Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Vienas iš labiausiai įstrigusių kelioninių prisiminimų - žygis per Samarijos tarpeklį. Kretoje atsidūriau su sūnum. Kadangi tiesioginių skrydžių tuomet nebuvo, pirkome poilsinį kelialapį, o visas keliones planavome patys. Prisiskaitėme apie šį tarpeklį visokiausių istorijų ir gandų.
Įvairūs ekskursijų vadovai nurodinėjo, kad ruošiantis jį pereiti, reikia gerai pagalvoti ir tinkamai įvertinti savo sveikatą. Jauna porelė iš Rygos, su kuriais apsigyvenome tame pačiame viešbutyje, irgi pasakė, kad jie nepasirengę jo įveikti. Kadangi mano jaunasis bendrakeleivis buvo nusiteikęs ryžtingai, jau pirmą kelionės rytą penktą valandą pašokome iš lovų ir patraukėme link Retimno autobuso stoties. Rinkomės ne patogią kelionę nuo viešbučio durų su kokiu nors ekskursijų biuru, aišku, dėl finansinių sumetimų.
Chanijoje persėdome ir pradėjome nuostabią kelionę per Baltuosius kalnus, stebimi po juos besikarstančių ožių. Kelias vingiavo vis aukštyn posūkis po posūkio, prieš kiekvieną jų vairuotojai pypsendavo, įspėdami atvažiuojančius iš priešingos pusės.
Ir štai Samarijos tarpeklis – vienas iš labiausiai turistus viliojančių gamtos kampelių Kretoje. Jis yra paskelbtas nacionaliniu parku ir buvo suformuotas nedidelės upės, tekėjusios per Baltuosius kalnus. Atsidūrėme 1250 metrų aukštyje - prieš mus 16 km leidimosi žemyn į tarpeklio dugną, kurį privalu įveikti per 5 valandas, nes tada išvyksta paskutinis keltas, o susisiekimo sausuma nėra.
Liepos pabaigos saulė negailestingai svilina, vargina baimė, kaip nesuklupti, nesusižeisti ir netapti našta kitam. Galva svaigsta nuo cikadų triukšmo ir nerealių vaizdų: kalnai, kiek akis užmato - bedugnė (tarpeklis), per akmenų plyšelius kur tik įmanoma kalasi gyvybė, kad ir apkeipusi nuo karščio...
Kaip dažniausiai ir būna, velnias ne toks baisus, kokį jį piešia: pradėjome leistis, kad ir staigiai žemyn besisukančiu, bet gana plačiu, akmenimis sutvirtintu taku. Didžioji dalis keliauninkų - jaunimas ar bent vidutinio amžiaus žmonės. Kas kelis kilometrus yra puikiai įrengtos stotelės su tualetais ir kalnų vandeniu, tad nereikėjo bent dėl šių dalykų sukti galvos. Keliose vietose ganėsi ir asiliukai: vienintelis taksi, jei kam prireiktų pagalbos norint ištrūkti iš šio rojaus kampelio.
Tarpeklio viduryje yra Samarijos kaimelis, paskutiniųjų gyventojų apleistas dar 1962 metais. Erdvės čia daugiau, tad be nuolankių asiliukų ir vangių keliauninkų smagiai šokinėjo išdykėlis ožys.
Gamtovaizdis pamažu kinta, tarsi pabrėždamas žmogaus menkumą: įeinama į įspūdingą tarpeklį, kurio pradžią žymi dvi šalia stūkstančios uolos, tarp kurių tik keleto metrų pločio praėjimas, o jos išsišovusios net į 500 metrų aukštį. Galų gale pasikeičia kojų raumenų įtempimo kryptis: nebesileidžiame taip stačiai, vietomis jaučiama tik nedidelė nuokalnė. Einame upės vaga, tik užvertę galvas galime įžiūrėti saulę, užtat ta pasiutėlė mūsų visur jau nebepasiekia, o panorėję galime atsigaivinti lediniu kalnų upės vandeniu.
Toliau tarpeklis siaurėja ir galiausiai susitraukia iki 4 metrų pločio. To koridoriaus pradžia vadinama „geležiniais vartais“ ir susilaukia didelio turistų dėmesio. Pasirodo, dalis jų eina tik kelis kilometrus iš kitos pusės, o ne leidžiasi iš aukštybių, kaip mes. Šitoje atkarpoje jau galima sutikti ir garbesnio amžiaus keliauninkų.
Galų gale tikslas pasiektas ir mes jau Agios Romeli kaimelyje. Prieš akis - Libijos jūra. Atrodo, nėra didesnės palaimos, kaip panardinti perkaitusį, iš įtampos tarsi pulsuojantį kūną kad ir į šiltą jūros vandenį. O kur dar frapė kava su ledo gabaliukais...
Dieve, koks nuostabus tavo pasaulis ir kaip būčiau nuskriaudusi save, jei būčiau patikėjusi gąsdinimais ir nepasiryžusi šiam žygiui. Nors tris dienas vaikščiojau kaip robotas švininėmis kojomis, bet prisimenu šį išbandymą kiekvieną kartą, kai suabejoju savo jėgomis, ir pasakau sau: jei galėjau tada, galėsiu ir dabar...
