Macestos upės slėnyje, šalia Juodosios jūros ir Kaukazo kalnų, traukinių stotyje pasitinka statybinių atliekų šiukšlynas, o nusileisti pažliugusiu molėtu kalniuku nuo stoties iki asfaltuoto kelio gana sunku. Galvoje sukirba abejonė: ar tikrai čia praėjusiame šimtmetyje ilsėtis atvažiuodavo SSRS vadas J.Stalinas?
Autobusų stotyje stoviniuojanti pusamžė moteriškė, paklausta apie J.Stalino vasarnamį, moja ranka į viršų, viaduko link. Dar papėdėje sutiktas taksistas atsisako vežti: „Jums pėsčiomis – keli šimtai metrų, man reikės ratais važiuoti.“
Tas taksi vairuotojo nurodytas puskilometris pailgėja iki kelių kilometrų gatvėmis be kelkraščių aukštyn – J.Stalino vasarnamio link.
Ten neveža autobusai, o kelionių agentūros už ekskursiją į buvusią SSRS vado poilsiavietę prašo nuo 900 iki 2500 rublių (apie 64–177 litus) asmeniui. Be to, keliauti turi mažiausiai 6 žmonės, todėl paprasčiau atrodo nusigauti ten savarankiškai.
Iš Sočio priemiesčio Adlerio iki Macestos – vos pusvalandis kelio traukiniu. Ir tai – lengviausia kelionės dalis. Likusius kilometrus gelbėja kantrybė, rusų kalbos mokėjimas, nes nuorodų vasarnamio link nėra, ir senučiukų „Žiguli“ vairuotojo paslaugumas: „Iki vasarnamio pavešiu už 100 rublių (apie 7 litus).“
50 metrų virš jūros lygio kalnagūbrio tarp Aguros tarpeklio ir Macestos slėnio, viršūnėje – žalumoje paniręs mėgstamo J.Stalino architekto Mirono Meržanovo projektuotas masyvus žalias namas.
Kieme – nė gyvos dvasios, bet netrukus išlenda moteriškė sportinėmis kelnėmis ir be ceremonijų rėžia: „Ko norite? Susitarę? Laukite!“
J.Stalino vasarnamis Sočio apylinkėse nėra muziejus. Buvusią kruvinojo politiko vasaros rezidenciją išsinuomojo privati Maskvos bendrovė. Dabar buvusiuose J.Stalino miegamuosiuose įrengiami viešbučio kambariai ir jie užverti lankytojams.
Tačiau Rusijos kultūros ministerija su verslininkais sutarė: vasarnamyje galės lankytis turistai, o procentas iš sumos, surinktos per ekskursijas, atiteks ir nuomininkams.
Be to, vasarnamio pokylių salėje, kurioje diktatorius 1937 metų gegužę šventė įkurtuves, ir dabar šventes švenčia ar konferencijas rengia įvairios bendrovės.
Į tuščią kiemą, kuriame klusniai lūkuriuojame neaišku ko, netrukus įžengia du kanadiečiai turistai, po kelių minučių – keletas rusų. Ta pati treninguota moteriškė rūsčiai suraukia antakius ir pro dantis iškošia: „Ko jums?“
Turistų prašymas apžiūrėti J.Stalino vasarnamį jos neveikia – ji negalinti skirti pusvalandžio kelių žmonių ekskursijai, reikia tartis iš anksto, kad susirinktų didesnė grupė.
Tik pamačiusi, kad į kiemą žengia dar grupelė žmonių, pikčiurna sušvelnėja, surenka po 300 rublių (apie 21 litą) iš kiekvieno ir pradeda istorijos pamokėlę apie čia ilsėtis atvažiuodavusį J.Staliną.
Prieš tai mums – dar vienas griežtas nurodymas laukti.
Tačiau kol laukiame, nugirstame vieną kitą pasakojimą apie šį vasarnamį ir J.Stalino įpročius: namas pastatytas tada ir tada, diktatorius atvyko tiek ir tiek kartų, pirmą kartą tada ir tada, paskutinį – tada ir tada. Kai galiausiai sulaukiame mums skirtos gidės Anos Chovancevos, tikslinuosi nugirstą informaciją, o mūsų palydovė purto galvą: „Kas jums taip pasakojo? A, matyt, vėl valytoja turistus vedžioja.“
Turistų gide savarankiškai tapusi valytoja moka vieną kitą anglišką žodį, pasakojimus apie čia poilsiaudavusį J.Staliną girdėjo ne kartą, todėl ir pati gali viską papasakoti. Nesvarbu, kad tik apytiksliai.
