet šiose prieglaudose už nakvynę ir vakarienę su pusryčiais, kuriuos gamindavo visi piligrimai, tereikėdavo palikti auką.
Pasitaikė ir įdomesnių nakvynės vietų. Kartą teko nakvoti bažnyčios koplytėlėje – ir tik dėl to, kad prieglauda bažnyčios varpinėje jau buvo pilna. Kitą naktį apsistojome prieglaudoje, kuri buvo įkurta vienuolyne. Ten buvo dvi didelės salės, kuriose vyrai ir moterys nakvojo atskirai, ir tik viena mažesnė patalpa buvo skirta poroms. Ši prieglauda įsiminė dar ir griežtomis prižiūrėtojomis, kurios neleido daryti nieko, kas ne pagal taisykles. Pavyzdžiui, vaisius teko plauti tik po virtuvės čiaupu, o ne prausykloje.
Šiuolaikinis piligrimas
Tai kas gi tas šiuolaikinis piligrimas, kuris it pametęs galvą einą per pusę Europos arba bent jau per Pirėnų pusiasalį?
Šiuolaikinio piligrimo paveikslas labai įdomus ir kiek netikėtas. Kelionės pradžioje nustebau pamatęs, kad dauguma piligrimų – vyresnio amžiaus žmonės, dažnai pensininkai. Dauguma jų į kelią išsiruošė vieni, nors visi mūsų pažinti piligrimai turėjo šeimas, antrąsias puses.
Jaunimo daugiau atsirado tik antroje kelionės pusėje, jau artėjant prie Santjago de Kompostelos. Suprantama, kad jaunimas dažnai negali išeiti į žygį 40-čiai dienų, o senjorai dažnai išsiruošia visai vasarai ir eina neskubėdami – po 10–15 kilommetrų per dieną.
Sutikome ir tokių, kurie į kelią išsiruošė dar ankstyvą pavasarį tiesiog nuo savo namų Vokietijoje, Olandijoje ar Šveicarijoje. Buvo ir tokių, kurie eidavo į priešingą pusę nei Santjagas – mat pėsti jau grįždavo namo. Kelyje sutikome daug piligrimų iš Ispanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, taip pat ir brolių latvių.
Buvo kelyje ir keletas lietuvių – Solveigą iš Vilniaus sutikome paskutinę žygio dieną, kai iki Santjago buvo likę eiti vos 5 kilometrai, o Rimantą iš Vievio sutikome jau prie Santjago katedros. Džiaugėmės pasimatę su tėvynainiais.
Santjago išbandymai
Einant Santjago keliu reikia ne tik psichologinio pasirengimo, bet ir nemažų fizinių jėgų. Suprantama, kad didžiausią krūvį žygyje patyrė kojos, todėl joms ir teko daugiausia iškęsti. Jau antrą kelionės dieną ant pėdų pasirodė pūslės, o padai, nuėjus jau pirmuosius 10 dienos kilometrų, sakyte sakė: „Gana! Leiskite mums pailsėti!“
Dėl šių priežasčių jau trečiosios žygio dienos rytą pakeleivingame miestelyje, vos atsidarius žygio batų parduotuvei, užėjome į ją ir pirkome naujus batus. Tokius, kurie leido atsikvėpti ir padams, ir jų šeimininkams.
Bet pūslės ir skaudantys padai toli gražu nebuvo vienintelis skausmingas žygio palydovas. Jau kitą diena kiekvienas žingsnis tapo tikru išbandymu dėl skaudančių kojų raumenų. Jau tuomet supratome, kad fizinės treniruotės prieš žygį buvo būtinos.
Kitas skausmo šaltinis – ties kauliuku ištinusi koja, dėl ko einant šlubčiodavome, o poilsio pertraukėlių padaugėdavo. Pusiau juokais, pusiau rimtai sutarėme, kad skausmas turbūt yra nuolatinis žygio palydovas. Panašiai taip ir buvo – tik klausimas, kada skausmas aplankys mus: nuo pirmo žingsnio rytą ar nuėjus 5 kilometrus, o gal tik tos dienos žygio pabaigoje, nuėjus 20 kilometrų?! Tokia buvo kasdienybė. Tik paskutinę žygio savaitę galėjome lengviau atsipūsti ir eiti mėgaudamiesi keliu, nors įkyrusis palydovas skausmas visiškai mūsų neapleido.
