Vargas dėl bagažo
Oro uosto pasų patikrinimo punkte reikia nurodyti, kokiame viešbutyje nakvosime – taip pat, kaip JAV. Ko gero, taip reikia daryti todėl, kad Argentina tokia pat didinga valstybė. Už tai gaunam velnių.
Smagu ir atsiimant bagažą. Lagaminų trūksta gal pusšimčiui žmonių. Visi mosuoja rankomis, aiškinasi su atsakingais asmenimis. Po kiek laiko dalis krepšių ir lagaminų atsiranda, o tada prasideda vaizdas, vertas kino kameros. Žmonės bėga prie savo lagaminų net bagažo padavimo juostomis. Atrodo, kad jei tik pavėluos 5 sekundes, tai praras pusę turto.
Mano krepšys su kitų žmonių lagaminais neatsiranda, gal jis individualistas – nežinia. Per pusvalandį išsiaiškiname, kad jis kažkodėl nukeliavo prie iš Japonijos atskraidinto bagažo. Išties originali tvarka.
Vėliau dar laukia muitinė, čia visi krepšiai peršviečiami. Beje, muitinei reikia deklaruoti ne tik turimo mobiliojo telefono modelį, bet ir jo serijos numerį. Smagumėlis. Mes surizikuojame nieko nedeklaruoti ir nesuklystame.
Lietus - pagrindinė naujiena
Automobilio nuoma. Pirmiausia kreipiamės į „Alamo“ kompaniją. Pasirodo, ši neturi nė vieno automobilio. Sako, nueikite pas vietos nuomotojus. Nueiname. Ten taip pat nėra nė vienos mašinos. Klausiame, o ryt ar turės? „Gal. Dar nežinome.“ – „O ką mums daryt?“ – „Eikite į „Hertz“. Bet ten pasiderėkite, tik nesakykite, kad aš sakiau“, – šypsosi mums žavi tamsiaplaukė.
„Hertz“ už naują kibiriuką su ratais mūsų paprašo 4 tūkst. vietos pinigų. Paklausia, kaip mokėsime – kortele ar grynaisiais. „Galim ir grynaisiais“, – atsakome, nes žinome, kad taip galima gauti nuolaidą. Mokėdami grynaisiais sutaupome 170 JAV dolerių, o darbuotojas sau uždirba maždaug tiek pat. „Ford Mustang“ pakeliamu stogu JAV mums kainavo gerokai mažiau.
Su SIM kortele – ta pati istorija, kaip JAV. Tokio daikto neįmanoma nusipirkti visame oro uoste. Mums pataria važiuoti į centrą. Ir važiuosime, bet reikia sulaukti atskrendančio ketvirto bičiulio. Tą mes ir darome degalinėje oro uosto teritorijoje. Šioje kavinėje per televizorių rodo lietų. Ištisas dvi valandas – su stambiais balų planais, su čiurlenančiu upeliu, su išsipuošusiu žurnalistu, leidžiančiu popierinį laivelį. Tiesiog stebina – vidutinio stiprumo lietutis tampa pagrindine žinių kanalo naujiena.
Užsiėmimas - stebėti žmones
Oro uoste praleidžiame beveik šešias valandas. Gal būtų nuobodu, tačiau galima užsiimti vienu smagiausių pasaulyje užsiėmimų – stebėti žmones. O stebėdamas argentiniečius aš pradedu juos įsimylėti – jie gyvi, jie emocingi, jie neslepia savo jausmų.
Kada jūs Lietuvoje, viešoje vietoje, paskutinį kartą matėte „prancūziškai“ besibučiuojančius septyniasdešimtmečius? Aš, ko gero, išvis nemačiau. Pas mus retai kada pamatysi net už rankų susikabinusius žmones. Meilė argentiniečiams prasideda nuo pirmo rytmečio.