A.Chovanceva praveria sunkias ąžuolines duris. Jos – nuo J.Stalino laikų nerestauruotos.
Durys veda į dviaukštę patalpą. Joje – buvęs J.Stalino miegamasis, pokylių salė, kurioje likęs autentiškas diktatoriaus laikų židinys ir laikrodis. Pirmajame aukšte įrengtas ir baseinas.
Patalpoje, kurią būtų galima vadinti atskiru namu, daug medienos: medinės durys, sienų apdaila, parketas. J.Stalino pageidavimu vasarnamio statyboms naudotos tik rusiškos medžiagos. Todėl ir mediena, kurios daugiausia ieškota Krasnodaro krašte šalia Sočio, – vien Rusijoje augančių medžių: ąžuolų, bukų, kaštonų, karelinių beržų.
Po pusmetį džiovintai medienos apdailai nenaudotos vinys, nes drėgname klimate jos greitai rūdija, todėl ir parketas, ir sienų dailylentės priklijuotos. Pasakojama, kad kitoje medienos apdailos pusėje – meistro parašas.
Bet patikrinti šios istorijos kol kas neįmanoma, nes tobulai pritvirtinta apdaila puikiai laikosi. Restauruotas tik parketas. Ant grindų dabar – vienas kitas kilimas, nors čia atostogauti atvykdavęs J.Stalinas kilimų nemėgo ir anksčiau jų nebuvo.
Apleistame baseine autentiški tik laiptai ir vonios dydis. Visa kita perdaryta jau po J.Stalino mirties.
Nors iš vasarnamio balkono atsiveria vaizdas į kalnagūbrio papėdėje teliūskuojančią Juodąją jūrą, diktatorius į paplūdimį niekada nevaikščiojo. Jūros vanduo statinėmis, kurias užtempdavo arkliai, buvo atgabenamas į baseiną.
„J.Stalinas nenusirengdavo prie žmonių, nes nenorėjo parodyti savo trūkumų. Šiame vasarnamyje jis pradėjo lankytis antrojoje savo gyvenimo pusėje – būdamas 58-erių. Po kulkos sužeidimo kairė J.Stalino ranka buvo nejudri, be to, dėl ligos jo oda buvo randuota, jam itin skaudėjo sąnarius, todėl maudydavosi be pašalinių. Būdavo vežamas tik į Macestos gydyklas – sieros šaltinius. Bet ir ten jis maudydavosi vienas“, – pasakojo A.Chovanceva.
Kita J.Stalino vasaros rezidencijoje Sočyje turistams atvira vieta – buvęs asmeninis diktatoriaus kino teatras ir biliardinė. Dabar ten – nedidelis muziejus, į kurį iš įvairių vasarnamio kambarių surinkti asmeniniai diktatoriaus daiktai ir baldai.
Kino teatre šalta ne tik dėl to, kad vasaros rezidencijoje niekur neįrengtas šildymas – po 3–4 mėnesius čia praleisdavęs J.Stalinas Sočio apylinkėse ilsėdavosi tik vasarą. Tuomet oras įkaisdavo ir iki 40 laipsnių, todėl storos sienos ir langai iš kalnų stiklo išlaikydavo vėsą.
Šiurpas kūnu perbėga žvilgsniui stabtelėjus prie vaškinės krėsle įsitaisiusio J.Stalino figūros: šio diktatoriaus įsakymu buvo nužudyti milijonai žmonių ir net dabar, prabėgus 61 metams po kruvinojo politiko mirties, nejauku vien nuo minties, kad šiam žmogui krustelėjus antakį akimirksniu galėjai atsidurti kapuose.
Asmeniniame kino teatre filmus J.Stalinas žiūrėdavo vienas, kad niekas nepamatytų jo emocijų. Viešai nepasirodydavo nė vienas Komunistų partijos lyderio nepalaimintas filmas. Diktatorius mėgo įvairaus žanro filmus, ypač dažnai žiūrėdavo komedijas.
Ant oda aptrauktos sofos J.Stalinas jausdavosi saugiai. Sofa, kaip, beje, ir laiptai neaukštomis pakopomis, pagaminti pagal diktatoriaus ūgį. 164 cm ūgio J.Stalinas sofoje tiesiog prasmegdavo, todėl, įėjus į kambarį, nebūdavo matyti, ar ant jos kas nors sėdi.
