Atsiminimai - kaip atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas.
Šis pasakojimas – portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" – dalyvis.
Tad kas gi yra kelionė? Ar tik ne kondensuotas gyvenimas, jo pratęsimas, mokykla, kurioje niekas nemoko, bet išmokstama daug, ko joks mokytojas neišmokys. Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi“, – 1972 metais rašė keliautojas ir žurnalistas Antanas Paškevičius-Poška.
Mano gyvenimo kelionė prasidėjo 2011 metų vasarą. Prasidėjo meilės miestu vadinamame Paryžiuje, pasibaigė Milane. Kelionė truko tris savaites, bet išmokė daugiau negu ką tik pabaigta vidurinė mokykla.
Tą vasarą gera mano vaikystės draugė, kuri jau ne vienerius metus mokėsi Londone, pasiūlė leistis į kelionę po Europą. Atrasti naujus džiaugsmus ir kartu puoselėti draugystę. Gerai viską apsvarsčiusios nusprendėme keliauti po Prancūziją. Kad kelionė taptų ispūdžių ir patirties Meka, ne tik lakstymu po lankytinas vietas. Nuskristi į Paryžių, aplankyti provinciškąjį Provansą ir pabaigti kelionę išsvajotoje Nicoje – tokie buvo pirmieji kelionės planai.
Nuotykių troškimo vedamos ir finansų stygiaus paskatintos pasirinkome pasaulyje greitai išpopuliarėjusį apsikeitimo svetingumu tinklą – Couchsurfing. Buvome garantuotos, kad toks pasirinkimas suteiks mums daug nuotykių.
Taigi, kelionė prasidėjo! Nuskridusios į Paryžių apsistojome pas draugišką prancūzą, kuris sutiko mus priglausti beveik savaitei. Turėjome pakankamai laiko muziejams, šventėms ir net labai atviram gėjų paradui! Per pirmą savaitę prisisotinome paryžietiška kultūrą ir nusprendėme keliauti toliau į Prancūzijos pietus – Provansą.
Čia mus pasitiko kiti trys svetingi prancūzai, kurių sodyba tyrame lauke, supančios levandų plantacijos, leido atsipūsti po greito Paryžiaus tempo. Čia žmonės buvo kitokie, tempas lėtesnis. Gyvenome ten beveik savaitę. Karštomis dienomis lankėme artimiausius objektus, mirkome šeimininkų nuosavame baseine, padėjome tvarkyti namus. O vakarus leidome drauge su namo gyventojais, vakarieniaudami kieme, su vyno taure, gilindamiesi į internacionalius skirtumus ir panašumus.
Paskutinį vakarą nusprendėme atsidėkoti ir pagaminome lietuviškus šaltibarščius! Mūsų nuostabai jie visi paprašė pakartoti. Trečioji savaitė, nors ir jautėsi kelionės nuovargis ir įspūdžių gausa, atnešė didžiausius atradimus.
Tik išlipusias iš traukinio mus pasitiko arabų kilmės vyras, kuris parodė iniciatyvą mus apnakvindinti tik nakčiai. Deja, jis nepasirodė toks malonus, kaip prieš tai sutikti prancuzai. Todėl vos prašvitus padėkojusios skuodėme iš jo namų atrasti dar vieną stebuklingą Prancūzijos miestą – Nicą.
Nica iš tiesų pribloške savo grožiu ir prabanga...saulės palydėjimas paplūdimyje, gyva muzika ir pašnekesiai tapo kasdienis vakaro ritualas...Didžiausią virsmą manyje paliko paskutinis prancūzas – Gwen. Jis gyvena močiutės paliktame bute miesto centre, kuris primena maža muziejų, groja daugeliu neįprastų muzikos intrumentų, yra veganas, kuris vasaromis važinėja po Prancūzija dviračiu ir rašo literatūrą ekologine tematika. Būtent jis mums padovanojo išvyką i Italijos kalnus, kur mus sutiko smargdinės splavos kalnų upė. Neapsakomai tyras oras ir visiška vienatvė. Tą akimirką šventai tikėjau, kad esu rojuje...
Vėliau jo dėka apsilankėme ekologiškame atsiskyrėlių nuo visuomenės ūkyje – kur vasarai suvažiuoja žmonės iš visa pasaulio (Havajų, Kalifornijos, Australijos, Čekijos), augina daržoves, užsiima menais, bei bendrauja vieni su kitais. Energiją gauna saulės kolektorių pagalba, gamtinius reikalus atlieka lauko tualete, o maudosi kalnų upėje. Aš jau ne vienerius metus pati laikiausi vegetariškos mitybos principų, visada pasisakiau už ekologiją ir visada žavėjausi gyva muzika.
Bet ta savaitė, kartu su juo, supurtė mano pasaulį. Tą trumpą laikotarpį jis leido pagyventi tokį gyvenimą, kokį jis gyvena kasdien. Ir tas mažas žvilgsnis. Lyg pro rakto skylutę, į kitokį pasaulį, privertė mane pasikeisti... Visų pirma kelionės metu suvokiau, kad žmogus, su kuriuo tuo metu kūriau bendrą ateitį, yra ne man. Nors musų santykiai buvo nepriekaištingi, tiesiog pajutau – jis ne man...todėl vos tik grįžau viską nutraukiau. Vėliau įstojau į turizmą, su viltimi, puoselėti ekologiškas idėjas Lietuvos turizmo rinkoje. Ir, be abejo , iš naujo pažinau savo draugę, kelionės metu kilo įvairių ginčų, nesutarimų, bet po visko galiu pasakyti – ji geriausia mano draugė iki dabar. Nes tik kelionėje žmogų pažinsi... Beje, praėjus keliems mėnesiams po kelionės, sutikau žmogų, su kuriuo esu iki dabar...Vasarą planuojame vestuves. Pabaigai norėčiau pasakyti, kad kelionė yra būtent ta mokytoja, kuri nieko nemoko, bet išmoko daug.
Kad kelionėje svarbiausia būti atviram pokyčiams, naujoms kultūroms ir kitokiems žmonėms, nes būten kelionės metu sutikti žmonės - gali pakeisti mūsų gyvenimus.