Šiaip ne taip sulaukę ketvirto bendrakeleivio, kurio reisas gerokai vėlavo, ir pasiėmę savo „bolidą“ pajudame link didmiesčio centro mobiliojo interneto ir pinigų. Pinigų? Taip, jų, mat Argentinoje yra du valiutos kursai. Jei bankas parduodamas dolerius už juos siūlo 5,7 peso, mašinų nuomos punkte prašoma 7 už vieną, tai gatvėje galima išsikeisti geriau. Žinoma, tai rizikinga.
Nusiperkame SIM kortelę, bet GPS kažkodėl neveikia, taigi tenka naudotis seniausia pasaulyje globalaus padėties nustatymo sistema – PP (paklausk praeivio). Ir nors ispaniškos greitakalbės nė vienas nesuprantame, padeda energingas argentiniečių gestikuliavimas rankomis – pagaliau išsiaiškiname, kur yra mums reikalinga Floridos gatvė.
O kas ten? Ten gatvėje stovi tamsiai apsirengę vaikinai, kurie praeiviams vis pramurma: „Cambio“ (liet. keitimas). Toks keitimo būdas rizikingas, galite gauti ir netikrų banknotų, bet mes nutariame atsargiai surizikuoti.
Pirmiausia išsikeičiame 100 dolerių ir vieną iš gautų pesų banknotų paduodame užkandinėje. Veikia. Tada išsikeičiame dar dvi šimtines – vėl viskas gerai. Galiausiai išsikeičiame likusią sumą, kurios turėtų užtekti bent savaitei.
Kursas gatvėje priklauso nuo to, kokius banknotus norite keisti. Dolerių šimtinės vertinamos brangiau – tokiu atveju kusras siekia 9,7 peso, smulkesni banknotai – 9,5 peso. Spėju, kad kurso skirtumas priklausomai nuo banknotų nominalo atsirado todėl, kad „stambesniais“ banknotais patogiau dideles sumas išsivežti į užsienį. O mums irgi gerai – kelionės išlaidos staiga atpinga pusantro karto. Ir šalis iš labai brangios tampa vidutinių išlaidų valstybe.
Iš turtuolių - į skurdžius
Turime rimtų įtarimų, kad oficialus ir neoficialus valiutos kursai – Argentinos bankroto pasekmė. Gal keletą žodžių apie tai. 1983 metais Argentina po nesėkmingo Folklando karo su Britanija tapo demokratiška valstybe. Iki tol ją valdė kariškiai perversmininkai (apie tai – šiek tiek vėliau). Bet demokratija turėjo savo kainą – valstybė pradėjo ir vykdė daugybę projektų, daug skolinosi ir nelabai vykusiai vykdė finansų politiką. Dėl to 1989 metais infliacija siekė 5000 procentų.
Buvo dienų, kada vienos dienos infliacija siekė 200 procentų. Taigi jei padirbėję už penktadienį gavote atlygį, vertą viskio butelio, tai galėjo atsitikti taip, kad šeštadienį už tą pačią sumą vargiai įpirksite porą alaus. Situacija labai jau primena Ericho Marios Remarque „Juodąjį obeliską“.
Vėliau šalis buvo įsivedusi naujo pavadinimo valiutą, siejo ją su doleriu, dar vėliau vėl atstatė pesus, ėmėsi įvairiausių eksperimentų ir galiausiai turėdama daugiau nei 120 mlrd. dolerių skolų Argentina tapo nemoki.
Gyventojams prasčiausi metai, ko gero, buvo 2003-ieji, tada žemiau skurdo ribos gyveno apie 60 proc. žmonių. Ir tai nutiko valstybei, kuri dar amžiaus pradžioje buvo viena turtingiausių ir savo teritorijoje nepatyrė jokių karų baisumų.
Apie vairavimą Buenos Airėse
Prieš kelionę buvome prigąsdinti, kad šis miestas – didžiausias košmaras vairuotojui. Taip, sutinku, vairuoti čia sudėtinga, gal net bjauriau negu Vilniuje per, tarkim, rugsėjo 2-osios spūstį kur nors ties Geležinio Vilko gatve, tačiau tai nė iš tolo neprilygsta Peru sostinei Limai ar indiškam Mumbajui. Jei planuojate nuomotis automobilį – nedvejokite, vairuoti čia nesudėtinga.