Sofa pripildyta susuktų arklio plaukų. Į tokį užpildą įlėkusi kulka keičia kryptį ir dėl to sofa yra neperšaunama. J.Stalinas paranojiškai niekuo nepasitikėjo, liguistai bijojo būti nužudytas, todėl per naktį keliskart keisdavo lovą: numigti galėjo ir ant tos pačios sofos, ir nedidelėje kareiviškoje lovelėje.
„J.Stalinas apskritai nemėgo prabangos, rinkdavosi kuklius baldus ir daiktus“, – pasakojo A.Chovanceva.
J.Stalino vaškinė figūra muziejuje sėdi prie masyvaus ąžuolinio stalo, prie kurio atvykęs į Macestą dažnai naktimis dirbdavo diktatorius. Ant šio stalo – juodas diskinis telefonas be skaičių ryšiui su Kremliumi palaikyti. Ant stalo stovi ir vertingiausias muziejaus eksponatas – rašymo reikmenų komplektas.
Sidabrinį komplektą, kurio pagrindas – iš juodo marmuro, o apdailai panaudotas kalnų krištolas, J.Stalinui 1949 metais 70-mečio proga padovanojo Kinijos komunistų partijos lyderis Mao Zedong’as.
Kino teatre stovi ir karelinio beržo spinta, J.Stalino sekretoriaus stalas, kampe kabantis sunkus juodas odinis paltas priklausė ištikimam diktatoriaus bendražygiui, jo apsaugos viršininkui Nikolajui Vlasikui, kuris su Komunistų partijos lyderiu irgi atvykdavo į vasarnamį.
Nuo 1937 iki 1950 metų, kai rezidencijoje Macestoje lankėsi paskutinįkart, nuolat čia atostogauti vykdavęs J.Stalinas atsiveždavo ir jaunesniuosius vaikus: antroji generalinio sekretoriaus žmona Nadežda Alilujeva nusižudė dar 1932 metais, todėl jųdviejų vaikus Svetlaną ir Vasilijų prižiūrėdavo tėvas.
Perėjus didžiulį kino teatrą – perpus mažesnis biliardo kambarys. Ąžuolinis stalas gamintas dar gerokai iki J.Stalinui įsiveržiant į SSRS valdžią – 1901 metais Rostove.
Lazda, kuria kamuolius mušinėjo diktatorius, – ne vien medinė. Jos kiaurymėje – metalinis strypas, kad lazda būtų sunkesnė ir kruvinajam politikui būtų lengviau ją valdyti nesveika kairiąja ranka.
Niekas nežino, kiek kruvinų sprendimų už sodriai žalia spalva nudažytų storų vasarnamio Macestoje sienų priėmė J.Stalinas. Jis mėgo Sočio apylinkes – pirmą kartą jose ilsėjosi 1929 metais. Tuomet apsistojo sanatorijoje „Senoji Maskva“. Tačiau tąsyk diktatoriui netiko Sočio klimatas – bėdų dėl plaučių turėjęs Komunistų partijos lyderis drėgname ore jautėsi prastai.
Vasarnamio Macestoje vieta buvo parinkta specialiai J.Stalinui. Ten oras kitoks nei pakrantėje: papėdėje esančios Juodosios jūros ir kitoje kalnagūbrio pusėje stūksančių Kaukazo kalnų klimatas idealiai tiko ligotam diktatoriui.
Kai J.Stalinas dar lankydavosi savo vasarnamyje Macestoje, jame buvo tik 6 kambariai ir kelios kitos patalpos, pavyzdžiui, kino teatras. Pati rezidencija buvo rusiškos raidės P formos. Diktatoriaus įsakymu pastatas buvo išplėstas – tapo dvigubai didesnis, nes atsirado priestatas svečiams.
1951 metais pasikeitusio vasarnamio J.Stalinas nebepamatė – 1953-iaisiais jis mirė.
Diktatorius iš viso turėjo 18 vasarnamių skirtingose SSRS vietose. Sočio apylinkių gyventojai pasakoja, kad rezidencijoje Macestoje iki šiol klaidžioja vietos nerandanti J.Stalino vėlė. Bet tokią legendą, matyt, pasakoja visų kruvinojo politiko rezidencijų valdytojai.
