2011 metų birželio 11 dieną penktą valandą ryto Vilniaus oro uoste spaudžiau rankoje lėktuvo bilietus, bijojau taip, kad gyvenime nebūčiau patikėjus, kad galiu bijoti ir galvoje viena mintis „o kas dabar bus?“ Lėktuvu prieš tai net nuo žemės nebuvau pakilus, o čia - pusę paros truksiantis skrydis. Dingo visos svajonių šalies iliuzijos ir labai norėjau grįžti namo pas mamą, bet kitoje pusėje Atlanto manęs laukė tėtis, žinojau – kad ir ne kartu išlipsim, bet bent jau pasitiks.
Kelionė visiškai bemiegė, tik nežinojau, kodėl labiau nervinausi - ar dėl pačios kelionės ar dėl to, kad per savo kvailumą pasirinkau vietą prie lango, o šalia manęs atsisėdo paniškai skristi bijojęs Lenkijos pilietis, kuris iš baimės man miegoti neleido, o pats vaistų išgėręs užmigo taip, kad užsimaniusi į tualetą net nesugebėjau jo pažadinti.
Išlipau Niuarko (Newark) oro uoste Naujajame Džersyje, liaudiškai tariant - kaip „šlapiu maišu“ trenkta, net nebeliko jėgų nervintis ar kažko bijoti. Sutikau tėtį ir jo bendradarbį, pastarasis labai įdomiai išsireiškė „ar negalėjai greičiau?“ Ne viena aš iš proto krausčiausi ir iš baimės lubomis lipau - pasirodo, tėtis parą nemiegojo ir paranojiškai tikrino lėktuvų reisus ir oro uosto naujienų skiltį – laukė.
Išėjus iš oro uosto net nesupratau to fakto – kur aš esu, kad dešimt metų brandinta „svajonė“ išsipildė. Tik atsisukus į oro uostą pasakiau: „Prikolas, aš Amerikoj“, tėtis nuoširdžiai nusijuokęs tepasakė „Kažin, ar ilgai tai bus prikolas“.
Tėtis buvo apsistojęs Long Ailando saloje, todėl pirmoji mano kelionė Amerikoje truko per dalį Naujojo Džersio, per Manhateną... Pamačiau daug, bet nesitikėjau, kad visa tai man nesukels visiškai jokių emocijų. Laisvės statula tolumoje – na, stovi, tegu ji stovi, "Empire State building" – na didelis, gerai, kad didelis ir taip toliau. Visa tai, kas daugeliui atrodo kaip kažkokie stebuklai, man atrodė kaip visiškai paprastas ir niekuo neišiskiriantis dalykas – matyt, per paprastas žmogus esu, ir ta didybės manija man svetimas dalykas. Grįžus į namus išsikroviau lagaminą ir mano gyvenimas ėjo taip, lyg nieko nebūtų įvykę iki tol, kol nepradėjau pažinti vietinių tėčio draugų ir kolegų, tada ir supratau, kad „prikolas“ čia mažas.
Niekada nežeminau nei vieno žmogaus ir nesakiau, kad jis kvailas, tuščias ar kažko nesupranta, bet jų nesupratau aš. Ten būdama išgirdau labai įdomių klausimų, pavyzdžiui, kaip 21 metų mergina gali pati savimi pasirūpinti ir užsidirbti – pas juos įprasta, kad mažiausiai iki 25 metų jaunimas gyvena pas tėvus – vakarėliai, šelionės, gyvenimas be rūpesčių, kas labai dažnai baigiasi narkotikais – jaunystė. Arba kaip 21 metų mergina gali laisvai kalbėti ne tik savo gimtąja kalba? „Tu namuose gal šneki angliškai, ne lietuviškai?“ - klausė manęs. Kodėl tokia jauna moteris vairuoja, padeda ūkio darbuose - juk moterys yra princesės.
Visad atsakydavau: „Mes, europietės, esame kitokios“. Žinoma, pasitaikė ir tokių atvejų kai būdavo labai sunku nutylėti ir sukandus dantis tiesiog šypsotis: „Ar tu žinai, kas yra drugelis?“, „Ar žinai, kas yra arbūzas?“, „Juk Lietuva dar sovietų sąjungoje ir jūs labai daug geriat“ – šitaip išsireiškė sunkiai liežuvį beapverčiantis vyras prie baro, po n-tojo alkoholinio kokteilio.
Tačiau į klausimą: „Ar jūs turite ten oro uostus?“ nebeiškentusi atsakiau, kad arkliais namo parjojame. Po poros savaičių nebenorėjau net su niekuo bendrauti ir pasakoti iš kur esu.