Taip ir nesuradę oficialios mobiliojo ryšio operatoriaus atstovybės, kuri sutvarkytų ryšį, nutariame negaišti laiko ir judėti iš miesto Andų kryptimi, link Mendozos. O išvažiuoti nelengva, gerai, kad argentiniečiai išties draugiški – vienas garbaus amžiaus vyriškis savo automobiliu palydi link mums reikiamo kelio.
Toliau tęsiasi laukai. Įsivaizduojate maždaug tūkstantį kilometrų Pakruojo rajono? Kraštovaizdis identiškas. Javų jūros, karvės, miškeliai. Taip „beprotiškai įdomu“, kad pirmą dieną nė vienas iš trijų fotografų nepadarome nė vieno kadro.
Nenuostabu, iš kur Argentinoje tiek daug gerų futbolininkų, – juk jei nori nubėgti iki kaimyno pasiskolinti degtukų, tenka gerokai pramankštinti kojas.
Po nakvynės pakelės miestelyje nusimato dar viena diena kelyje, o tai bendrakeleiviams vis labiau nepatinka. Kelias driekiasi atokiau nuo miestų, taigi kiekvienas pamatytas namas ar sutiktas žmogus džiugina. Net jei stabdo pareigūnai.
Štai ir mus sustabdo policininkai, pasisveikina ir perduoda kolegėms, kurių uniformos jau kiek kitokios. Tiesiame dokumentus, tačiau jos energingai purto galvą ir greitakalbe aiškina, ko jos nori. Kai pagaliau žodžių upės greitis sumažėja, sužinome, kad jos – gaisrininkės ir taip padedamos policijos renka aukas savo gaisrinės remontui. Originalu. Belieka laukti, kol kito rajono pareigūnai paprašys paaukoti vaikų namams ar vietos šuniukų prieglaudai.
Kai tęsiasi tokia vaizdų monotonija, pradedame fotografuoti nebe peizažus, o nusipirktą cypiantį žaisliuką – vištuką, kuris netyčia tampa kelionės talismanu. Taip atsiranda nuotraukų serija, panaši į nykštuko keliones, matytas filme apie Ameliją iš Monmartro.
Kertame sieną, stabtelime degalų, nes šalyje, kur tokie atstumai, geriau nejuokauti. Teks paskui stumtis savo geležinį arkliuką šimtą kilometrų.
Kodėl Argentinoje užmirštamas alus?
Valstijų siena – dalykas rimtas. Net higienos kontrolė su visa dezinfekavimo įranga įrengta. O šalia pasienio vienas linksmas seneliukas prekiauja vaisvandeniais ir duona, o kai paklausi – ir vynu. Ištraukia nugertą butelį, duoda paragauti. „Ar skanus?“ – paklausia jis. Žinoma, skanus. Tada jis atidaro antikvarinį šaldytuvą, pasiūlo ir užkandos išsirinkti.
Kuo labiau artėjame prie Andų grandinės, tuo labiau kraštovaizdis keičiasi. Dingsta javai, paskui pasislepia ir karvės, belieka krūmokšniai. Ir tai tęsiasi tol, kol pagaliau priartėjame prie kalnų ir žymiosios vyno sostinės Mendozos. Ją pasiekiame vakare, prieš tai stabtelėję ir su mūsų draugų draugu Erwinu sutarę dėl susitikimo kitą vakarą.
Į miestą atsibastome jau sutemus, tačiau kadangi dabar penktadienis, o mes esame Argentinoje, viskas ūžia, atrodo, lyg vyktų miesto šventė. Ir nors nesame iš anksto užsisakę nakvynės, vietą padėti galvas randame nesunkiai ir nebrangiai. Net gundomės apsistoti vietos „Hilton“, nes manau, kad bet kurioje kitoje valstybėje sau to leisti negalėtume. Vis dėlto pasirenkame kiek labiau biudžetinį, tačiau šarmingą, kolonijiniame pastate įsikūrusį viešbutuką.