Visa tai patyrė dauguma piligrimų, einančių Santjago keliu. Visų piligrimų kojos būdavo apraišiotos bintais, apklijuotos įvairiais pleistrais, nusėtos nuospaudų, apšašusios. Ne veltui viduramžiais kelyje į Santjagą kūrėsi piligrimų ligoninės.
Kelyje praėjome ir vietą, kur viduramžiais buvo įkurtos piligrimų kapinės - ne visi piligrimai kadais atlaikydavo varginančią kelionę per Pirėnų pusiasalį. Tokių atvejų pasitaiko ir šiais laikais. Artėdami prie Santjago praėjome keletą kryžių, atminimo lentų piligrimams, kurie jau šiais laikais eidami į Santjagą jo nepasiekė. Tai buvo jau vyresnio amžiaus žmonės, kuriems kelias į Santjagą tapo paskutiniu keliu šioje žemėje.
Santjago de Kompostelos katedra
Paskutinę žygio dieną pradėjome itin anksti, kėlėmės 4 valandą ryto, nes norėjome kuo greičiau pasiekti šv.Jokūbo katedrą. Į kelią pajudėjome dar su tamsa, o vos išėjus iš miestelio, kelias patraukė per mišką - jame surasti geltonąsias rodykles buvo itin sudėtinga.
Su palengvėjimu atsikvėpėme, kai mus pasivijo piligrimai iš Azijos, kurie turėjo žibintuvėlį. Visgi miško keliukams išsiskiriant tekdavo apžiūrėti ne vieną medį, kol rasdavome rodyklę, rodančią kelią į Santjagą.
Rytas pamažu aušo, o mes – tarytum ant sparnų žygiavome į Santjagą. Žinojimas, kad tai - paskutinė žygio diena, kuriai baigiantis mes pasieksime tikslą – šv. Jokūbo katedrą – jaudino ir motyvavo žygiuoti greičiau. Juk šio tikslo mes įnirtingai siekėme jau daugiau nei tris savaites.
Jau visai išaušus su visu būriu skubančių piligrimų praėjome Santjago de Kompostelos oro uostą, iš kurio, beje, po kelių dienų pakilome link Tėvynės. Netrukus, užlipus ant paskutinio didesnio kalno kelyje, pamatėme ir Santjago priemiesčius, iki kurių buvo likę mažiau nei 10 kilometrų.
Nuo kelio ženklo, žyminčio Santjago miesto pradžią, iki katedros teko eiti dar apie 4 kilometrus. Skubėjome, nes kiekvieną dieną, patį vidurdienį, piligrimams katedroje aukojamos Šv. Mišios, kurioms baigiantis įkuriamas įspūdingo dydžio sidabrinis smilkintuvas.
Aštuoni vienuoliai, laikydami smilkintuvą už virvės, kuri yra perjuosiama per įtaisą, pritvirtintą prie katedros stogo, įsiūbuoja smilkintuvą taip, kad jis supasi 25–30 metrų spinduliu ir beveik pasiekia katedros stogo skliautus.
Didžiausia šios katedros įžymybė – po didžiuoju altoriumi, rūsyje, palaidoti šv. Jokūbo palaikai ir už pagrindinio altoriaus esanti šv. Jokūbo skulptūra su relikvijoriumi. Pasiekus šią katedrą, pasimeldus prie šv. Jokūbo, piligriminis žygis baigiasi, nors dalis piligrimų dar eina apie 100 kilometrų iki Finistero (Finistere) miestelio, į kurį jūra buvo atplukdyti Jokūbo palaikai.
Žinoma, tiek pačioje katedroje, tiek mieste dar yra ką apžiūrėti, bet tuomet jau prasideda turistinė, pažintinė ekskursija. Piligriminis žygis baigiasi prie šv. Jokūbo kapo.
Per dvidešimt tris žygio dienas per Ispaniją nueita 560 kilometrų, po 25 kilometrus kasdien. Kiekvienas kilometras, kiekviena diena buvo fizinių jėgų, bendravimo ir bendradarbiavimo išbandymas. Tai ir savęs pažinimo, dvasinių apmąstymų kelias.