Taip pat mintis, kaip esu toli, ir tas faktas, kad dėl nežmoniško laiko skirtumo negaliu paskambinti namo kada noriu, mane varė į neviltį. Kuo toliau tuo labiau viskas erzino, labai pasiilgau Lietuvos, namų, mamos. Savo „Facebook" paskyroje parašiau žinutę: „Už tuos kurie myli ir laukia. Už mamą“.
Kasdien su tėčiu šnekėdavomės apie mamą ir namus, su dideliu džiaugsmu prisimindavom visas keliones, viską, ką kartu veikėm, net kaip kiekvieną Kūčių vakarą važiuojame pas močiutę – jo mamą. Nes mamos visada myli ir laukia. Supratau, kad jokia Amerika man neatstos visko, kas yra mano ir, kad aš noriu grįžti. Supratau viską, kodėl tėtis nervuodavosi išskrisdamas ir grįždavo ašarotom akim. Supratau, ką reiškia, kai širdyje labai sunku, nors realios apčiuopiamos priežasties tam nėra. Manęs dažnai klausdavo kodėl aš irzli ar pikta, ir niekaip nesuprasdavo ko ir kodėl aš pasiilgau, juk esu Amerikoje, svajonių šalyje, aplink pilna galimybių susirasti turtingą vyrą, gerai gyventi, kas tie namai.
Amerikiečiai man atrodė lyg voverės ratukuose, kurie visada bėga be jokios prasmės, visas gyvenimo tikslas - kuo daugiau pinigų, o jei tų pinigų dar daugiau - tai jau rojus žemėje. Tada dar labiau pasiilgau savo mamos ir padėkojau tėčiui už teisingą auklėjimą.
Grįžau namo vasaros pabaigoje su viena mintim: „Daugiau ten nebeskrisiu!” Bet išskridau, ir ne kartą. Skridau vien todėl, kad jau žinojau, kas yra kas, ir širdis neleido tėčio palikti vieno – dviese viskas kitaip. Kiekviena mano kelionė atrodė lygiai tokia pati kaip ir buvusi, arba aš nieko nebesureikšminau, tiesiog dariau taip, nes reikėjo ir dėl to jaučiausi ramiau.
2013 metų gegužės 20 dieną manęs laukė kelionė namo: Niujorkas – Briuselis – Vilnius. Tėtis turėjo grįžti tik rudenį, ir ta mintis mane išvarė iš proto, bet tuo metu pati nesupratau, kodėl. Oro uoste ne vieną valandą verkiau ir prašiau, kad tėtis birželio mėnesį grįžtų namo, o paklausta, kodėl, traukiau pečiais. Tiesiog man taip reikėjo, ir žinojau, kad kitaip negalima. Pažadėjo, kad grįš.
Nuėjus į terminalą vėl viskas iš naujo, ir vėl kaip vaikas verkiau. Kai pajutau kažką itin keisto ant savo pečių, atsisukus pamačiau linksmą žmogiuką, kuris mane ramino ir aiškino, kad visada viskas išsisprendžia, ir gyvenimas yra gražus. Taip šnekėjo žmogus, gyvenantis Afrikoje ir netekęs abiejų rankų. Padėkojau jam, nes jo paguoda pastatė mane ant kojų, kai supratau kad pati esu kvaila liedama ašaras ir nesuprasdama dėl ko, kai žmogui be rankų gyvenimas atrodo tobulas ir jis visada šypsosi.
Birželio 6-ąją tėtis grįžo kaip ir pažadėjęs. Atrodė tai niekuo neišsiskiriantis grįžimas – mano mama džiaugėsi grįžusiu vyru, močiutė – sūnumi. Močiutės žodžiai „galiu būti rami, mano mažiukas grįžo“ niekada nepasimirš. Po šešių dienų, birželio 12-ąją, ji ramiai iškeliavo anapilin. Tada abu supratom, kodėl man reikėjo, kad tėtis grįžtu namo - nesvarbu, kokia kaina. Ji laukė, kad galėtų atsisveikinti, o mes, ačiū Dievui, spėjom.
„Už tuos kurie myli ir laukia. Už mamą“ – ji mūsų laukė labiausiai, ir mūsų klajonės negalėjo mums sutrukdyti išlydėti ją į paskutinę kelionę.
Praktiškai kiekvienas manęs klausia „kokio velnio tu čia grįžti?“. Aš grįžau, grįžtu ir visada grįšiu, nes visada norisi grįžti ten, kur tavęs laukia – namo. Savo keliones vertinu ne kaip kažkokį svajonių išsipildymą, bet kaip gyvenimišką patirtį ir labai didelę pamoką, kad svajonių šalys, pinigai, geras gyvenimas ir visa tai, ką rodo per filmus, niekad neatstos tau artimo meilės.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