Kartu su raktais gauname ir žemėlapį, kuriame portjė baksteldamas pirštu lakoniškai nurodo svarbiausias miesto įžymybes: čia – valgis, čia – gėrimai, o čia – centrinė aikštė.
Punktas „čia valgis“ palieka geriausią įspūdį: tobulo skonio 400 gramų jautienos didkepsnis – vos 16 litų. Vyno kainų geriau išvis neminėti – Argentinoje alų galima ir pamiršti.
Pigiausia keliauti autobusais
Šiek tiek ir apie patį miestą. Įkūrė jį ispanai XVI amžiuje, pradžioje pavadino gan sudėtingai, maždaug dešimčia žodžių (jei tiksliai, tai – Ciudad de Mendoza del Nuevo Valle de La Rioja), o vėliau iš viso to apsakymo paliko vien tik Mendozą – tai tuomečio Čilės gubernatoriaus pavardė.
Miestas yra maždaug Panevėžio dydžio ir maždaug tokio paties grožio. Kelios dailesnės gatvės, didžiulė centrinė aikštė, šalia kurios neaiškios žmogystos bando rinkti pinigus už automobilių stovėjimą ir, mano nuomone, surinktus pinigus vakare sėkmingai investuoja į apylinkės vynuogynų produkciją, o miesto pakraščiai identiški daugumai Lotynų Amerikos miestų.
Ar verta šį miestą aplankyti? Nežinau, bet man didesnio įspūdžio jis nepalieka, ko gero, į tokią tolybę, kad ir būnant Argentinoje, trenktis neverta.
Buvome planavę kitą dieną autobusu nuvažiuoti iki Čilės sostinės Santjago, kuris žemėlapyje atrodo esantis visai šalia. Tačiau iš daugybės maršrutų nieko neišsirenkame. Autobusai važiuoja ilgai, nes kelias vingiuoja per kalnus, o variantas, kad važiuotume per naktį ir atvyktume ryte, o atgalios turėtume išvykti vos po kelių valandų, mums pasirodo nepriimtinas, taigi nusprendžiame surizikuoti ir važiuoti nuomotu automobiliu.
Pradžioje kelias driekiasi per vynuogynus, paskui pradeda vingiuoti aukštyn, oro temperatūra krenta ir vietoj buvusių 32 laipsnių karščioi lieka vos apie 10 laipsnių šilumos.
Šiame kelyje džiugina tai, kad vienoje svarbiausių transporto arterijų iš Argentinos link Čilės labai nedaug sunkiojo transporto, o ateityje jo, ko gero, liks visai mažai, nes, kaip giriasi vietos gyventojai, už keletą milijardų dolerių privačių lėšų baigiamas statyti Jėzaus Kristaus vardo tunelis, kuriuo traukinai, pervežantys sunkvežimius, kirs dalį kalnų grandinės. Tai didelė paspirtis transportininkams, nes per metus maždaug du mėnesius kelias būna uždarytas dėl sniego.
Reiktų paminėti, kad anksčiau šiuo maršrutu yra važiavę traukiniai, bėgiai ir atviresnėse vietose kalnuose nuo užpustymo juos saugančios pašiūrės iki šiol yra išlikusios, tačiau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje privatizavus Argentinos geležinkelius dauguma maršrutų šalyje buvo uždaryta
Šiuo metu šalies viduje žmonėms keliauti tenka arba lėktuvais, arba autobusais. Skristi lėktuvais labai brangu, pigių skrydžių bendrovėms iš Europos čia galėtų būti nearti dirvonai. Populiariausias keliavimo būdas ilgais atstumais – tarpmiestiniai autobusai. Tiesą pasakius, šis būdas palyginti nebrangus ir išties patogus.
Nusipirkęs šiek tiek brangesnius bilietus sėdi išties patogiai, o nakčiai sėdynes galima išlankstyti į lovas. Daug turistų renkasi naktinius autobusus – per naktį nuvažiuojamas nemažas atstumas, išsimiegi ir dar sutaupai, nes nereikia nakvoti viešbutyje.
