Vos tik atvykus į tą šalį, negalima nepajusti jos savitumo. Sakysite, ir koks gi tas savitumas? Kur jis slypi? Visur - pradedant karštų kukurūzų kvapu gatvėse ir baigiant įspūdingų mečečių gausa, pasitinkant rytą sniegu ir baigiant dieną gėrintis žydinčiomis gėlėmis. Atrodė, lyg su kiekvienu įkvėpimu gerčiau į save aplinką, kuri supo tuo momentu. Pasivaikščiojimai siauromis gatvelėmis gaudant skvarbius praeivių žvilgsnius, skubantys mėlynos spalvos autobusiukai, skaromis ir hidžabais apsigaubusios moterys - pusmetį visa tai ir dar daugiau buvo mano matoma, jaučiama ir išgyvenama realybė, kuri dabar yra prasmingų prisiminimų rinkinys. Prasmingų todėl, kad atvykusi studijuoti į vieną iš Turkijos miestelių, galėjau ne tik pasisemti akademinių žinių, bet ir suprasti, kaip ir kuo gyvena šios šalies žmonės.
Iš pradžių mano rytas prasidėdavo, kai iš bokštų pasigirsdavo melodija, kviečianti maldai. Ilgainiui prie šių garsų, rodos, pripratau, bet išgirdusi juos dieną noromis nenoromis vis suklusdavau. Be abejonės, suklusdavo ir aplinkiniai. Kavinėse išjungiama muzika, jaučiama rimtis...
Kelionė į universitetą – visuomet išbandymas. Džiaugdavausi, jei gatvėje pavykdavo per ganėtinai trumpą laiką susistabdyti reikiamą autobusiuką. Dažniausiai jie būdavo sausakimši studentų ir vyresnio amžiaus žmonių, todėl, jei įlipai paskutinis, važiuosi stovėdamas pusiau viduje, pusiau išorėje. O kylant į statesnį kalną ne kartą pajusdavai, kaip pilnutėlis autobusiukas pradeda riedėti atgal.
Studijų pradžioje oras šiluma nelepino, netgi priešingai - pūpsojo kalnai sniego. Todėl studentai, vos tik sulaukę pertraukos, bėgdavo į lauką ir mėtydavosi sniego gniūžtėmis kaip mokyklinukai. Iš pradžių toks elgesys man atrodė keistas, bet paskui ir pati įsitraukdavau arba būdavau įtraukiama į smagų sniego karą. Kai oras tapo toks, dėl kokio dauguma ir važiuoja atostogų į Turkiją, dienos metu parkuose galima išvysti šimtus iškylaujančių šeimų. Visi linksmi ir besimėgaujantys vieni kitų draugija.
Miestelio kavinukės knibždėte knibžda žmonių. Pagrindinis atributas, įprasminantis bendravimą - arbatos puodelis. Be jo nė negalima įsivaizduoti pašnekesio. Ach... per tuos mėnesius išgerta tiek daug puodelių arbatos ir praleista tiek daug valandų tiesiog besišnekučiuojant.
Negaliu nepasigirti, jog teko sušokti tikrose turkiškose vestuvėse. Mane, lietuvaitę, pirmiausia nustebino tai, jog nebuvo stalų, nukrautų vaišėmis, o didžiausią įspūdį paliko žmonių gausa bei trankūs šokiai skambant turkiškos muzikos garsams. Į vestuves yra kviečiami visi, kas tik žino jaunavedžių vardus, todėl žmonių susirenka šimtai. Nors buvau tarp kelių šimtų nepažįstamųjų, tačiau nesijaučiau nejaukiai. Priešingai - jutau akivaizdų dėmesį ir jaunavedžių giminaičių pagarbą. Tai buvo smagiausios ir įsimintiniausios vestuvės, kuriose esu dalyvavusi!
Turkija – spalvingas įrašas mano gyvenimo istorijoje. Per pusmetį praleistą šioje šalyje aplankiau nemažai miestų ir vietovių. Tai Stambulas, Pamukkale, Kerpe Kocaeli, Izmitas, Izmiras, Ankara, Kapadokya, Bodrumas, Ayvalikas... Kiekvienas iš jų atmintyje įstrigęs savaip. Vienas auksu tviskančiais sultonų rūmais, žydinčiais parkais, meškeres į vandenį įmerkusiais žvejais, pakrantėse besisupančiais laivais, laiveliais. Antrasis – sniego baltumo vandens terasomis, trečiasis – uolomis stūksančiomis Juodosios jūros pakrantėje... Ketvirtasis – muziejais ir šventyklomis... ir taip be galo!
Kiekviena diena praleista šioje šalyje buvo kupina įspūdžių, atradimų ir vilties, kad dar čia sugrįšiu!
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