Į Čilę teks atskristi kitąmet
Judėdami kalnais vakarų kryptimi privažiuojame kažkokių valdiškų pastatų griaučius ir ženklą, sveikinantį atvykus į Čilę. „Yesssss!“, kaip pasakytų vieno naujamečio filmo herojus.
Lekiame garsiai planuodami, ką reiktų nuveikti Santjage, ar verta ir iki Ramiojo vandenyno pakrantės nuvairuoti ir... Už kelių kilometrų privažiuojame tikrąjį pasienio punktą, prie kurio eilėje stovi gal pora šimtų automobilių.
Gerai, kad mums užtenka proto pasienio pareigūnų pasiteirauti, ar galime sieną kirsti be eilės. Deja. Žmonės su ES pasais gali keliauti, bet, kaip mums išaiškino, reikia apiforminti laikiną transporto priemonės eksportą, o tam būtina gauti raštišką sutikimą ir kalną visokių kitokių popierių iš nuomos kompanijos Buenos Airėse. Gaila, į Čilę teks atskristi kitais metais.
Važiuodami atgal sustojame pasivaikščioti prie Akonkagvos – aukščiausio Pietų Amerikos kalno. Tas „prie“ nėra visai tikslu. Ten, kur galima palikti automobilį, aukštis siekia „vos“ 2,7 km, o paties kalno viršūnė pakilusi 6940 m virš jūros lygio. Kalnas nėra labai arti kelio, tačiau dėl savo milžiniško dydžio atrodo ranka pasiekiamas.
Vaikščioti po sąlyginės papėdės slėnį nėra sudėtinga, potyriai dėl aukščio tikrai nėra tokie nemalonūs, kaip teko patirti Peru, prie Titikakos ežero, tačiau pats kalnas pavojingas. Vien per keletą pastarųjų metų dėl aukštikalnių ligos (kai organizmui trūksta deguonies) šturmuodami viršukalnę mirė penki alpinistai.
Tęsiant mirties temą...
Važiuojant akį patraukia šalikelėse vis pasitaikantys plastikinių butelių kalnai. Lyg ir ne sąvartynai, nes per daug tvarkingai sumesti. Vietomis tų butelių tūkstančiai – tai ir mažesnės talpos butelaičiai, ir dviejų litrų „bambaliai“, daugiausia pripilti vandens. Ir daugumoje tokių vietų dar stovi kažkas panašaus į altorėlį su gulinčios mirusios moters skulptūrėle arba kokiu šventuoju.
Vėliau bičiulis Erwinas, pas kurį apsilankome vakare, papasakoja, kad taip išreiškiama savotiška pagarba žmogui, kuris toje vietoje žuvo. Giminaičiai ar draugai, važiuodami pro šalį, padeda tai, ko, mano, labiausiai reikia kitoje pusėje, – vandens.
Vėliau išgirstame ir kitą versiją – mirusios moters skulptūrėlė yra kaip mūsų kryžiai sankryžose ir pakelės Rūpintojėliai, tik ši šventoji – pusiau pagoniška. Liaudis ją garbina, o Katalikų bažnyčia jos nepripažįsta.
Pasakojama, kad kartu su kūdikiu vaizduojama moteris yra nelaimėlė, vardu Deolinda, kuri XIX amžiuje sekė savo vyro, pašaukto į kariuomenę, pėdomis. Keliaujant per dykumą baigėsi maisto ir vandens atsargos, ji mirė, o kai po kelių dienų vargšelę rado vietos kaubojai, vadinami gaučais, mirusios moters kūdikis vis dar žindė jos krūtis, pilnas pieno. Taigi argentiniečiai ją garbina iki šiol, o vilkikų vairuotojai vis padeda butelių su vandeniu.
Muzikantų vadybininkas tapo vyndariu
Vakarą leidžiame pas draugų draugą Erwiną. Manau, kad jis galėtų išleisti autobiografinę knygą, kuri tikrai turėtų pasisekimą, jei tik jis ryžtųsi papasakoti visus savo nuotykius. Dabar Erwinas, Mendozos provincijoje nusipirkęs žemės plotą, yra užveisęs vynuogyną, tačiau anksčiau dirbo grupių „Bon Jovi“, „Def Leppard“, vėliau – atlikėjo Michaelo Buble koncertinių turų vadybininku.
Erwiną draugiškai patraukiu per dantį, kad jis – tas blogietis, kuris fotografams per koncertus gadina gyvenimą. Jis atsako, kad ne, jis – tas gerietis, kuris po koncerto prie tarnybinio įėjimo besibūriuojančioms merginoms liepia pasikelti marškinėlius ir parodyti, ką gero turi, kad galėtų nuspręsti, kurios iš jų eis pas žvaigždes „prašyti autografų“.
Žinoma, paliečiame ir rimtesnes temas, tačiau apie jas – gal kiek vėliau. Man įdomiausias klausimas, kodėl jis, būdamas europietis, kilęs iš Ispanijos, gyvenęs JAV, daugelio nuomone, tobulą gyvenimą, viską paliko ir iš nieko pradėjo kurti vynuogyną. Atsakymas paprastas: „Tiesiog pavargau nuo visko: nuo intensyvaus gyvenimo, nuo Amerikos su begalinėmis taisyklėmis.“
Ir kaip pavyzdį mums nurodo: „Štai dabar sėdime mėnulio šviesoje šalia upelio, tekančio nuo kalnų, gurkšnojame alų, vyną, kepame mėsą ant ugnies. O štai JAV tą daryti turėtume specialioje aikštelėje, tam numatytoje vietoje ir leistinu laiku.“
Taip, Argentinoje daug bėdų, daug žmonių gyvena gan skurdžiai, tačiau čia laisvės kur kas daugiau, nėra kiekvieną žingsnį reguliuojančių taisyklių. Ir mes pagalvojame, kad jo žodžiuose yra daug tiesos.
Kitas klausimas, kuris žadina mūsų smalsumą, – kaip jis, kurio giminėje nėra nė vieno vyndario, užsiėmė vynuogyste? Ir kaip jam sekasi? O sekasi, pasirodo, visai neblogai, praėjusiais metais iš šių vynuogių gamintas raudonasis sausas vynas (pavadinimo nereklamuosiu) laimėjo keletą apdovanojimų.
Klausiame, kaip pavyko. Erwinas sako, kad tiesiog žiūrėjo, kaip elgiasi aplinkiniai ūkiai, samdė savo amatą mylinčius pagalbininkus, o svarbiausia, jo nuomone, – kad šis ūkis pakankamai aukštai pakilęs likusių ūkių atžvilgiu, čia didesni temperatūrų svyravimai, o tai vynuogėms suteikia išskirtinį skonį.
Tai, kiek vyno gaunama iš hektaro vynuogyno, priklauso nuo vynuogių rūšies, metų derlingumo ir kitų faktorių. Vidutiniškai gaunama nuo 3,6 tūkst. iki 18 tūkst. butelių vyno. O kiek jau vynas kainuos, priklauso nuo daugybės skonio ir rinkodaros dalykų. Faktas, kad jei bus didelis produktyvumas, kaina bus kur kas žemesnė.
Erwinas, sekdamas Holivudo aktorių Brado Pitto ir Angelinos Jolie pavyzdžiu (jie JAV pardavinėja savo vardo vyną netaikydami į prabangių gėrimų kategoriją; jei neklystu, butelis kainuoja apie 27 dolerius), ketina leisti vardinį Michaelo Buble vyną ir tą klausimą jau derina su dainininku.
Manau, dėl savo užsidegimo Erwinas užprogramuotas sėkmei. Tik gaila, kad Lietuvoje šio produkto paragauti neteks, nes dorovės saugotojai uždraudė pardavinėti alkoholinius gėrimus, paženklintus grupių ar atlikėjų vardais. Juk ir AC/DC alus tapo nelegalus.
